Stephen King - Dvikova (2)

— Kas atsitiko, mylimoji? Skauda nugarą?

— Ne, — Franė suprato, ką Stju turėjo galvoje, kalbėdamas apie avalynės dėžutę, kurią Nikas laikė rankose įvykstant sprogimui. Ji suprato viską. Lėtai tardama žodžius, Franė papasakojo jam apie vielos ritinėlius ir apie dėžutę nuo kilnojamo siųstuvo, kurią jie rado po ledo ritulio stalu.

— Jeigu mes būtume apieškoję visus namus, o ne tik paėmę tą prakeiktą d-dienoraštį, mes galbūt būtume suradę bombą, — trūkinėjančiu balsu užbaigė ji. — Nikas ir Siuzana būtų buvę gy-y-y-vi ir...

Stju ją pertraukė:

— Tai štai kodėl šiandien ryte Laris atrodė toks prislėgtas! Frane, kaipgi jūs galėjote žinoti? lš kur?

— Mes privalėjome! Privalėjome! — ji įsikniaubė veidu į Stju petį. Ir vėl ašaros, raudojimas. Jis nerangiai palinkęs virš ligoninės lovos ją apkabino.

— Frane, aš nenoriu, kad tu dėl visko kaltintum save. Tai jau atsitiko. Patikėk, sužinoti nebuvo jokios galimybės — nebent tik iškvietus sprogdintojų padalinį — nes ką gali suprasti iš kelių vielos ritinėlių ir tuščios dėžutės? Jeigu jie būtų palikę kelis ryšulėlius dinamito arba detonatoriaus kapsulę, tai viskas būtų buvę kitaip. Bet jie paslėpė pėdsakus. Aš tavęs nekaltinu, ir niekas Laisvojoje Zonoje tavęs nekaltina.

Kol jis kalbėjo, jos galvoje jungėsi, formavosi dvi mintys.

„ Name buvo trise... tai kaip stebuklas“.

„Motušė Abigeilė... ji sugrįžo... o, jos būklė siaubinga... mums reikia stebuklo!“

Aimanuodama iš skausmo, Franė truputį kilstelėjo, kad geriau matytų Stju veidą.

— Motušė Abigeilė, — pratarė ji. — Sprogimo metu visi būtume buvę namuose, jeigu ne tie žmonės, atvažiavę mums pranešti...

— Tai tarsi stebuklas, — pakartojo Stiuartas. — Ji išgelbėjo mums gyvybę. Netgi jeigu ji ir.;. — jis nutilo.

— Stju?

— Frane, ji išgelbėjo mums gyvybę, grįžusi kaip tik tuo metu. Ji išgelbėjo mums gyvybę.

— Ji mirė? — Franė suspaudė jo ranką. — Stju, ji irgi negyva?

— Ji sugrįžo į miestą maždaug be ketvirčio aštuntą. Lario Andervudo berniukas vedė ją už rankos. Jis vėl negalėjo kalbėti, tu žinai, tai jam atsitinka, kai jis jaudinasi, bet jis atvedė ją pas Lusę. O paskui motušė neteko sąmonės, — Stju papurtė galvą. — Viešpatie, aš net nesuprantu, kaip ji apskritai galėjo tiek daug nueiti... ir ką ji valgė ir veikė... štai ką aš tau pasakysiu, Frane. Yra kažkas pasaulyje — ir už jo, — apie ką aš, gyvendamas Arnete, nė nenumaniau. Man atrodo, jog ta moteris — Viešpaties pasiuntinė. Arba buvo tokia.

Franė užsimerkė.

— Ji mirė, taip? Naktį. Ji grįžo numirti.

— Ji dar nenumirė. Bet jau netrukus... Džordžas Ričardsonas sako, kad ji išgyvens neilgai, bet ji dar gyva, — Stju atvirai ir nesislėpdamas pažvelgė į ją. — Ir aš bijau. Savo sugrįžimu ji išgelbėjo mums gyvybę, bet aš bijau jos, ir aš bijau tų priežasčių, dėl kurių ji grįžo.

— Ką tu turi galvoje, Stju? Motušė Abigeilė niekada nepakenks...

— Motušė Abigeilė daro tai, ką jai liepia Dievas, — šiurkščiai ištarė jis. — Ir tas pats Dievas paaukojo savo paties sūnų, taip sakoma.

— Stju!

Ugnis jo akyse užgeso.

— Aš nežinau, kodėl ji sugrįžo, ir ar ji apskritai turi ką mums pranešti. Aš tiesiog nežinau. Galbūt ji numirs, taip ir neatgavusi sąmonės. Džordžas sako, jog to labiausiai galima tikėtis. Bet užtat aš žinau, kad sprogimas... ir Niko mirtis... ir jos sugrįžimas... visa tai nuo žmonių sąmonės nuėmė akidangčius. Jie kalba apie jį. Jie žino, kad sprogimą surengė Haroldas. Velnias, aš irgi taip manau. Daugelis kalba, kad motušės Abigeilės sugrįžimas tokios būklės — irgi Flego rankų darbas. O dėl manęs, tai aš nežinau. Aš nieko nesuprantu, bet esu išgąsdintas. Lyg nujausčiau blogą pabaigą. Anksčiau tokio jausmo nepatyriau, o dabar išgyvenu jį nuolat.

— Bet juk esame mes, — beveik maldaujamai kreipėsi Franė. — Juk esame mes ir kūdikis, argi ne taip? Argi ne taip?

Stju ilgai tylėjo. Franė numanė, jog sulauks atsakymo. Ir jis pasakė:

— Taip. Bet ar ilgai?

*

Kai tądien, rugsėjo trečiąją, pradėjo temti, žmonės ėmė lėtai plaukti — beveik be tikslo — artyn prie Lario ir Lusės namų. Po vieną, po du, po tris. Jie sėdiniavo ant laiptelių tų namų, kurie buvo pažymėti kryželiu — Haroldo išradimu. Jie sėdiniavo ant vejų, išdžiūvusių per taip užsitęsusią vasarą. Jie tyliai šnekučiavosi. Jie rūkė cigaretes ir pypkes. Bredas Kičneris su parišta ranka ir ramentu irgi buvo čia. Čia buvo Kendė Džons, pasirodė ir Ričis Mofetas su dviem buteliais „Black Velvet“. Normanas Kelogas sėdėjo šalia Tomio Džerindžerio, kurio paraitotos rankovės atidengė įdegusius bicepsus. Berniūkščio Džerindžerio rankovės, mėgdžiojant tėvą, irgi buvo paraitotos. Haris Danbartonas ir Sendė diu Činz sustingo, laikydamiesi už rankų. Dikas Volmenas, Čipas Hobartas ir šešiolikmetis Tonis Donachju, įsitaisę ant šlakbetonio bloko už pusmylės nuo Lario namų, per rankas leido butelį „Canadian Club“, užsigerdami alkoholį šiltu limonadu. Petė Kroger sėdėjo šalia Širlės Hemet. Tarp jų gulėjo paketas su maistu, bet jos vos palietė jį. Aštuntą valandą vakaro gatvę užplūdo žmonės, ir visi jie neatitraukė akių nuo namo. Prieš jį, šalia Lario motociklo, stovėjo didžiulis „Kawasaki 650“, kuris priklausė Džordžui Ričardsonui.

Laris stebėjo šiuos žmones pro miegamojo langą. Jam už nugaros, jųdviejų su Luse lovoje, gulėjo motušė Abigeilė, ji buvo be sąmonės. Nuo jos sklindantis sausas ligos kvapas tvenkėsi kambaryje, ir Larį pykino, — o juk jis nekentė tos būsenos, — bet vis tiek nejudėjo. Tai buvo bausmė jam už tai, kad jis liko gyvas, o Nikas su Siuzana žuvo. Už jo girdėjosi prislopinti susirinkusių prie jos mirties patalo balsai. Džordžas turėjo išvykti į ligoninę patikrinti kitų pacientų būseną. Dabar jų beliko šešiolika. Tris išleido namo. O Tedis Veizakas mirė.

Patsai Laris liko be jokio įbrėžimo. Tas pats ankstesnysis senukas Laris — nepameta galvos, kol kiti guldo savąsias. Sprogimo banga nubloškė jį per takelį į gėlyną, bet nė vieno įbrėžimo. Nikas žuvo, Siuzana negyva, o jis net nesužeistas. Taip, tas pats ankstesnysis Laris Andervudas.

Būdravimas namuose, būdravimas gatvėje. Pilna žmonių. Daugiau nei šeši šimtai. Haroldai, tau derėtų sugrįžti su tuzinu rankinių granatų ir užbaigti darbą iki galo. Haroldas. Sekdamas paskui „Payday“ saldainių popierėlius ir gudrias improvizacijas, jis ėjo įkandin Haroldo per visą šalį. Laris vos neprarado pirštų, bandydamas Velse prisipilti benzino. Gi Haroldas paprasčiausiai surado vožtuvo kiaurymę ir panaudojo sifoną. Būtent Haroldas pasiūlė tiek vertingų dalykų. Haroldas iškėlė mintį patvirtinti jų Komitetą bendru sąrašu. Protingasis Haroldas. Haroldas ir jo dienoraštis. Haroldas ir jo šypsena.

Gerai buvo Stju kalbėti, kad iš kelių vielos ritinėlių niekas negalėjo atspėti Haroldo ir Nadinos sumanymo. Bet Lariui toks pasiteisinimas netiko. Juk jis apie nuostabų Haroldo išradingumą žinojo ir anksčiau. Jis privalėjo tai numanyti. Inspektorius Andervudas buvo nepakartojamas saldainių popierėlių byloje, o štai dinamito byla pasirodė jam neįkandama. Atvirai kalbant, inspektorius Andervudas pasirodė kaip mėšlinas asilas, riestainio skylė.

„ Lari, jeigu tu būtum žinojęs...“

Nadinos balsas.

„ Jeigu nori, aš atsiklaupsiu ir maldausiu tavęs“.