Stephen King - Dvikova (2)

Nuvilnijo šnabždesys, ir Bredas pasijuto laisviau.

— Taip atsitiko todėl, kad išplitus epidemijai liko labai daug įjungtų elektros prietaisų, o kiti generatoriai neveikė ir negalėjo sumažinti perkrovos. Mes galime susidoroti su šia problema, paleidę kitus generatorius — dėl to užtektų trijų ar keturių, — bet tai mūsų neišgelbės nuo gaisrų pavojaus. Todėl mes turime išjungti viską, kas įmanoma. Virykles, elektros šildytuvus ir kitką. Aš manau, kad greičiau ir paprasčiau būtų pereiti per visus tuščius namus ir atjungti saugiklius. Suprantate? Ir dar aš manau, kad mums reikia imtis elementarių priešgaisrinio saugumo priemonių. Aš imuosi atsakomybės patikrinti priešgaisrinę padėtį rytiniame Boulderyje ir...

Židinyje jaukiai traškėjo malkos. „Viskas bus gerai, — galvojo Franė.

— Haroldas ir Nadina kažkur išsinešdino be pašalinių pagalbos, ir galbūt tai į gerą. Problema palengvėjo, ir Stju dabar saugus. Vargšeli Haroldai, man tavęs gaila, bet vis dėlto dabar aš labiau jaučiu baimę nei gailestį. Gailestis visgi liko, ir aš bijau to, kas tau gali atsitikti, bet džiaugiuosi, kad tavo namas tuščias, ir judu su Nadina pasišalinote. Aš džiaugiuosi, kad jūs palikote mus ramybėje“.

*

Haroldas dzen budistų vienuolio poza sėdėjo ant piknikams skirto stalo. Kojos sukryžiuotos, mąslus, nutolęs žvilgsnis. Jis užsikorė į šią šaltą nuošalią vietą, kur Nadina negalėjo jo pasiekti, ir tai ją baugino. Rankose jis laikė nešiojamą radijo siųstuvą — antras toksai pat dabar gulėjo Ralfo namuose avalynės dėžutėje. Kalnų vaizdas gniaužė kvapą. Rytuose — už dešimties ar keturiasdešimties mylių — žemė, pereidama į tipišką amerikietišką Vidurio Vakarų peizažą, darėsi lygesnė ir tirpo melsvoje horizonto migloje. Naktis jau nusileido ant šios pasaulio dalies. Už jų nugarų ką tik anapus kalnų pasislėpė saulė, apgaubdama juos auksiniu, tiesiog akyse tirpstančiu švytėjimu.

— Kada? — paklausė Nadina. Ji buvo siaubingai sudirgusi, ją traukė į tualetą.

— Labai greitai, — atsakė Haroldas. Jo pašaipa perėjo į salsvą šypseną. Nadina šios išraiškos negalėjo paaiškinti, nes niekada anksčiau Haroldo veide jos nematė. Šypsena nenuslinko nuo Haroldo veido kelias minutes. Haroldas atrodė laimingas.

*

Komitetas vieningai nubalsavo, kad Bredas suburtų dvidešimt žmonių į savo išjunginėtojų komandą. Ralfas Brentneris sutiko pripildyti dvi gaisrines mašinas iš vandens saugyklos, ir kai Bredas kitą kartą įjungs generatorius, pastatyti jas elektrinės teritorijoje.

Po to kalbėjo Čedas Norisas. Susikišęs rankas į kelnių kišenes, jis ramiai pasakojo apie per tris paskutines savaites Laidojimo komiteto nuveiktą darbą. Jis pranešė, kad iš viso palaidota dvidešimt penki tūkstančiai lavonų — daugiau nei aštuoni tūkstančiai per savaitę.

— Arba mes laimės vaikai, arba mus globoja Viešpats, — pasakė jis. — Laikraščių sukeltas triukšmas smarkiai mums padėjo. Kitame tokiame pat mieste mums būtų prireikę ne mažiau kaip metų. Iki spalio pirmosios mes palaidosime dar apie dvidešimt tūkstančių epidemijos aukų; galbūt daugiau laiko prireiks pavienių aukų paieškai, bet aš noriu, kad jūs žinotumėte: darbas vyksta. Nemanau, jog irstančiuose kūnuose slypinčios ligos sukels realią grėsmę.

Franė grįžtelėjo pasižiūrėti į baigiančią degti horizonte dieną. Kalnų viršūnių auksas ėmė blėsti. Netikėtai ji pajuto viską apimantį baisų ilgesį.

Buvo be penkių minučių aštuonios.

*

Jeigu ji nebūtų nuėjusi į krūmus, tai būtų pridariusi tiesiai į kelnaites. Nusilengvinusi Nadina sugrįžo. Haroldas kaip ir anksčiau sėdėjo ant stalo, laikydamas rankose raciją. Jis ištraukė anteną.

— Haroldai, — šūktelėjo ji. — Laikas eina. Jau po aštuonių.

Jis abejingai pažvelgė į ją.

— Jie, pliaukšėdami vienas kitam per nugaras, posėdžiaus gerą nakties pusę. Kai ateis laikas, aš paspausiu mygtuką. Nesijaudink.

— Kada?

Haroldo šypsena tapo platesnė:

— Kai tik sutems.

*

Franė vos nesudejavo, kai šalia Stju atsistojo Elas Bandelas. Posėdis tęsis ilgai, o ji netikėtai panoro atsidurti savo namelyje, kuriame jie būtų tik dviese. Tai buvo ne tik nuovargis ir tikrai ne vien ją užplūdęs ilgesys. Visiškai netikėtai jai kilo noras palikti šį namą. Toks jausmas buvo be priežasties, bet labai stiprus. Ji norėjo iš čia išeiti. Tiksliau, ji norėjo, kad išeitų visi. „Tiesiog man sugedo nuotaika, — tikino ji pati save. — Nėščios moters kaprizai, štai ir viskas“.

— Per paskutinę savaitę Juridinis komitetas rinkosi keturis kartus, — kalbėjo Elas. — Aš trumpai paaiškinsiu pačią esmę. Sistema, kurią mes pasirinkome, primena tribunolą. Jo nariai bus renkami priverstinai, kaip kažkada buvo renkami rekrūtai...

— Oho! — aiktelėjo Siuzana. Ją palaikė visuotinis juokas.

— Bet, — nusišypsojo Elas, — mano manymu, tarnyba tokiame tribunole bus daug malonesnė nei karinės tarnybos sunkumai. Tribunolą sudarys trys pilnamečiai piliečiai — nuo aštuoniolikos ir vyresni, — kurie tarnaus šešis mėnesius. Jų vardus ištrauks iš didelio būgno, kuriame bus sumaišomos kortelės su visų pilnamečių Boulderio gyventojų vardais.

Laris pakėlė ranką:

— Ar jie gali atsisakyti, jei turės svarių priežasčių?

Raukydamasis, kad jį pertraukė, Elas atsakė:

— Aš kaip tik ketinau apie tai pakalbėti. Jie gali...

Franė pasimuistė, ir Siuzana žvilgtelėjo į ją. Franė to nepastebėjo. Ji buvo išsigandusi — išsigandusi savo pačios nepagrįstos baimės, jeigu, žinoma, apskritai taip gali būti. Iš kur visa tai, kokia šio dusinančio, panašaus į klaustrofobiją jausmo priežastis? Ji žinojo, jog nepagrįstus jausmus reikia ignoruoti... bent jau šitaip buvo ten, praeities pasaulyje. Bet kaipgi tuomet vertinti Tomo Kaleno ir Leo Rokvėjaus transą?

„ Išeik iš čia, — netikėtai suriko vidinis balsas. — Išvesk visus iš čia!“

Bet tai buvo beprotybė. Ji vėl sujudėjo ir nusprendė nieko nesakyti:

— ...atleisti, jeigu žmogus to panorės, bet aš nemanau...

— Kažkas artėja, — pašokdama ant kojų, netikėtai pasakė Franė.

Pauzė. Visi išgirdo greitai Beislaino keliu atriedančio motociklo gausmą. Pyptelėjo signalas. Ir netikėtai Franę apėmė panika.

— Paklausykite, — šūktelėjo ji, — jūs visi!

Veidai, nustebinti ir susikaupę, atsigręžė į ją.

— Frane, ar tu... — Stiuartas pajudėjo jos link.

Ji skausmingai nurijo seiles, lyg jai ant krūtinės būtų uždėtas trukdantis kalbėti sunkus svoris.

— Mes turime iš čia išeiti. Tiesiog... dabar.

*

Buvo aštuonios valandos dvidešimt penkios minutės. Išnyko paskutiniai dienos atšvaitai. Laikas. Haroldas įsitempęs išsitiesė ir pakėlė raciją prie lūpų. Jo pirštas lengvai lietė mygtuką „PALEIDIMAS“. Jis spustelės ir susprogdins juos, pasiųsdamas į pragarą, taręs...

— Kas tai? — Nadina, viena ranka rodydama žemyn, kitą uždėjo jam ant peties. Toli priekyje Beislaino keliu it gyvatė vinguriavo žiburėlių grandinė. Visiškoje tyloje jie girdėjo tolimą daugybės motociklų gausmą. Haroldas pajuto lengvą nerimą, bet valios pastangomis bematant jį apmaldė.

— Palik mane, — pasakė jis.

Nadinos ranka nukrito nuo jo peties. Jos veidas visiškoje tyloje atrodė lyg blyški dėmė. Haroldas paspaudė mygtuką.

*

Franė niekada taip ir nesuprato, kas juos išjudino: motociklai ar jos žodžiai. Bet jie judėjo nepakankamai greitai. Tai visada liks jos atmintyje: jie judėjo nepakankamai greitai.