Stephen King - Dvikova (2)

Ir ji juto, kaip į ją skverbiasi jis.

Joje sukilo riksmas, bet išleisti garsą ji neturėjo burnos.

Įsiskverbimas: virsmas.

Ji nežinojo, ką reiškia šiedu podraug einantys žodžiai; ji tik žinojo, kad jie — tiesa.

Ji niekada anksčiau nieko panašaus neišgyveno. Vėliau, norėdama aprašyti šitą jausmą, ji rinko metaforas, bet jos visos netiko, išskyrus vieną:

Tu plauki ir ūmai, visiškai netikėtai, šiltoje tėkmėje patenki į ledinį srautą.

Tau suleidžia novokaino, ir dantistas pašalina dantį. Jis išraunamas visiškai be skausmo. Tu į baltą emaliuotą vonelę išspjauni kraują. Tavyje skylė: tu prakiurdinta. Ertmėn, kur dar prieš sekundę buvo dalis tavęs, gali įkišti liežuvio galiuką.

Tu stebi veidrodyje savo veidą. Žiūri labai ilgai. Penkias minutes, dešimt, penkiolika. Nemirksėdama. Tu žiūri su kažkokiu pasibaisėjimu, lyg tavo veidas būtų pasikeitęs, nelyginant Lono Ceinio jaunesniojo iš epopėjos apie vilkolakius. Pati sau atrodai nepažįstama, tarsi tamsiaveidis Doppelganger [* Antrininkas (vok.) ] . Psichas vampyras blyškia oda ir įkritusiomis akimis.

Tikrovėje nieko tokio neįvyko, bet atsitiko kaži kas labai panašaus.

Tamsos žmogus įėjo į ją, ir jis buvo šaltas.

*

Kai Nadina atsimerkė, pirmiausiai pamanė, jog ji pabuvojo pragare. Pragaras buvo baltuma, kaip tezė Tamsos žmogaus antitezei. Ji regėjo baltą, dramblio kaulo spalvos, tarsi chloro kalkėmis išbalintą tuštumą. Baltuma, baltų balčiausia baltybė. Tai buvo baltas pragaras, ir jis plytėjo visur. Ji žiūrėjo į baltumą (buvo neįmanoma jos permatyti kiaurai ), pakerėta, agonizuojanti, kai staiga suprato, jog jaučia „Vespos“ sėdynę ir kad jos akipločio pakrašty ima rastis kita spalva — žalia.

Krustelėjusi Nadina išlaisvino savo žvilgsnį iš mirties taško. Ji apsidairė. Drebėjo lūpos, iš siaubo išsiplėtė vyzdžiai. Tamsos žmogus yra jos viduje, Flegas tūnojo joje, o kai jis įsiskverbė, tai nuslopino visus penkis jutimo organus, jos realybės pojūtį. Jis vairavo ją taip, kaip žmogus vairuoja mašiną arba sunkvežimį. Ir jis ją atvedė... kur?

Ji įsispitrijo į baltumą ir suprato, kad tai gatvės kino teatro ekrano drobė, boluojanti pieniškai balto apniukusios dienos dangaus fone. Pasisukusi Nadina išvydo neseniai ryškiai rožine spalva nudažytą užkandinės pastatą. Užrašas virš įėjimo skelbė: „SVEIKI ATVYKĘ PAS LINKSMUOSIUS DVYNIUS! MĖGAUKITĖS IR LINKSMINKITĖS PO ŽVAIGŽDĖMIS!“

Tamsa ją apgaubė kertant Beislaino kelią ir Brodvėjų. Dabar Nadina buvo Dvidešimt aštuntojoje gatvėje, beveik miesto pakraštyje, kelias vedė į... Longmontą, ar ne?

Jos viduje, jos smegenų gelmėse, it sustingę riebalai išliko jo prieskonis. Nadiną supo stulpeliai, metaliniai stulpeliai nelyginant sargybiniai; visi jie buvo penkių pėdų aukščio ir ant kiekvieno pritaisyta po gatvės kino garsiakalbį. Aikštelėse prieš kiną pro skaldą kalėsi žolė ir kiaulpienės. Nadina pagalvojo, kad „Linksmųjų dvynių“ reikalai birželio viduryje kažin ar gerai klostėsi. Galima pasakyti, kad šou bizniui atėjo mirties sezonas.

— Kodėl aš čia? — sušnabždėjo ji.

Ji kalbėjosi pati su savimi ir atsakymo nelaukė. Todėl kai jai atsakė, iš jos krūtinės ištrūko siaubo klyksmas. Visos garsiakalbių kolonėlės kurtinančiai trankiai nukrito ant apaugusios žole skaldos tarsi mirusiųjų kūnai.

— NADINA! — suriaumojo kolonėlės, ir tai buvo jo balsas, ir kaip ji tuomet suklykė! Rankos šoktelėjo prie galvos, pirštai užkimšo ausis, bet visos kolonėlės įsijungė vienu metu, ir nuo to balso, kupino grėsmingos linksmybės ir mirtinai gąsdinančio gašlumo, nebuvo kur pasislėpti:

— NADINA, NADINA, O, KAIP AŠ NORIU MYLĖTI NADINĄ, SAVO VAIKELĮ, GRAŽUOLĘ...

— Liaukis! — suriko ji iš visų jėgų, bet jos balsas, palyginti su tuo griausmingu balsu, buvo toks tylus. Ir visgi vieną minutėlę balsas iš tikrųjų liovėsi. Stojo tyla. Kaip milžiniško vabzdžio akys į ją žvelgė ant skaldos nukritę garsiakalbiai.

Nadina lėtai atitraukė rankas nuo ausų.

„ Tu išprotėjai, — ramino ji pati save. — Štai kas tau atsitiko. Laukimo įtampa... ir visi tie Haroldo žaidimai... priartino prie sprogimo... visa tai galų gale atvedė tave, brangioji, prie galutinės ribos, ir tu išprotėjai. Galbūt tai netgi į gerą“. Bet ji neišprotėjo, ir Nadina tai žinojo. Tai buvo daug blogiau nei įprasta beprotybė.

Tarsi patvirtindamas šį faktą, iš garsiakalbių sugriaudėjo balsas, primenantis už šelmystes vaikus barančio direktoriaus toną:

— NADINA, JIE ŽINO.

— Jie žino, — pakartojo ji. Nadina negalėjo pasakyti, kas tie jie ir ką jie žino, bet buvo visiškai įsitikinusi, jog tai neišvengiama.

— TU PASIELGEI KVAILAI. DIEVUI KVAILUMAS PATINKA, MAN — NE.

Žodžiai nugriaudėjo ir nuvilnijo aidu per dienos orą. Nadina visa peršlapo. Plaukai prilipo prie mirtinai išblyškusių skruostų, ją krėtė šiurpas. „ Kvaila, — pamanė ji. — Kvaila. Kvaila. Aš žinau, ką šitie žodžiai reiškia. Aš manau. Aš manau, kad jie reiškia mirtį“.

— JIE ŽINO VISKĄ... IŠSKYRUS APIE AVALYNĖS DĖŽUTĘ. DINAMITĄ.

Garsiakalbiai. Aplink garsiakalbiai, spokso į ją nuo baltos skaldos, stebeilija ją nuo kiaulpienių salelių, užvėrusių savo saulėtas galvutes po lietaus.

— EIK Į TEKANČIOS SAULĖS PLYNAUKŠTĘ. PASILIK TEN. IKI RYTOJAUS NAKTIES. KOL JIE SUSITIKS. O PASKIAU JUDU SU HAROLDU GALITE VYKTI PAS MANE.

Dabar Nadina pajuto tiesiog spinduliuojantį dėkingumą. Jie buvo kvaili... bet jiems taip didžiadvasiškai padovanojo dar vieną galimybę. Jie pakankamai svarbūs, nes dar gali pasitaisyti ir pasiteisinti. Ir greitai, labai greitai jinai bus su jais... ir tuomet ji iš tiesų išprotės. Nadina buvo tuo įsitikinusi, ir visa kita jau bus nebesvarbu.

— Galbūt Tekančios Saulės plynaukštė pernelyg toli, — pasakė ji. Balso stygos peršėjo, savo žodžius ji tegalėjo sušnibždėti. — Ji pernelyg toli nuo... nuo ko? — pagalvojo ji. — O! Taip! Teisingai! Nuo racijos. Signalas.

Atsako neišgirdo. Garsiakalbiai gulėjo ant žolės ir spoksojo į ją, — šimtai garsiakalbių.

Nadina nuspaudė „Vespos“ starterį, ir variklis ėmė čiaudėti. Nuo galingo aido ji susiraukė. Garsas priminė šūvių salvę. Nadina norėjo pabėgti iš šios siaubingos vietos, šalin nuo tų įsispoksojusių į ją garsiakalbių.

Privalėjo pabėgti.

Apvažiuodama stulpelį, Nadina nesuvaldė motorolerio. Ji būtų išlaikiusi pusiausvyrą, jeigu būtų važiavusi asfaltu, bet užpakalinis „Vespos“ ratas slystelėjo skalda, ir Nadina parkrito, iki kraujo prikąsdama lūpą bei nusibrozdindama skruostą. Ji pakilo, plačiai atmerktose akyse sustingo siaubas, kūną krėtė šiurpas. Dabar ji buvo alėjoje, kuria mašinos patekdavo į gatvės kino teatrą. Ji rengėsi iš čia išvažiuoti. Nadina ketino išvažiuoti šalin. Jos veidą nušvietė dėkingumo šypsena. Ir staiga už jos šimtai garsiakalbių atgijo vienu metu, dabar balsas dainavo. Siaubingu, monotonišku rečitatyvu:

— AŠ PAMATYSIU TAVE... VISOSE ANKSTESNĖSE PAŽĮSTAMOSE VIETOSE... KURIOS MALONINA MANO ŠIRDĮ... VISĄ DIENĄ...

Nadina suinkštė. Ir tuomet pasigirdo kurtinantis juokas, bjaurus kvatojimas, kuris, atrodė, pripildė visą pasaulį.

— NADINA, VISKĄ DARYK GERAI, — griaudėjo balsas. — DARYK GERAI, MANO NUOTAKA, MANO VIENINTELE!