Stephen King - Dvikova (2)

Bet tai, ką jie išvydo dienoraščio pradžioje, buvo visiškai netikėta. Įrašas puikavosi pirmajame tituliniame puslapyje. Jis buvo kruopščiai pažymėtas apskritimu apibrauktu skaičiumi 1. Išskyrus devizų rėmelius, tai buvo vienintelė atžyma visame dienoraštyje. Jie perskaitė pirmą sakinį, laikydami dienoraštį taip, kaip du mokiniai chorinio dainavimo pamokoje laiko natų sąsiuvinį, ir Franė, prispausdama ranką prie lūpų, dusliai aiktelėjo.

— Frane, šitą dalykėlį mums teks pasiimti su savimi, — pasakė Laris.

— Taip...

— Ir parodyti jį Stju. Nežinau, ar teisus Leo sakydamas, kad jis Tamsos žmogaus pusėje, bet Haroldas labai pavojingas. Tu juk pati supranti.

— Taip, — vėl pakartojo Franė. Jai pasidarė bloga. Štai kaip baigiasi dienoraščių reikalai. Atrodė, jog ji tai žinojo, žinojo nuo to akimirksnio, kai pamatė purviną nykščio atspaudą, ir ji kaip įmanydama stengėsi neapalpti, tik ne tai.

— Fran? Frane? Tau bloga? — Lario balsas. Iš toli.

Du pirmieji sakiniai iš Haroldo dienoraščio:

„ Pats didžiausias malonumas šią nuostabią postapokaliptinę vasarą man būtų nužudyti tą misterį Gaidį Stiuartą Redmeną. Tikriausiai aš nužudysiu taip pat ir ją“.

*

— Ralfai? Ralfai Brentneri, ar tu namuose? Ku-kū, ar yra kas nors?

Nadina su produktų krepšeliu rankoje stovėjo prieangyje ir žvilgčiojo vidun. Kieme nebuvo motociklų, tik pora stovinčių greta dviračių. Ralfas būtų ją išgirdęs, bet reikėjo pagalvoti ir apie nebylį. Kurčnebylį. Galima rėkti iki pamėlynavimo, ir jis neatsilieps, o visgi jis gali būti netoliese.

Nadina truktelėjo duris, ir šios pasirodė neužrakintos. Ji įžengė į nedidelį prieškambarį, pasitraukdama nuo smulkiai dulkiančio lietučio. Keturi laipteliai vedė į virtuvę, o ilgesni laiptai leidosi žemyn į pirmąjį aukštą, kur, pasak Haroldo, įsikūrė Androsas. Suteikusi veidui pačią geraširdiškiausią išraišką, Nadina, galvodama, kaip reikės pasiteisinti, jeigu Nikas bus ten, nusileido žemyn.

„ Aš įėjau pati, nes žinojau — tu neišgirsi mano beldimo. Norėjau pasidomėti, ar bus antra pamaina, juk reikia sutaisyti tuos du perdegusius motorus. Ar Bredas tau apie tai ką nors sakė?“

Apačioje buvo tik du kambariai. Vienas iš jų — vienuolio celę primenantis miegamasis. Antrasis buvo kabinetas. Jame stovėjo stalas, didelis krėslas, šiukšlių krepšys, knygų spinta. Stalas buvo nuklotas prirašytais lapeliais, Nadina juos skubiai peržiūrėjo. Daugelis jų neatrodė reikšmingi — ko gero, Nikas tokiu būdu dalyvavo pokalbyje („Aš manau taip, bet ar nereikėtų jo paklausti, ar negalima padaryti paprasčiau?“ — buvo parašyta viename lapelyje). Kiti — atmintinės jam pačiam, mintys, metmenys. Keli tokie lapeliai jai priminė įrėmintus devizus iš Haroldo dienoraščio, kuriuos šis su sarkastiška šypsena vadino „Raktai Į Geresnį Gyvenimą“.

Viename iš lapelių buvo parašyta: „ Pasikalbėti su Glenu apie prekybą. Ar kuris nors iš mūsų žino, kaip randasi prekyba? Prekių deficitas, juk taip? Arba pakitusi kokia nors rinka. Sugebėjimai. Tai gali tapti lemtingu žodžiu. Kas, jeigu Bredas Kičneris sumanys parduoti, o ne paprasčiausiai duoti? Arba gydytojas? Ar mes jiems mokėsime? Hm-m-m“.

Kitas įrašas: „ Visuomenės gynyba — tai gatvė su dvipusiu eismu“.

Dar viena: „ Kaskart, kai mes kalbame apie įstatymą, mane visą naktį kankina Sojos košmarai. Matau, kaip jie stebi. Matau, kaip Caildresas sviedžia savo vakarienę per kamerą. Įstatymas, įstatymas, ką gi mes darome su tuo prakeiktu įstatymu? Mirties bausmė. O dabar linksmesnė mintis. Kai Bredas vėl įjungs elektros energiją, įdomu, kiek praeis laiko, kol kas nors jo paprašys sukonstruoti elektros kėdę?“

Nadina nusigręžė nuo prirašytų lapelių — su pasibjaurėjimu. Įdomu apžiūrinėti popierius žmogaus, kuris savo mintis gali reikšti tik raštu (vienas iš profesorių jos koledže mėgo kartoti, kad mąstymo procesas be artikuliacijos negali būti pilnavertiškas), bet ji atėjo čia kitu tikslu. Niko čia nebuvo, apskritai nieko nebuvo. Bet nevertėjo gaištant mėginti fortūnos.

Nadina vėl užlipo į viršų. Haroldas jai sakė, kad posėdis greičiausiai įvyks svetainėje. Tai buvo didžiulis kambarys su židiniu, ant grindų gulėjo pūkuotas raudono vyno spalvos kilimas. Visa vakarinė siena buvo stiklinė, akiai vėrėsi puikus vaizdas į Flatironus. Nadina pasijuto išstatyta visuotinei apžiūrai, kaip vitrinoje. Ji žinojo, kad išorinė termoplekso pusė jodizuota, tad lauke tegalėjai pamatyti savo atvaizdą, bet psichologinis pojūtis liko nepakitęs. Ji norėjo sumanymą atlikti kuo greičiau.

Pietinėje kambario pusėje Nadina surado tai, ko ieškojo, — didžiulę įmūrytą spintą, kurios Ralfas dar nesuspėjo išardyti. Joje kabėjo paltai, gulėjo kiti šilti drabužiai, ji buvo prigrūsta avalynės dėžučių.

Nadina mikliai išėmė iš krepšelio produktus, kurie tebuvo maskuotė. Po indeliais su tomatų pasta bei sardinėmis gulėjo avalynės dėžutė su dinamitu ir racija.

— Jeigu aš ją paliksiu spintoje, — prieš čia eidama, paklausė Nadina Haroldo, — ar papildoma užtvara neprislopins sprogimo jėgos?

— Nadina, — atsakė Haroldas, — jeigu šis įrenginys suveiks, o aš tuo abejoti neturiu priežasčių, jis nuneš ne tik šį namą, bet ir gerą pusę kalvos. Padėk ją į bet kokią nuošalią vietelę, kur iki susirinkimo niekas jos nepastebės. Spinta visiškai tiks šiam tikslui. Susprogusi papildoma užtvara atliks šrapnelio vaidmenį. Viskas bus kaip toje pasakoje apie siuvėją ir muses. Vienu smūgiu septynias. Tiktai šiu6 atveju mes turime reikalą su būreliu politikierių.

Nadina, atstūmusi į šalį batus ir šalikus, įkišo dėžutę kuo giliau, pridengė ją daiktais ir uždarė spintos dureles. Štai taip. Darbas atliktas. Į gerą ar į blogą.

Paskubomis, nesidairydama atgalios, ji išskuodė iš namo, stengdamasi nepaisyti vis nerimstančio vidinio balso, balso, kuris prašė jos grįžti ir atjungti raciją ir dinamitą jungiančius laidus, meldžiantį viską mesti, kol tai neišvedė jos iš proto. Nes argi ne pamišimas jos laukia ateityje, dabar jau po dviejų savaičių? Argi ne beprotybė bus vienintelė logiška jos kelio pabaiga?

Numetusi krepšį su produktais į bagažinę, ji atsisėdo ant savo „Vespos“. Ir kol važiavo, balsas kuždėjo savo: „Tu juk neketini jos ten palikti, ar ne? Tu juk nesirengi ten palikti tos bombos?“

„ Pasaulyje, kuriame žuvo tiek žmonių...“

Sunkiai suvokdama, kur ji važiuoja, Nadina kažkur pasuko.

„ ...pati didžiausia nuodėmė — atimti žmogaus gyvybę“.

O čia netgi septynios gyvybės. Ne, galgi ir daugiau, nes Komitetas ketina išklausyti pakomitečių atstovų ataskaitas.

Nadina sustojo Beislaino kelio ir Brodvėjaus kampe. Ji ketino apsukti „Vespą“ ir grįžti atgal. Nadina virpėjo kaip epušės lapas.

Vėliau ji taip ir nesugebėjo Haroldui tiksliai paaiškinti, kas gi atsitiko, — tiesą pasakius, ji ir nebandė to padaryti. Ją apėmė siaubas.

Nadinai prieš akis aptemo. Tamsa apgaubė kaip lėtai nusileidžianti, vėjyje plazdanti juoda uždanga. Kartkartėmis vėjas padvelkdavo stipriau, uždanga suplevendavo smarkiau, ir už šios širmos ji regėjo dienos šviesos atšvaitus ir visai neaiškiai tą tuščią kryžkelę. Bet uždanga nesitraukė, temdė regėjimą, ir netrukus ji pasiklydo. Ji apako, apkurto, prarado bet kokius pojūčius. Mąstanti būtybė, Nadinos ego, skendėjo tamsiame juodame kokone, kuris priminė jūros bangas arba kažkokią srovenančią substanciją.