Stephen King - Dvikova (2)

Gindama „Vespą“ visu greičiu, Nadina nusigavo iki plento ir nuvažiavo atgal į Boulderį, palikusi už savęs balsą ir garsiakalbius... bet nusinešdama juos savo širdyje visam laikui.

*

Ji laukė Haroldo už autostoties kampo. Kai jis ją pamatė, Haroldo veidas sustingo ir išblyško.

— Nadina... — sušnabždėjo jis. Pintinėlė su pusryčiais išslydo iš jo rankų ir nukrito ant šaligatvio.

— Haroldai, — tarė ji. — Jie žino. Mes privalome...

— Tavo plaukai, Nadina, Viešpatie, tavo plaukai... — visas jo veidas tarsi pavirto vienomis akimis.

— Paklausyk manęs!

Atrodė, jog Haroldui pavyko susitvardyti.

— Ge-gerai. Kas?

— Jie įsigavo į tavo namus ir surado tavo dienoraštį. Ir jie išsinešė jį.

Haroldo veide emocijų kova: įniršis, siaubas, gėda. Pamažėle jos išnyko kaip į jūros gelmes atgal panirusios siaubingos būtybės ir pasirodė sustingusi šypsena.

— Kas? Kas tai padarė?

— Smulkmenų aš nežinau, be to, dabar tai nėra svarbu. Viena iš jų buvo Franė Goldsmit, aš tuo įsitikinusi. Antrasis — arba Beitmenas, arba Andervudas. Dar neaišku. Bet jie ateis tavęs, Haroldai.

— lš kur tu žinai? — jis šiurkščiai sugriebė Nadiną už pečių, sumojęs, kad tai ji perslėpė dienoraštį į buvusią vietą po plyta. Jis purtė ją kaip skudurinę lėlę, bet Nadina žvelgė į jį nesibijodama. Tą ilgą ilgą dieną ji susidūrė akis į akį su baisesniais dalykais nei Haroldas Lauderis. — Kale tu, iš kur žinai?

— Jis man pasakė.

— Flegas? — ir sušnabždėjo: — Jis tau pasakė? Jis su tavimi kalbėjosi? Todėl tai ir atsitiko? — Haroldo šypsena buvo rūškana ir grobuoniška, panaši į Džeko Skerdiko vypsnį.

Jie stovėjo šalia parduotuvės. Vėl suspaudęs jai petį, Haroldas pasuko Nadiną į stiklą. Ji ilgai stebėjo į savo atspindį.

Nadinos plaukai pabalo. Visiškai. Juose nebeliko nė vienos juodos gijos.

„ O, kaip aš noriu mylėti savo Nadiną“.

— Eime, — tarė ji. — Mums reikia palikti miestą.

— Tiesiog dabar?

— Sutemus. O kol kas pasislėpsime ir surinksime viską, ko mums prireiks kelyje.

— Į vakarus?

— Ne iš karto. Rytoj vakare.

— Galbūt aš to nebenoriu, — sušnabždėjo Haroldas. Jis vis dar žiūrėjo į jos plaukus.

Nadina palytėjo juos rankomis.

— Per vėlu, Haroldai, — pasakė ji.

58 skyrius

Sėdėdami už virtuvės stalo, Franė ir Laris gėrė kavą. Apačioje Leo skambino gitara. Tai buvo puiki, 600 dolerių kainuojanti „Gibsono“ firmos gitara, kurią jam Laris išrinko parduotuvėje. Be to, jis atnešė berniukui elementais maitinamą grotuvą ir apie tuziną muzikinių albumų su bliuzais. Dabar iš apačios, kur šalia Leo buvo Lusė, sklido visiškai padori Deivo van Ronko „Juodo vandens bliuzo“ melodijos imitacija:

„Penkias dienas kas dieną lijo,

Dangus sutemo, surūdijo...

Ir mūsų mintys niūrios vėl...

Ir įlankoj kažkam nepasiseks šiandien“.

Pro praviras duris Franė ir Laris matė Stju, kuris sėdėjo svetainėje savo pamėgtame krėsle su atverstu Haroldo dienoraščiu ant kelių. Jis taip sėdėjo nuo ketvirtos valandos. Dabar jau buvo devynios, gatvėje visiškai sutemo. Jis atsisakė vakarienės. Kai Franė į jį pažiūrėjo, Stju pervertė kitą puslapį.

Apačioje Leo sugrojo bliuzą, įsivyravo tyla.

— Jis gerai groja, tiesa? — paklausė Franė.

— Geriau, nei man kada nors pavykdavo ar pavyks, — gurkštelėjęs kavos, atsakė Laris.

lš apačios netikėtai pasigirdo pažįstama melodija, nuo kurios Lario rankoje sustingo puodelis, o paskui žemas ir atsargus Leo balselis užtraukė:

„Vaikeli, aš nesitikėjau,

Ir nė kivirčo nesukėliau,

Bet aš norėčiau sužinoti —

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą,

Kursai geriausias iš visų?

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?

Laris išlaistė šiek tiek kavos.

— Ak tu, — pratarė Franė ir rengėsi paimti skudurą.

— Aš pats, — pamėgino paprieštarauti jis.

— Ne, tu sėdėk, — ji paėmė skudurą ir greitai nusausino balutę. — Aš prisimenu šią dainą. Prieš epidemiją ji buvo tokia populiari. Tikriausiai Leo vienoje iš centro parduotuvių rado plokštelę.

— Tikriausiai.

— Koks buvo to vaikino vardas? To, kuris ją dainavo?

— Negaliu prisiminti, — atsakė Laris. — Popžvaigždelės įsižiebia greitai ir taip pat greitai užgęsta.

— Taip, bet vardas kažkoks labai pažįstamas, — pasakė ji. — Įdomu, kai žodis sukasi ant liežuvio galo.

— Taip, — sumurmėjo Laris.

Stju užvertė dienoraštį, ir Laris su palengvėjimu pamatė, kad Franė žiūri į Stju, kuris įėjo į virtuvę su pistoletu prie šono. Stju nešiojo ginklą nuo tada, kai jį išrinko policijos viršininku ir dažnai juokaudavo, jog kada nors pašaus pats save. Franė nemanė, jog tai juokinga. Stju atrodė giliai sunerimęs. Jis padėjo dienoraštį ant stalo ir atsisėdo. Franė norėjo įpilti jam kavos, bet Stju papurtė galvą ir uždėjo delną ant jos rankos.

— Ne, ačiū, mieloji, — jis pažvelgė į Larį. — Aš perskaičiau viską, ir man siaubingai įsiskaudo galva. Aš neįpratęs tiek daug skaityti. Paskutinė knyga, kurią štai taip perskaičiau iki paskutinio puslapio, buvo istorija apie triušius. Aš ją nupirkau sūnėnui ir susidomėjau... — susimąstęs jis nutilo.

— Aš ją skaičiau, — pasakė Laris. — Nuostabi knyga.

— Gyveno didelė triušių šeimyna, — pratarė Stju, — ir jie gyveno labai gerai. Jie buvo stambūs, nusipenėję ir nuolat laikėsi vienoje vietoje. Kažkas ten buvo ne taip, bet nė vienas iš triušių nežinojo, kas būtent. Atrodė, jog jie ir nenorėjo žinoti. Tik, matai, ten buvo tas fermeris...

Laris pratęsė:

— Jis paspendė spąstus, idant kartkartėmis galėtų pasigauti triušį ir sutaisyti iš jo kepsnį. Arba parduoti. Žodžiu, jis turėjo visą triušių fermą.

— Taip. Ir ten buvo vienas triušis. Sidabrinukas, jis netgi kūrė eilėraščius apie švytinčią vielą — naudojamą kilpoms, kuriomis fermeris gaudė triušius. O Sidabrinukas apie tai kūrė eilėraščius. — Stiuartas lėtai papurtė galvą. — Štai ką man priminė Haroldas. Tą triušį.

— Haroldas ligonis, — tyliai ištarė Franė.

— Taip, — Stju užsirūkė. — Ir pavojingas.

— Ką gi mums daryti? Areštuoti jį? — paklausė Franė.

Stju pabarbeno į dienoraštį.

— Jis su ta moterimi Kros sumanė kažin ką, ir dėl to juodu su džiaugsmu pasitiks Vakaruose. Bet čia nepasakyta, ką būtent jie ketina padaryti.

— Dienoraštyje minima daug žmonių, kuriems Haroldas truputį palankesnis, — pastebėjo Laris.

— Ar mes jį areštuosime? — pakartojo savo klausimą Franė.

— Nežinau. Pirmiausiai norėčiau šį klausimą apsvarstyti Komiteto posėdyje. Lari, kas ten numatyta rytojaus vakarui?

— Bus svarstomi visuomeniniai ir asmeniniai reikalai. Bredas nori pakalbėti apie išjunginėtojų grupę. Elas Bandelas pateiks signalinę ataskaitą apie Juridinio komiteto veiklą. Leisk pagalvoti... Džordžas Ričardsonas, po to Čedas Norisas. Paskui jie išeis, ir liksime tik mes.

— Jeigu mes pasiliksime Elą Bandelą ir supažindinsime su Haroldo byla, ar jis sugebės tylėti?

— Manau, kad taip, — atsakė Franė.

Stju suirzęs pratarė:

— Apmaudu, kad su mumis nėra Teisėjo. Aš taip prie jo prisirišau.

Jie truputį patylėjo galvodami apie Teisėją ir apie tai, kur jis šiuo metu galėtų būti. Apačioje Leo, mėgdžiodamas Tomą Rašą, skambino „Sesutę Keit“.