Stephen King - Dvikova (2)

— Na ką gi, Elas tai Elas. Aš matau tik du įmanomus variantus. Mes privalome juos izoliuoti, bet, velniai griebtų, nesinorėtų jų sodinti už grotų!

— Ir ką gi tuomet daryti? — paklausė Laris.

Bet atsakė Franė:

— Išsiųsti.

Laris atsigręžė į ją. Stju, žiūrėdamas į cigaretės galiuką, pritariamai linktelėjo.

— Paprasčiausiai jį išvyti? — paklausė Laris.

— Ir jį, ir ją — abu, — atsakė Stju.

— Bet nejaugi tokiu atveju Flegas juos priims? — abejodama ištarė Franė.

Stju žvilgtelėjo į ją:

— Mieloji, tai ne mūsų problema.

Ji linktelėjo ir pagalvojo: „ O Haroldai, aš nenorėjau, kad viskas pakryptų štai taip. Ne, ne, jokiu būdu“.

— Ar yra kokių nors idėjų apie tai, ką jie gali sumanyti? — paklausė Stju.

Laris gūžtelėjo pečiais:

— Stju, apie tai reikia pagalvoti bendrai. Bet kai ką aš visgi galiu numanyti.

— Pavyzdžiui?

— Elektrinė. Sabotažas. Teroristinis aktas prieš tave ir Franę. Tai pirma, kas man atėjo į galvą, — Laris pastebėjo, kaip išblyško Franė, bet kalbėjo toliau: — Nors jis ir nerašo apie tai tiesiai, bet aš manau, kad tą kartą jis su tavimi ir Ralfu patraukė ieškoti motušės Abigeilės, vildamasis susidurti su tavimi akis į akį ir nužudyti.

— Jis turėjo tokią galimybę, — sutiko Stju.

— Tikriausiai jis išsigando.

— Liaukitės, — dusliai ištarė Franė. — Prašau.

Stju pakilo ir sugrįžo į svetainę. Įjungęs raciją, jis greitai surado Bredą Kičnerį.

— Bredai! Čia Stju Redmenas. Klausyk. Ar tu negalėtum elektrinės apsaugai surinkti keletą tvirtų vaikinų?

— Žinoma, — pasigirdo Bredo balsas, — bet kodėl?

— Bredai, tai labai subtili tema. Aš girdėjau, kad kažkas mums nori pakenkti, — atsakydamas į keiksmažodžių srautą, Stju nusišypsojo į mikrofoną ir pastebėjo: — Suprantu tavo jausmus. Tai reikalinga šiandienos ir galbūt rytojaus nakčiai. Paskui mes ką nors sugalvosime.

Bredas pasakė, kad jo žinioje yra dvylika žmonių ir bet kuris iš jų su džiaugsmu nusuks diversantui sprandą.

— Tai siejasi su Ričių Mofetu?

— Ne, tai ne Ričis. Aš vėliau tau viską paaiškinsiu, gerai?

— Gerai, Stju. Aš pastatysiu sargybą.

Stju išjungė raciją ir sugrįžo į virtuvę.

— Žmonės mums leidžia saugoti paslaptis, jeigu to reikia. Ir tai mane gąsdina. Tas plikas sociologas buvo teisus. Jeigu panorėtume, galėtume elgtis kaip karaliai.

Franė ant jo rankos uždėjo delną.

— Aš noriu, kad tu man kai ką pažadėtum. Jūs abu. Pažadėkite, kad šitą problemą mes išspręsime rytoj vakare Komiteto posėdyje. Aš noriu, kad viskas pasibaigtų kuo greičiau.

Laris linktelėjo:

— Ištrėmimas. Taip. Apie šią bausmę nepagalvojau, bet ji, ko gero — pats protingiausias sprendimas. Ką gi, mums su Leo ir Luse laikas namo.

— Pasimatysim rytoj, — pasakė Stju.

— Taip, — išeidamas burbtelėjo Laris.

*

Likus valandai iki aušros, rugsėjo antrąją Haroldas stovėjo ant Tekančios Saulės plynaukštės krašto ir žvelgė žemyn. Miestas skendėjo tamsoje. Nadina miegojo už jo mažoje dvivietėje palapinėje, kurią jie sprukdami iš Boulderio pasiėmė su kitais daiktais.

„ Bet mes grįšime. Grąžinti skolas“.

Tačiau sielos gilumoje Haroldas tuo abejojo. Tamsa gaubė ne tik jį. Išsigimėliai, jie atėmė iš jo viską — Franę, jo savigarbą, paskui jo dienoraštį, o dabar ir jo viltį. Jis jautėsi nugalėtas.

Stiprus vėjas taršė jo plaukus, plaikstė palapinės kraštus. Už jo per miegus sudejavo Nadina. Dejonė buvo gąsdinanti. Haroldas pamanė, kad ji, kaip ir jis, taip pat buvo nelaiminga, — galbūt dar nelaimingesnė. Dejonė liudijo, kad jos sapnai nėra malonūs.

„ Bet aš išsaugosiu protą. Aš sugebėsiu tai padaryti. Jeigu aš nusileisiu žemyn į tai, kas manęs laukia, išsaugojęs sveiką protą, tai jau šis tas. Šis tas“.

Haroldas pagalvojo: kur jie, Stju ir jo draugai, apsupę jo mažą namą? Ar jie laukė, kol jis ateis, kad suimtų ir įmestų jį kalėjiman? Jis įeis į istorijos knygą, — jeigu dar liko viską užrašinėjančių nevispročių, — kaip pirmasis Laisvosios Zonos belaisvis. Sveiki atvykę, sunkūs laikai. Ką gi, laukti jiems teks ilgai, labai ilgai. Jis leidosi avantiūron ir pernelyg aiškiai prisiminė, kaip Nadina, palietusi savo baltus plaukus, pasakė: „Per vėlu, Haroldai“. Jos akys buvo tarsi negyvėlės.

— Gerai, — sušnabždėjo Haroldas, — prasiveršim.

Aplink jį medžiuose švilpė rugsėjo vėjas.

*

Laisvosios Zonos Komiteto posėdis prasidėjo praslinkus keturiolikai valandų Ralfo Brentnerio ir Niko Androso namo svetainėje. Stju sėdėjo krėsle ir tyliai alaus skardine bilsnojo į stalo kraštą.

— Manau, jog mums reikia pradėti tiesiog dabar.

Glenas sėdėjo šalia Lario art židinio atbrailos išlinkio, nugara į Ralfo užkurtą ugnį. Nikas, Siuzana Štern ir pats Ralfas įsitaisė ant sofos. Nikas laikė paruoštus bloknotą ir tušinuką. Bredas Kičneris, laikydamas alaus skardinę, stovėjo tarpduryje ir kalbėjosi su bemaišančiu škotišką viskį su soda Elu Bandelu. Džordžas Ričardsonas ir Čedas Norisas pro stiklinę sieną gėrėjosi saulėlydžiu virš Flatironų. Franė sėdėjo atsirėmusi nugara į sieninės spintos, kurioje Nadina padėjo bombą, duris. Prie Franės kojų stovėjo krepšys su Haroldo dienoraščiu.

— Tylos! Prašyčiau tylos! — garsiau pabeldęs, kreipėsi Stiuartas. — Pliki, ar tavo magnetofonas veikia?

— Puikiai, — atsakė Glenas. — Aš matau, rytų teksasietį, kad tavo liežuvis irgi puikios darbinės formos.

— Aš truputį jį patepiau, ir dabar visiška tvarka, — šypsodamasis atrėmė Stju. Jis apžvelgė vienuolika svetainėje susirinkusių žmonių. — Ką gi... mes turime daug svarbių reikalų, bet pirmiausiai norėčiau padėkoti Ralfui už stogą virš galvos, gėrimus ir užkandą...

„O jis išties puikiai tvarkosi“, — pamanė Franė. Ji bandė įvertinti, kaip Stju pasikeitė palyginti su ta diena, kai ji su Haroldu sutiko jį pirmą kartą, bet neįstengė. Neįmanoma objektyviai spręsti apie labai artimo žmogaus elgesį, nusprendė Franė. Bet ji žinojo, kad pirmojo susitikimo metu Stju tikrai būtų ėmęs juoktis, jeigu kas nors būtų pasakęs, jog jis vadovaus beveik tuzino žmonių susirinkimui... Nuo minties apie tai, kad vadovaus daugiau nei tūkstančio Laisvosios Zonos gyventojų susirinkimui, jis tikriausiai būtų pašokęs iki debesų. Gi dabar ji žiūrėjo į Stju, kuris, jei ne šis gripas, nebūtų tokiu tapęs. „ Brangusis, tai tave pateisina, — pamanė ji.

— Aš galiu kiek tinkama apraudoti praeitį, bet vis tiek tavimi labai didžiuojuosi ir tave stipriai myliu...“ Ji truputį pasimuistė, patogiau atsiremdama į spintos duris.

— Pirmiausiai kalbės mūsų svečiai, — paskelbė Stju, — o paskui trumpas uždaras pasitarimas. Ar yra prieštaravimų?

Prieštaravimų nebuvo.

— Gerai, — pasakė Stju. — Užleidžiu vietą Bredui Kičneriui. Klausykite atidžiai, jis rimtas žmogus.

Tai sukėlė nuoširdžių plojimų bangą. Visas degdamas ir taisydamasis kaklaryšį, Bredas išėjo į kambario vidurį, pakeliui apversdamas kėdę.

— Aš. Išties. Džiaugiuosi. Būdamas. Čia, — monotoniškai ir lėtai ištarė Bredas. Atrodė, kad jis būtų buvęs daug laimingesnis atsidūręs bet kurioje kitoje vietoje, netgi Pietų ašigalyje, ir kalbėtųsi su būreliu pingvinų. — E-e... a-a... — jis nutilo, pasižiūrėjo į savo užrašus, paskiau jo veidas nušvito. — Elektra! — atrodydamas kaip didžiulį atradimą padaręs žmogus, sušuko jis. — Elektros energiją beveik pavyko sugrąžinti. Štai taip, — jis dar truputį pavartė savo užrašus. — Vakar ėmė veikti du generatoriai, ir, kaip jūs žinote, vienas iš jų dėl perkrovos perdegė. Na... jūs žinote, apie ką aš kalbu.