Stephen King - Dvikova (2)

Stju pirmasis iššoko už durų; motociklų gausmas. Šie su įjungtais žibintais važiavo per tiltą, kuris buvo permestas per griovą šalia Ralfo namų. Stju instinktyviai čiuptelėjo savo revolverį. Durys atsidarė, ir jis, manydamas, jog tai Franė, atsigręžė. Bet ne, tai buvo Laris.

— Kas atsitiko, Stju?

— Nežinau. Bet geriau išsiaiškinti.

Paskui motociklai pririedėjo arčiau, ir Stju mažumėlę atsipalaidavo. Jis pažino Diką Volmeną, berniūkštį Džerindžerį, Tedį Veizaką ir daugelį kitų. Dabar jis turėjo sau prisipažinti, ko bijojo labiausiai: kad tuos riaumojančius motociklus vairuoja priešiškų Flego pajėgų prasiveržimo būrys, kad tuojau pat prasidės karas.

— Dikai! — šūktelėjo Stju. — Kokio velnio?

— Motušė Abigeilė! — mėgindamas perrėkti motociklų gausmą, šaukė Dikas. Prie namo artėjo vis daugiau ir daugiau motociklų, o Komiteto nariai susibūrė priebutyje. Tai buvo nelyginant kokia karnavalinė eisena su švytinčiomis ugnimis ir persipynusiais šešėliais.

— Kas?! — šūktelėjo Laris. Nustumdami juodu su Stju iki pat priebučio krašto, susitelkė Glenas, Ralfas ir Čedas Norisas.

— Ji sugrįžo! — bandydamas užgožti motociklus, Dikas be maža ko rėkė. — O, jos būklė siaubinga! Mums reikia gydytojo... Viešpatie, mums reikia stebuklo!

Džordžas Ričardsonas išėjo į priekį:

— Senutė? Kur?

— Nagi, gydytojau! — šūktelėjo Dikas. — Klausimai vėliau! Dėl Dievo, paskubėk!

Ričardsonas užšoko ant užpakalinės sėdynės ir įsitvėrė į Diką Volmeną. Šis apsisuko ir vesdamas įkandin savęs virtinę motociklų nudūmė tolyn.

Stju susižvalgė su Lariu. Laris atrodė priblokštas, tą patį jautė ir Stju... bet šio galvoje tvenkėsi kažkoks debesis, ir neišvengiamai lemtingos pražūties pojūtis pripildė visą jo esybę.

*

— Nikai, eime! Eime! — spausdama jo petį, šūktelėjo Franė. Nikas stovėjo kambario viduryje, jo veidas sustingo.

Jis negalėjo kalbėti, bet ūmai viską perprato. Jis žinojo. Žinojimas atėjo iš niekur ir drauge iš visur.

„ Kažkas yra toje spintoje“.

Jis per jėgą atstūmė Franę.

— Nikai!

„ EIK!!!“ — paragino jis mostu.

Ji pasišalino. Nikas atsigręžė į spintą, atplėšė duris ir lyg paklaikęs ėmė raustis daiktų krūvoje, melsdamas Dievą, kad nebūtų per vėlu.

*

Netikėtai šalia Stju pasirodė Franė, jos veidas buvo baltesnis už drobę, akys išsiplėtusios iš siaubo. Ji įsikibo į jį.

— Stju... Nikas vis dar ten... kažkas... kažkas...

— Frane, apie ką tu kalbi?

— Mirtis! — suriko ji. — Aš kalbu apie mirtį, O NIKAS VIS DAR TEN!

*

Jis patraukė šalin šalikus, pirštines ir kažką pajuto. Avalynės dėžutę. Jis sugriebė ją ir staiga lyg piktojo burtininko valia iš vidaus pasigirdo Haroldo Lauderio balsas.

*

— Kas atsitiko Nikui? — purtydamas ją už pečių, rėkė Laris.

— Mums reikia jį išsivesti — kažkas atsitiks, kažkas siaubinga...

Elas Bandelas šūktelėjo:

— Kas darosi, Stiuartai?!

— Nežinau, — atsiliepė Stju.

— Stju, maldauju, reikia iš ten išvesti Niką! — Franė irgi kone rėkė.

Ir tuo metu namas už jų sprogo.

*

Kai mygtukas buvo nuspaustas, stojo kapų tyla, kurią jis turėjo užpildyti. Haroldas vis taip pat sėdėjo ant stalo sukryžiavęs kojas ir stengėsi susikaupti.

Paskui jis pakėlė ranką ir prakalbo tvirtai, bet nelabai garsiai:

— Kalba Haroldas Emeris Lauderis. Aš tai darau savo valia.

Žodį „kalba“ pasveikino baltai žydra kibirkštis. Po žodžių „Haroldas Emeris Lauderis“ plykstelėjo ugnies kamuolys. Silpnas, nutolęs trenksmas, lyg vyšnios kauliukas būtų nukritęs skardinėn, pasiekė jų klausą tariant: „Aš tai darau“, o kai jis užbaigė: „Savo valia“ — ir nušveitė šalin pasitarnavusią raciją, kalno papėdę užliejo liepsna.

— Štai ir viskas, — tyliai pasakė Haroldas.

Nadina įsikibo į jį — lygiai taip pat, kaip prieš sekundę Franė įsikibo į Stiuartą:

— Mes privalome įsitikinti. Privalome tikrai žinoti, jog tai juos sunaikino.

Haroldas žvilgtelėjo į ją, paskui mostelėjo žemai plintančios ugnies pusėn:

— Nejaugi tu manai, jog kas nors gali ten išgyventi?

— Aš... Aš n-ne ž... i-i-nau, Haroldai, aš... — Nadina nusisuko, susigriebė rankomis už pilvo, ją supykino. Pasigirdo grubus atsiraugėjimo garsas. Haroldas smerkiamai žiūrėjo į ją. Pagaliau ji atsisuko, balta, svyrinėdama, „Kleenex“ servetėle šluostydama lūpas.

— Na, o dabar?

— Dabar, manau, mes patrauksime į vakarus, — atsakė Haroldas. — Jeigu tik tu nesirengi nusileisti žemyn ir pasidomėti minios nuotaikomis.

Nadina suvirpėjo.

Haroldas, nušokęs nuo stalo, susiraukė nuo nutirpusias kojas badančių adatėlių.

— Haroldai... — Nadina pamėgino prie jo prisiliesti, bet jis atsitraukė. Nekreipdamas į ją dėmesio, jis ėmė ardyti palapinę.

— Aš manau, kad mums geriau palaukti iki rytojaus... — nedrąsiai kreipėsi.

— Žinoma, — įgėlė jis. — Kad dvidešimt arba trisdešimt žmonių, pasilinksminimo dėlei sėstų ant savo motociklų ir mus sučiuptų! Ar tu kada nors girdėjai, kaip pasielgė su Musoliniu?

Ji mirktelėjo. Haroldas suvyniojo palapinę ir stipriai užveržė diržus.

— Ir daugiau mes prie vienas kito nesiliečiame. Tai baigta. Flegas pasiekė, ko norėjo. Mes sunaikinome Laisvosios Zonos Komitetą. Jie nušluoti nuo žemės paviršiaus. Jie gali paleisti savo elektrinę, bet kaip funkcionuojanti grupė jie nušluoti. Nadina, jis duos man moterį, prieš kurią tu atrodysi it daržo baidyklė. O tu... tu gausi jį. Laimingos dienelės, ar ne?

— Haroldai... prašau... — Nadina verkė. Haroldas gaisro pašvaistės atšvaituose regėjo jos veidą ir pajuto gailestį. Tačiau suskubo išstumti gailestį iš savo širdies kaip neprašytą svečią girtuoklėlį, mėginusį įeiti į jaukią kaimo taverną, kurioje visi puikiai vienas kitą pažįsta. Nepataisomas žmogžudystės faktas jos širdyje liks visam laikui — ir šis suvokimas skaudžiai atsispindėjo jos akyse. Nuo šiol jiems lemta nešti šią sunkią naštą.

— Pratinkis, — ciniškai ištarė Haroldas. Jis ėmė rišti palapinę prie savo motociklo bagažinės. — Ten apačioje jiems galas, kaip galo sulaukė ir mirusieji nuo gripo epidemijos. Viešpats išvyko prasiblaškyti bei pažvejoti, ir grįžti Jis ketina negreitai. Žemėn nusileido neįžvelgiama tamsa. Dabar vairuoja Tamsos žmogus. Būtent jis. Tad pratinkis, — Nadina prislopintai sudejavo. — Važiuojam, Nadina. Prieš dvi minutes šios įdomios rungtynės baigėsi. Padėk man supakuoti visą šį mėšlą. Iki saulėtekio aš ketinu nuvažiuoti apie šimtą mylių.

Po akimirkos Nadina į sunaikinimus atsisuko nugara — sunaikinimus, kurie iš didelio aukščio atrodė tokie nereikšmingi, — ir padėjo Haroldui surinkti daiktus. O po ketvirčio valandos, palikę už savęs gaisro pašvaistę, skrosdami vėsią vėjuotą tamsą, jie nudūzgė į vakarus.

*

Franei Goldsmit šios dienos pabaiga buvo neskausminga ir paprasta. Nugara ji pajuto šiltą oro bangą ir netikėtai nuskriejo į naktį.

„ Kas per velnias?“ — pagalvojo ji.

Ji parvirto ant peties, stipriai jį susitrenkė, bet skausmo kaip ir anksčiau nejautė. Franė nusivertė į šalia Ralfo ir Niko namo besidriekiantį griovį.