Stephen King - Dvikova (2)

Prieš ją labai tvarkingai, ant keturių kojų, nusileido kėdė.

„ Kas per VELNIAS?“

Ant kėdės kažkas nukrito ir nusirito žemėn. Kažkas lašantis. lš siaubo prarasdama sąmonę, Franė pajuto, jog tai ranka.

„ Stju? Stju! Kas čia darosi?“

Trenksmas ją apkurtino, iš visur biro nuolaužos. Akmenys. Medžio atplaišos. Plytos. Tarsi voratinklis suskeldėjęs gabalas stiklo (tikriausiai iš svetainėje stovėjusios knygų spintos). Motociklininko šalmas su siaubinga mirtina skyle. Ji matė viską labai aiškiai... galbūt pernelyg aiškiai. O juk prieš sekundę buvo labai tamsu...

„ O Stju, o Dieve, kurgi tu? Kas čia dedasi? Nikai? Lari?“

Rėkė žmonės. O aplinkui viskas griaudėjo ir drebėjo. Buvo šviesiau nei dieną. Kiekvienas akmenėlis metė šešėlį. Nuolaužos lietumi biro aplink ją. Vos neužkliudžiusi jos nosies, praskriejo lenta su styrančia Sesiucole vinimi.

„ ... KŪDIKIS!.. “ O paskui toptelėjo dar viena mintis, kažkoks nuojautos patvirtinimas: „ Tai padarė Haroldas, tai padarė Haroldas, tai padarė...“

Kažkas jai trenkė per galvą, kaklą ir nugarą. Didžiulis daiktas, uždengęs ją kaip karsto dangtis.

„DIEVE MANO, MANO KŪDIKIS...“

Paskui ją įsiurbė tamsa, nuleisdama į tokią vietą, kur negalėjo įsigauti net Tamsos žmogus.

59 skyrius

Paukščiai. Ji girdi giedančius paukščius.

Franė gulėjo tamsoje, labai ilgai klausydamasi paukščių klegesio, kol suprato, jog tamsa ne tokia jau juoda. Ji buvo rausva, judanti, raminanti. Tai jai priminė vaikystę. Šeštadienio rytas, į mokyklą eiti nereikia, į bažnyčią irgi, diena, kai gali miegoti iki vėlumos. Diena, kai nubusti galima ramiai, tingiai ir lėtai. Guli užsimerkęs ir nematai nieko, išskyrus rausvą tamsą, kuri yra ne kas kita, o tik besiskverbianti pro ploną ir švelnų vokų kapiliarų tinklą šeštadieninė saulės šviesa. Tu klausai, kaip sename medyje klega paukščiai, ir galbūt įkvepi jūros kvapo, nes tavo vardas Fransė Goldsmit, ir tą šeštadienio rytą Ogankvite tau sukako vienuolika metų...

Paukščiai. Ji girdi paukščių giedojimą.

Bet tai ne Ogankvitas, tai

(Boulderis)

Ji ilgai klaidžiojo prietemoje ir netikėtai prisiminė sprogimą.

(? Sprogimas?)

(!Stju!)

Franė atsimerkė. Apėmė netikėtas siaubas. „Stju!“

O Stju sėdėjo šalia jos lovos, Stju, tvarkingu raiščiu parišta ranka ir ant skruosto gyjančių siaubingu rėžiu, pusė jo plaukų nudegė, bet tai buvo Stju, ir jis buvo gyvas, su ja, ir kai Franė atsimerkė, jam labai palengvėjo, ir jis pasakė:

— Frane. Ačiū Dievui.

— Kūdikis, — pratarė ji. Jos gerklė perdžiūvo. Pasigirdo tik šnabždesys. Jis permetė ją nieko nesakančiu žvilgsniu, ir jos kūną persmelkė akla baimė. Ji sustingo ir atšalo.

— Kūdikis, — pakartojo ji, sunkiai stumdama žodžius pro perdžiūvusią gerklę. — Aš praradau kūdikį?

Ir tuomet jo veide suspindo aiškumo išraiška. Jis negrabiai apkabino ją sveikąja ranka.

— Ne, Frane, ne. Tu nepraradai kūdikio.

Ir ji pravirko — deginančios ašaros riedėjo jos skruostais, Franė aistringai jį apkabino, nekreipdama dėmesio į tai, kad kiekvienas jos kūno raumuo, atrodė, klyktelėjo iš skausmo. Tebelaikė jį apkabinusi. Visa kita paskui. Dabar gi viskas, ko jai reikėjo, buvo šiame saulės nutviekstame kambaryje.

*

Vėliau ji paprašė:

— Papasakok man. Ar labai blogai?

Jo veidas paniuro, sustingo sielvartas ir nenoras kalbėti.

— Frane...

— Nikas? — sušnabždėjo ji ir garsiai nurijo. — Aš mačiau ranką, nutrauktą ranką...

— Gal geriau truputį palaukime...

— Ne. Man reikia žinoti. Ar labai siaubinga?

— Septyni žuvo, — dusliai atsakė Stju. — Mums dar pasisekė. Viskas galėjo būti ir blogiau.

— Kas, Stiuartai?

Jis negrabiai suėmė jos ranką.

— Nikas buvo vienas iš jų, brangioji. Ten buvo stiklinis panelis — tu žinai, pritemdytas stiklas, — ir jis... jis... — Stju nutilo, pažvelgė į savo rankas, paskui vėl pažvelgė į ją. — Jis... mes jį teįstengėme atpažinti iš... rando... — jis sekundei nusisuko nuo jos. Franė sunkiai atsiduso. Truputį aprimęs, kalbėjo toliau:

— Ir Siuzana Štern. Sprogimo metu ji buvo name.

— Tai... tiesiog neįmanoma patikėti, — Franė buvo sukrėsta.

— Tai tiesa.

— Kas dar?

— Čedas Norisas, — atsakė jis, ir Franė vėl sunkiai atsiduso. Karti ašara nuriedėjo iš akies kraštelio, ji nesąmoningai ją nubraukė.

— Šis trejetas buvo viduje. Tai irgi nelyg stebuklas — tik trejetas. Bredas sako, kad toje spintoje buvo ne mažiau kaip aštuoni devyni dinamito ryšulėliai. Ir Nikas... jis beveik... kai aš galvoju, kad jis tą avalynės dėžutę laikė rankose...

— Nereikia, — nutraukė jį Franė. — Mes gi negalėjome nieko žinoti.

— Bet nuo to nelengviau, — atsakė Stju.

Ketvertas kitų buvo motociklais atvažiavę žmonės — Andrėja Terminelo, Dinas Vaikofas, Deilas Pedersenas ir visai jauna mergina, vardu Petsė Stoun. Stju nepasakė Franei, kad į Petsę, kuri mokė Leo groti fleita, pataikė ir praktiškai nukirto galvą Gleno Beitmeno magnetofono nuolauža.

Franė linktelėjo, ir jai suskaudo kaklą. Nuo mažiausių judesių jos nugara, atrodė, taip ir rikteli.

Dvidešimt žmonių buvo sužeisti, ir vienas iš jų, Tedis Veizakas, neturėjo vilčių pasveikti. Dar dviejų būsena buvo kritiška. Vyras, vardu Luisas Dešampas neteko akies. Ralfas Brentneris prarado trečiąjį ir ketvirtąjį kairiosios rankos pirštus.

— Ar aš rimtai sužalota? — paklausė Franė.

— Tau pažeistos sausgyslės, patemptas stuburas ir sulaužyta pėda, — paaiškino Stju. — Taip man pasakė Džordžas Ričardsonas. Sprogimo banga tave nubloškė į griovį. Dėl lūžio ir patemptų stuburo raiščių kalta ant tavęs nukritusi kušetė.

— Kušetė?

— Nejaugi tu neprisimeni?

— Man pasirodė, jog tai karsto dangtis...

— Tai buvo kušetė. Aš pats ją nuo tavęs numečiau. Aš sužvėrėjau... tai buvo panašu į isteriją. Laris norėjo man padėti, bet aš jam pyliau į fizionomiją. Įsivaizduoji, koks aš buvau? — Franė palietė jo skruostą, ir Stju uždengė jos delną savuoju. — Aš maniau, jog tu negyva. Prisimenu, kaip galvojau, jog nežinau, ką darysiu, jeigu tai pasirodys tiesa. Tikriausiai būčiau išprotėjęs.

— Aš tave myliu, — pasakė ji.

Stju labai atsargiai ir švelniai ją apkabino.

— Haroldas? — truputį patylėjusi ištarė Franė.

— Ir Nadina Kros, — linktelėjo jis. — Jie mums pakenkė. Labai stipriai. Ir visgi jie nepasiekė to rezultato, kurio tikėjosi. Ir jeigu mes sučiupsime juos anksčiau, nei jie per toli nusigaus į vakarus... — ištiesęs prieš save sužeistas ir subraižytas rankas, jis suglaudė jas netikėtai trankiai pokštelėdamas. Ant jo riešų iššoko gyslos. O veide pasirodė šalta šypsena, nuo kurios Franė pašiurpo. Ji buvo tokia pažįstama.

— Nesišypsok taip, — paprašė ji. — Niekada.

Šypsena ištirpo.

— Žmonės, jų ieškodami, šukuoja kalvas nuo pat aušros, — kalbėjo jis. — Bet nemanau, jog juos suras. Aš įsakiau, kad ir kas atsitiktų, nenuklysti toliau kaip penkiasdešimt mylių už Boulderio į vakarus, ir aš manau, jog Haroldas pakankamai protingas ir pasistengė nuvažiuoti kiek įmanoma toliau. Dabar mes žinome, kaip jiems pavyko tai padaryti. Jie pritvirtino sprogmenis prie racijos...

Franė sunkiai atsiduso, ir Stju sunerimęs pažvelgė į ją: