Stephen King - Dvikova (2)

— Ko gero, — pritarė Franė. — Bet mums dėl viso pikto derėtų sugalvoti kokį nors pasiaiškinimą.

— Gal, — pasišaipė Laris. — Jeigu katras nors iš jų grįžtų, pasakyti, kad atėjome pasiūlyti užsiprenumeruoti žurnalą?

— Cha-cha, Lari.

— Galima pasakyti, jog atėjome jai pranešti, ką tu prieš kelias sekundes pasakojai apie elektros energiją. Jeigu ji namie.

Franė linktelėjo.

— Neblogai.

— Neapgaudinėk savęs, Frane. Ji įtarinės net jeigu pasakysime jai, jog ką tik pasirodė Jėzus Kristus ir dabar jis vaikštinėja užtvankos pakrante.

— Jeigu ji jaučiasi dėl ko nors kalta.

— Taip, jeigu jos sąžinė nešvari.

— Eime, — minutę pagalvojusi, tarė Franė. — Laikas.

*

Bet pasiaiškinimo neprireikė. Ilgas beldimasis į paradines, o paskui į užpakalines duris juos įtikino, kad Haroldo Lauderio namas tuščias. Tai buvo puiku — kuo ilgiau Franė galvojo apie jų sugalvotą priežastį, tuo neįtikinamesnė jinai jai atrodė.

— Kaip tu čia įsigavai praėjusį kartą? — paklausė Laris.

— Pro rūsio langą.

Jie apėjo namą, ir kol Franė stovėjo sargyboje, Laris nesėkmingai bandė atidaryti langelį.

— Galbūt, — pasakė jis, — bet dabar jis uždarytas.

— Ne, jis tiesiog užstrigo. Leisk pabandyti man, — bet ir jai nesisekė. Netrukus po to, kai ji čia įsibrovė, Haroldas ėmė labai kruopščiai uždarinėti visus langus ir duris. — Ir ką gi mums dabar daryti? — paklausė Franė.

— Išdaužkim.

— Lari, betgi jis pamatys.

— Na ir tegul. Jeigu jis neturi ką slėpti, tuomet pamanys, kad daužydami langus tuščiuose namuose paprasčiausiai smaginosi kažkokie pramuštgalviai. Namas iš tikrųjų atrodo ištuštėjęs, juk užuolaidos visur užtrauktos. O jeigu jis turi ką slėpti, labai sunerims. Juk jis užsitarnavo pasijaudinimą, teisingai?

Franė abejojo, bet nemėgino jį sulaikyti, kai Laris nusivilko palaidinę, apvyniojo ja ranką ir išdaužė rūsio langą. Žvangtelėjo stiklas.

— Štai taip, — Laris įsmuko vidun ir atsigręžė padėti jai. — Vaikeli, būk atsargi. Prašau nedaryti jokių klaidų Haroldo Lauderio rūsyje.

Laris sugriebė ją ir nuleido ant grindų. Jiedu kartu apžiūrėjo kambarį. Kroketo žaidimo rinkinys. Stalinis ledo ritulys su išmėtytais po jį įvairiaspalviais laidų ritinėliais.

— Kas tai? — pakeldama vieną iš ritinėlių, paklausė Franė. — Anksčiau čia jų nebuvo.

Laris gūžtelėjo pečiais:

— Galbūt Haroldas bandė išrasti pelėkautus.

Laris pakėlė po stalu stovėjusią dėžutę. Ant dangtelio buvo užrašas: „AUKŠČIAUSIOS KLASĖS KILNOJAMOJI RACIJA. ELEMENTAI Į RINKINĮ NEĮEINA“. Laris atidarė dėžutę, nors jau ir taip buvo aišku, jog ji tuščia.

— Vietoje pelėkautų konstravo raciją, — pasakė Franė.

— Ne, jos nereikia surinkinėti. Šitie dalykai parduodami surinkti. Galbūt jis ką nors patobulino. Tai taip panašu į Haroldą. Prisimeni, ką apie tokius siųstuvus kalbėjo Stju, kai jis, Haroldas ir Ralfas ieškojo motušės Abigeilės?

Franė linktelėjo, bet šitie laidų galiukai ją vis tiek neramino.

Laris padėjo dėžutę ant grindų ir pasakė tai, ką vėliau jis laikys buvus pačiu klaidingiausiu tvirtinimu savo gyvenime:

— Tai nesvarbu. Eime.

Jie užlipo laiptais, bet šį kartą durys viršuje irgi buvo uždarytos. Franė klausiamai pažvelgė į Larį, ir šis gūžtelėjo pečiais:

— Mes jau ir taip nuėjome pernelyg toli, teisybė?

Jis kelis kartus stumtelėjo duris pečiu, o paskiau iš visų jėgų smogė. Pasigirdo metalo džerkštelėjimas, spragtelėjimas, ir durys trankiai atsilapojo. Laris pakėlė nuo linoleumo iškritusį kaištį.

— Aš galiu tai įstatyti atgal, ir jis net nepastebės. Štai kaip tai daroma, jeigu šalia jūsų nagingas šaltkalvis.

— Kam? Jis vis tiek pamatys išdaužtą langą.

— Taip. Bet jeigu durys bus užrakintos, jis... kodėl tu šypsaisi?

— Gerai, įstatyk kaištį atgal. Bet kaip tu jį ketini uždaryti iš anos pusės?

Laris pagalvojo, paskui ištarė:

— Viešpatie, negaliu pakęsti nuovokių moterų, — jis įmetė kaištį į virtuvinės spintos stalčių. — Geriau žvilgtelėkim po plyta.

Jie įėjo į užtemdytą svetainę. Franės jaudinimasis sustiprėjo. Praeitą kartą Nadina neturėjo raktų. Dabar, jeigu jinai sugrįš, ji juos turės. Ir jeigu ji sugrįš, tai užklups juos pačiu laiku. Kokia karti ironija, jeigu pirmasis Stiuarto, kaip policijos viršininko, darbas bus suimti savo moterį už įsilaužimą į svetimą namą.

— Štai toji? — rodydamas į židinį, paklausė Laris.

— Taip. Greičiau.

— Gali būti, jog Haroldas perslėpė dienoraštį. — Haroldas taip ir buvo padaręs. Bet Nadina jį vėl padėjo po plyta. Franė su Lariu to nežinojo, tačiau kai Laris patraukė plytą į šalį, dienoraštis gulėjo kiaurymėje. Jie neatitraukė nuo jo akių. Netikėtai kambarys pasirodė labai tvankus, karštas, tamsus.

— Gerai, — pagaliau išspaudė Laris. — Ar mes ketiname juo gėrėtis ar visgi perskaitysime?

— Skaityk tu, — pasakė Franė. — Aš nenoriu prie jo nė prisiliesti.

Laris išėmė dienoraštį iš angos ir automatiškai nuo viršelio nubraukė balsvas dulkes. Pervertė. Buvo rašoma ypatingu „Hardhead“ flomasteriu, kuris leido Haroldui vedžioti žodžius plona smulkia rašysena — labai skrupulingo žmogaus rašysena. Užrašai nebuvo padalyti į skyrelius. Bet kairėje ir dešinėje buvo paliktos paraštės, tokio lygios, kad jas, ko gero, nubrėžė liniuote.

— Jį perskaityti man neužteks ir trijų dienų, — toliau vartydamas dienoraštį, pastebėjo Laris.

— Nagi palauk, — sustabdė Franė ir per jo ranką atvertė kelis lapus atgalios. Čia žodžių srautas nutrūko ir užleido vietą apibrėžtam stačiakampiui. Įrašas jo viduje panėšėjo į moto:

Sekti paskui kieno nors žvaigždę — vadinasi, pripažinti kažkokios didesnės Jėgos, kažkokios Apvaizdos valdžią; ir visgi — kodėl pats sekimo aktas būtinai yra didesnės Jėgos apraiška? Jūsų DIEVAS, jūsų VELNIAS turi raktą nuo švyturio; paskutinius du mėnesius aš pernelyg ilgai ir atkakliai su tuo kovojau: bet kiekvienam iš mūsų jis suteikia galimybę savarankiškai PASIRINKTI KURSĄ.

HAROLDAS EMERIS LAUDERIS

— Ar tu supratai? — paklausė Laris.

Franė lėtai papurtė galvą:

— Manau, jog Haroldas norėjo pasakyti, esą sekti kuo nors — taip pat garbinga, kaip ir būti lyderiu. Bet vargu ar jis savo moto ketino pasakyti: „Neniokoti, negeisti“.

Laris toliau vartė puslapius, ir aptiko dar penkis ar šešis apibrėžtus devizus.

— Oho! — aiktelėjo jis. — Frane, pažvelk į tai!

Manoma, kad dvi didžiausios žmonijos nuodėmės yra puikybė ir neapykanta. Nejaugi? Mano pasirinkimas — laikyti jas dviem didžiausiomis dorybėmis. Sutramdyti puikybę ir nuslopinti neapykantą, vadinasi, stengtis keisti pasaulį į gera. Bet sekti jomis, būti jų valdomam — kilniau, nes tai reiškia, kad pasaulis turi pasikeisti į gera tau. Aš padariau didelį atradimą.

HAROLDAS EMERIS LAUDERIS

— Tai kraštutiniškai suaudrinto proto tvarinys, — pastebėjo Franė. Staiga jai pasidarė šalta.

— Būtent tokios mintys ir pastūmėja mus į nemalonumus, — sutiko Laris. Jis greitai pervertė lapus iki pat pradžios. — Gaištam laiką. Pažiūrėsime, ką mes galime iš to pasisemti.

Nė vienas iš jų nežinojo, ką konkrečiai jie tikisi rasti. Perskaitė tik įmantriu Haroldo stiliumi užrašytus (atrodė, jog sunkiai paklūstantys sakiniai buvo išrasti specialiai jam) įrėmintus devizus ir atsitiktines frazes, kurios jiems nieko ypatinga nesakė.