Stephen King - Dvikova (2)

— Nevirintą?

— Taip.

Tuk-tuk-tuk.

— Aš myliu Diką. Jį ir Lorą. Visada man duoda ką nors skanaus. Jis bijo, kad jie negalės, bet aš manau, jog galės.

— Ką galės?

— Pradėti vaiką. Dikas mano, kad jis per senas. Bet man atrodo kitaip.

Laris norėjo paklausti, kaip Leo ir Dikas ėmė kalbėtis tokia tema, bet paskui apsigalvojo. Atsakytų, žinoma, kad jie apie tai nesikalbėjo. Dikas neimtų šnekučiuotis su vaikinuku apie tokį intymų reikalą, kaip noras turėti vaiką. Leo tiesiog... tiesiog žinojo.

Tuk-tuk-tuk.

Taip, Leo daug žino... arba jaučia intuityviai. Jis nepanoro užeiti į Haroldo namus ir kai ką pasakė apie Nadiną... Laris nevaliojo prisiminti, ką konkrečiai... bet prisiminė tą pokalbį ir išgirdęs, jog Nadina susidėjo su Haroldu, pajuto nerimą. Buvo panašu, jog berniukas paniręs į transą, tarsi...

(...tuktuktuk...)

Laris stebėjo, kaip šokčioja mažytis kamuoliukas, ir netikėtai pažvelgė Leo į veidą. Berniuko akys buvo tamsios ir tolimos. Lygiai gaudė žoliapjovė. Dienos šviesa buvo šilta ir vaiski. Ir Leo, lyg perskaitęs Lario mintis bei į jas atsakęs, vėl skendėjo transo būsenoje.

Leo išvyko pasižiūrėti į dramblį.

Labai atsargiai Laris pratarė:

— Taip, manau, kad jiems pavyks pradėti kūdikį. Dikui ne daugiau kaip penkiasdešimt penkeri metai. Keris Grantas tapo tėvu, kai jam buvo per septyniasdešimt.

— Kas tas Keris Grantas? — paklausė Leo. Kamuoliukas kilo ir krito, kilo ir krito.

(Garsus. Nuo Šiaurės iki Šiaurės Vakarų.)

— Agi tu nežinai?

— Jis buvo aktorius, — atsakė Leo. — Nuo Šiaurės iki Šiaurės Vakarų, — pridūrė tarsi pritardamas. Jo akys atidžiai sekė šokinėjantį kamuoliuką.

— Teisingai, — patvirtino Laris. — Leo, kaip gyvena mamytė Nadina?

— Ji mane vadina Džo. Jai aš Džo.

— O... — Lario nugara pašiurpo.

— Dabar blogai.

— Blogai?

— Jiems abiem blogai.

— Nadinai ir...

(Haroldui?)

— Taip, jiems.

— Jie nelaimingi?

— Jis apgavo juos. Jie mano, kad yra jam reikalingi.

— Kas jis?

— Jis.

Žodis pakibo ramiame vasaros ore.

Tuk-tuk-tuk.

— Jie rengiasi keliauti į Vakarus, — pareiškė Leo.

— Dieve, — pašiurpęs sumurmėjo Laris. Jį užplūdo buvusi baimė. Ar jis iš tikrųjų nori išgirsti tęsinį? Tarsi stebėtų, kaip kapinių tyloje lėtai atsiveria rūsys, ir pasirodo ranka...

„ Kad ir kaip ten būtų, aš nenoriu apie tai girdėti, nieko nenoriu žinoti“.

— Mama Nadina nori manyti, jog tai tavo kaltė, — pasakė Leo. — Ji nori manyti, kad tai tu stumtelėjai ją pas Haroldą. Bet ji tiesiog laukė tinkamos dingsties. Ji laukė, kol tu labai stipriai pamilai mamą Lusę. Ji laukė, kol įsitikino. Tarsi jis būtų nutrynęs tą jos proto dalį, kuri skiria gera nuo bloga. Žingsnis po žingsnio jis nutrina tą dalį. O kai ji išnyks visai, Nadina taps tokia pat beprotė, kaip ir visi kiti jo pasekėjai, ten, Vakaruose. Galbūt netgi dar labiau pamišusi.

— Leo... — sušnabždėjo Laris, ir Leo nedelsdamas atsakė:

— Ji mane vadina Džo. Jai aš Džo.

— Man irgi tave vadinti Džo? — abejodamas paklausė Laris.

— Ne, — berniuko balse nuskambėjo baugšti gaidelė. — Ne, prašau, nereikia.

— Leo, tu pasiilgsti mamytės Nadinos?

— Ji numirė, — atsakė jis su stingdančiu kraują paprastumu.

— Būtent todėl tu taip ilgai tą vakarą nesugrįžai namo?

— Taip.

— Ir todėl tu nenorėjai kalbėtis?

— Taip.

— Bet dabar gi tu kalbi.

— Aš turiu tave ir mamą Lusę, ir su jumis galima kalbėtis.

— Žinoma.

— Bet ne visam laikui! — įniršęs šūktelėjo berniukas. — Bet ne visam laikui! Kol tu nepasišnekėsi su Frane! Pasišnekėk su Frane! Pasišnekėk su Frane!

— Apie Nadiną?

— Ne!

— Apie ką? Apie tave?

Leo balsas šovė aukštyn, keldamas dar didesnį siaubą:

— Visa tai užrašyta! Tu žinai! Franė žino! Pasišnekėkėk sū Frane!

— Komitetas...

— Komitetas čia niekuo dėtas! Komitetas tau nepadės, jis niekam nepadės. Komitetas jau paseno, jis juokiasi iš jūsų Komiteto, nes tai senas valdymo būdas, o jis didis seno žinovas, tai jo būdas, tu žinai, Franė žino, jeigu jūs pakalbėsite, jūs galėsite...

Leo stipriai šveitė kamuoliuką — TUK! — ir šis išlėkė virš jo galvos, atšoko ir nuriedėjo į šalį. Laris apmirusia širdimi sekė jį.

— Aš paleidau kamuoliuką, — pasakė Leo ir nubėgo jo pasiimti.

Laris tylėdamas stebėjo berniuką.

„ Franė“, — pagalvojo jis.

*

Tabaluodami kojomis, jie sėdėjo ant estrados krašto. Vakarėjo, keletas žmonių vaikštinėjo po parką, kai kurie buvo susikibę rankomis. „Vaikiškas laikas, bet tai ir įsimylėjėlių laikas“, — nesąmoningai pagalvojo Franė. Laris ką tik baigė pasakoti, ką Leo jam pranešė būdamas transo būsenos. Nuo išklausyto pasakojimo jos galvoje viskas susimaišė.

— Na ir ką tu pasakysi? — paklausė Laris.

— Nežinau, ką ir galvoti, — tyliai atsakė ji, — bet man visa tai nepatinka. Sapnai, regėjimai. Sena moteris, kurį laiką bylojusi Viešpaties balsu, o vėliau išėjusi į dykumą. O dabar berniukas telepato vaidmenyje. Visa tai taip panašu į pasaką. Kartais man atrodo, kad supergripas paliko mus gyvus, bet visus išvedė iš proto.

— Leo pasakė, jog aš privalau pasikalbėti su tavimi. Taip aš ir padariau.

Ji nieko neatsakė.

— Ką gi, — tarė Laris, — jeigu tau kas nors ateis į galvą...

— Užrašyta... — susimąsčiusi prakalbo Franė. — Jis buvo teisus, tas vaikas. Čia ir yra problemos esmė. Jeigu aš nebūčiau buvusi tokia kvaila, tokia pasitikinti, kad viską užrašinėčiau... O, velniai griebtų!

Laris nustebęs spitrijo į ją.

— Apie ką tu kalbi?

— Tai Haroldas, — pasakė ji. — Ir aš bijau. Aš nepasakojau Stju. Man buvo gėda. Rašyti dienoraštį buvo taip kvaila... ir dabar Stju... jam iš tikrųjų patinka Haroldas... visiems Laisvojoje Zonoje patinka Haroldas, netgi tau, — ji nusijuokė, bet jos balse skambėjo ašaros. — Galų gale jis buvo... tavo dvasinis vadovas, kai keliavai į čia, juk taip?

— Kažkodėl aš nelabai suprantu, — luktelėjęs atsiliepė Laris. — Ar gali man pasakyti, ko tu bijai?

— Čia ir yra esmė — aš iš tikrųjų nežinau , — Franė žvilgtelėjo į jį pilnomis akimis ašarų. — Bet man geriau papasakoti tau viską, ką galiu, Lari. Aš privalau su kuo nors apie tai pasikalbėti. Dievas mato, daugiau aš nebegaliu to slėpti savyje, o Stju... Stju turbūt ne tas žmogus, kuriam apie tai derėtų išgirsti. Bent jau ne pirmam.

— Kalbėk, Frane. Išsikalbėk.

Ir ji papasakojo viską, pradedant nuo tos birželio dienos, kai Haroldas privažiavo prie jos namo Ogankvite Rojaus Breningeno „Kadilaku“. Kol ji kalbėjo, paskutinius dienos atšvaitus pakeitė mėlyni šešėliai. Įsimylėjėliai išėjo iš parko. Danguje pasirodė plonas mėnulio ragelis. Tolimajame Kanjono bulvaro gale užsidegė dujiniai žibintai. Ji papasakojo apie užrašą ant daržinės stogo ir apie tai, kad ji miegojo, kol Haroldas, rašydamas ir jos vardą, rizikavo gyvybe. Apie susitikimą su Stju keliaujant į Vermontą ir apie siaubingą nešdinkis-nuo-mano-grobio Haroldo reakciją, pasirodžius Stiuartui. Ji papasakojo apie savo dienoraštį ir apie piršto atspaudą jame. Kai Franė baigė, jau buvo po devynių. Jie ilgai tylėjo, ir Franė nerimaudama laukė, kol Laris nutrauks tylą. Bet jis, regis, buvo visiškai pasinėręs savo mintyse. Pagaliau ištarė: