Stephen King - Dvikova (2)

Dabar lempos degė ryškiai.

Nikui tai buvo tikra priešingybė siaubui, kai Šojoje užgeso šviesa — ne laidotuvės, o prisikėlimas.

Du generatoriai aprūpino elektros energija nedidelę Šiaurinio Boulderio dalį ir Šiaurės gatvės rajoną. Daugelis ten gyvenusių žmonių apie būsimus bandymus nežinojo, ir kai kurie iš jų puolė šalin, lyg juos vytųsi visos pragaro jėgos.

Nušvito televizorių ekranai. Melsvosios eglės gatvės name atgijo mikseris, bandydamas suplakti seniai sudžiūvusius kiaušinius su sūriu. Netrukus mikserio varikliukas perkaito ir sudegė. Tuščiame garaže, pūsdamas iš savo vidurių pjuvenas, užkaukė elektrinis pjūklas. Sušvito elektrinių krosnių degikliai. Senų plokštelių parduotuvėje pro stiprintuvą uždainavo Mervinas Gėjus; žodžiai buvo panašūs į svajonę apie praeitį, kuri įsikūnijo gyvenime: „Šokime... Rėkime... Linksminkimės... Šokime... Rėkime“... Klevo gatvėje užsidegė transformatorius, pakilo ryškiai raudonos kibirkštys, skriejo žemyn, apšvietė šlapią žolę ir geso.

Netikėtai vienas iš generatorių ėmė gausti aukštesne, beviltiškai liūdna gaida, ir netrukus pasirodė dūmai. Žmonės, stengdamiesi nepulti į paniką, susigūžė. Patalpoje pradėjo tvenktis ozono kvapas. Užkaukė sirena.

— Per aukštai! — užriko Bredas. — Velniai griebtų! Perkrova!

Jis puolė per kambarį ir paspaudė abu mygtukus. Generatoriaus gausmas ėmė tilti, bet iš apačios pasigirdo apsauginio stiklo prislopinti šauksmai.

— Šventas Dieve, — atsiduso Ralfas. — Vienas iš jų užsidegė.

Lempos virš jų priblėso, paskui užgeso. Bredas atplėšė valdymo salės duris ir išbėgo į aikštelę.

— Apliekite jį putomis! Greičiau! — suriko jis.

Į generatorių nukreipė kelis gesintuvus, ir ugnį užgesino. Patalpa vis dar pildėsi ozono kvapu. Stju, Nikas, Ralfas ir Džekas susibūrė aikštelėje už Bredo. Stju jam ant peties uždėjo ranką.

— Apgailestauju, kad viskas išėjo būtent taip, — pasakė jis.

Šypsodamasis Bredas atsigręžė į jį:

— Apgailestauji? Kodėl?

— Na, juk jis užsidegė, — paaiškino Stju.

— Taip! Žinoma! Ir kažkur Šiaurės gatvėje sudegė transformatorius. Mes pamiršome, velniai griebtų, mes pamiršome! Jie susirgo, jie numirė, bet jie neišjungė savo elektros prietaisų! Visame Boulderyje įjungti televizoriai ir viryklės, ir elektriniai degikliai. Didžiulė elektros perkrova. Tie generatoriai įrengti taip, kad vienoje vietoje apkrovai esant labai didelei, o kitoje mažesnei, vienas kitą blokuotų. Ir tas, kuris apačioje, bandė blokuoti, bet visi kiti buvo atjungti, supranti? — Bredas iš susijaudinimo vos nešokinėjo. — Gėris! Prisimenate, kaip Indianoje iki pamatų sudegė Gėris? — Jie linktelėjo. — Neįsitikinus sunku tvirtinti, bet tai, kas atsitiko čia, visiškai galėjo įvykti ir ten. Tikriausiai elektros energija išsijungė ne išsyk. Šiomis aplinkybėmis visiškai būtų pakakę vieno trumpo sujungimo. Generatoriai bandė blokuoti, bet blokuoti nebuvo ko. Todėl jie perdegė. Mums dar pasisekė, kad atsitiko tik tai, patikėkite mano žodžiu.

— Jeigu tu taip manai... — su abejone balse nutęsė Ralfas.

— Mums teks visą darbą atlikti iš naujo, bet tik su vienu motoru. Darbelio užteks. Bet... — Bredas spragtelėjo pirštais — nesąmoningas jaudinimosi gestas. — Mes nerizikuosime paleisti srovę, kol nebūsime visiškai tikri. Ar valiosime surinkti dar vieną darbininkų grupę? Apie tuziną vaikinų?

— Manau, kad taip, — atsakė Stju. — O kam?

— Išjunginėtojų komandai. Grupė vaikinų praeis per visą Boulderį ir išjungs viską, kas buvo palikta įjungta. Kol šito nepadarysime, mes nerizikuosime įjungti elektros energiją. Draugužiai, mes juk neturime gaisrininkų, — Bredas nervingai nusijuokė.

— Rytoj vakare įvyks Laisvosios Zonos Komiteto posėdis, — pasakė Stju. — Ateik, paaiškinsi, kam tau reikalingi žmonės, ir gausi pagalbininkų. Bet ar tu įsitikinęs, jog perkrovos nebebus?

— Žinoma, įsitikinęs, velniai griebtų! Taip nebūtų atsitikę ir šiandien, jeigu ne tokia daugybė paliktų įjungtų elektros prietaisų. Beje, kas nors turi nuvykti į šiaurinį Boulderį ir pažiūrėti, ar jis nesudegė.

Niekas nežinojo, juokauja Bredas ar ne. Kaip paaiškėjo, ten iš tiesų kilo keli nedideli gaisrai, daugiausiai nuo apšildymo prietaisų. Bet dėl dulksnojančio lietaus, nė vienas iš jų ypatingos žalos nepadarė. Ir vėliau Laisvosios Zonos gyventojai 1990 metų rugsėjo pirmąją prisimindavo kaip dieną, kai sugrįžo elektros energija, — nors tai truko ne daugiau kaip trisdešimt sekundžių.

*

O po valandos Franė riedėjo dviračiu skvero prieš Haroldo namą link. Šiaurinėje skvero dalyje, už piknikams skirtų staliukų, čiurleno upeliukas. Rytinę dulksną pakeitė tirštas rūkas.

Franė, ieškodama Lario, apsidairė, neišvydo jo ir atrėmė savo dviratį į medį. Kada šlapia žole ėjo prie sūpuoklių, vyriškas balsas ištarė:

— Čionai, Frane.

Sustingusi iš baimės, ji dirstelėjo į pastatą, kuriame buvo tualetai. Šio pastato centre, siauro praėjimo šešėlyje, slėpėsi aukšta figūra, ir vieną akimirką jai pasirodė... Paskiau figūra palinko į priekį ir pasirodė, jog tai Laris, mūvintis džinsais, chaki spalvos palaidine. Franė su palengvėjimu atsiduso.

— Aš tave išgąsdinau? — paklausė jis.

— Taip, truputį, — ji atsisėdo ant sūpuoklių. Širdies plakimas pamažu aprimo. — Aš pamačiau šešėlyje stovinčią figūrą...

— Atleisk. Nusprendžiau, jog taip bus saugiau, nors iš čia Haroldo namo ir nesimato. Regėjau, kaip tu privažiavai. Savo dviratį aš paslėpiau štai ten, — jis parodė į šalia žaidimų aikštelės stovintį žemą statinį.

Franė perstūmė savo dviratį tarp sūpuoklių ten pat. Patalpos viduje tvyrojo sudvisęs, nemalonus kvapas. Visur mėtėsi alaus skardinės, nuorūkos, kampe bolavo moteriškos kelnaitės, o prie įėjimo matėsi laužo žymės. Pastačiusi abu dviračius šalia, Franė išskubėjo į gaivų orą. Prieblandoje, be to, tvyrant tokiam kvapui, labai nesunkiai galėjai įsivaizduoti sėlinantį paskui ją Tamsos žmogų.

— Nuolat atidarytas viešbutėlis, ar ne? — sausai ištarė Laris.

— Tai buvo ne mano idėja, — Franės balsas truputį drebėjo. — Kad ir kas atsitiktų, Lari, bet šiandien vakare viską papasakosiu Stiuartui.

Laris linktelėjo:

— Taip, ir ne vien kaip Komiteto nariui. Jis juk dar ir policijos viršininkas.

Franė sunerimusi dvilktelėjo į jį. Iš tikrųjų, ji pirmą kartą pamanė, kad ši ekspedicija Haroldui gali baigtis kalėjimu. O ir jie patys ketino slapta įsigauti į svetimą namą bei jį apieškoti.

— Siaubinga, — atsiduso ji.

— Taip, nieko gero, — sutiko Laris. — Gal tu nori atsisakyti mūsų sumanymo?

Franė ilgai galvojo, paskui neigdama papurtė galvą.

— Gerai. Manau, jog mums bet kokiu atveju būtina viską išsiaiškinti.

— Ar tu įsitikinęs, kad jie išėję abu?

— Taip. Aš mačiau, kaip Haroldas anksti ryte važiavo į darbą. O visi elektrinės darbininkai iš anksto buvo pakviesti į bandomąjį paleidimą.

— Ar tu įsitikinęs, jog nėra ir Nadinos?

— Būtų velniškai įdomu, jeigu ją rastume namuose.

Franė sutikdama linktelėjo.

— Beje, Stju sakė, jog tikisi aprūpinti elektra didelę miesto dalį rugsėjo šeštąją.

— Tai bus didi diena, — pasakė Laris ir pamanė, kaip būtų šaunu atsisėsti kokioje nors salėje su didžiule gitara bei dar didesniu stiprintuvu ir sugroti — ką nors labai ilgo ir paprasto — visu garsu. Galbūt „Gloriją“ arba „Pasivaikščiojimą su šunimi“. Bet ką, tik ne „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“