Stephen King - Dvikova (2)

— Senas dinamitas drėksta, brangioji, — jis dirstelėjo į ją. Jo veidu sruvo prakaitas. — Tiksliau, jis pasidengia garo lašeliais. Ir tai, kas išsiskiria, — grynas glicerinas, viena iš pačių nestabiliausių medžiagų žemėje. Todėl jeigu dinamitas senas, šito mažo mokslinio eksperimento vaisius gali susprogti tiesiai ant Flagstafo kalno viršūnės ir nutiesti mums kelią į Ozo šalies širdį.

— Na, nereikia taip nervintis, — pabandė jį nuraminti Nadina.

— Nadina? Ma chère [* Mano brangioji (pranc.) ] !

— Kas?

Haroldas ramiai, nesišypsodamas, žvilgtelėjo į ją:

— Užčiaupk savo sukruštus nasrus.

Ji nutilo, bet pasivaikščioti neišėjo. Žinoma, jeigu tai Flego valia (ir lenta jai pasakė, kad Haroldas Flego pusėje ir kad šis viskuo pasirūpins), dinamitas nebus senas. Ir net jeigu jis iš tikrųjų senas, nesprogs kai nereikės... Juk taip? Tik ar pakankamai gerai Flegas kontroliuoja situaciją?

„ Pakankamai, — nuramino ji save, — pakankamai“. — Bet Nadina nebuvo visiškai tuo tikra, ir jos neapleido nerimas. Ji apsilankė savo namuose, bet Džo ten jau nebebuvo — juo geriau. Ji pasimatė su Luse, kuriją sutiko gana šaltai ir pasakė, jog nuo to laiko, kai ji persikėlė pas Haroldą, Džo (Lusė, žinoma, vadino jį Leo) „truputį nusirito atgal“. Lusė aiškiai ją dėl to kaltino... Bet jeigu nuo Flagstafo kalno nuslinks lavina arba žemės drebėjimas padalins pusiau Perlo gatvę, tai Lusė, ko gero, apkaltins ją ir dėl šių nelaimių. Ir visgi ji labai nuliūdo nepasimačiusi su Džo dar kartą... ir nepabučiavusi jo atsisveikindama. Jiedu su Haroldu neketino užsibūti Boulderyje pernelyg ilgai.

„ Nekreipk dėmesio, tegul jis mano, kad tau į jį visiškai nusispjauti. Tu jam tik pakenksi... galbūt sau irgi, nes Džo... viską mato, viską supranta. Leisk jam nebebūti Džo, liaukis buvusi mamyte Nadina. Leisk jam visam laikui tapti Leo“.

Bet situacijos paradoksalumas buvo nenumaldomas. Nadina netikėjo, kad visi Zonos gyventojai, podraug su jais ir šis berniukas, išgyvens ilgiau nei metus. Ne tokia buvo jo valia.

„ ...tad pripažink teisybę: ne tik Haroldas yra instrumentas. Tu irgi. Tu, kuri kartą apibūdinai žmogžudystę, kaip neatleistiną nuodėmę šiame postepideminiame pasaulyje, pripažinai, kad netgi viena vienintelė gyvybė...“

Netikėtai sau pačiai Nadina panoro, kad dinamitas būtų senas, kad jis susprogtų ir jiem abiem padarytų galą. Palaiminga pabaiga. Trokštama. O po toji ūmai pamanė, kas atsitiks vėliau, jiems perėjus kalnus, ir pajuto, kaip papilvėje pasklinda įprasta šiluma.

— Štai taip, — švelniai pratarė Haroldas. Jis įdėjo savo aparatą į avalynės dėžutę ir pastūmėjo ją į šalį.

— Baigta?

— Taip. Baigta.

— Ar tai suveiks?

— Norėtum išmėginti? — jo žodžiuose skambėjo kartus sarkazmas, bet Nadinai buvo vis viena. Haroldo akys šmirinėjo po ją tuo žeminančiu purvinu sugadinto berniūkščio žvilgsniu, kurį ji taip lengvai atpažindavo. Jis sugrįžo iš to savo nuošalaus pasaulėlio, aprašyto jo dienoraštyje, kurį jinai perskaitė ir vėl padėjo atgal į slėptuvę. Dabar ji vėl galėjo jį kontroliuoti. Dabar jo pokalbiai buvo tik pokalbiai.

— Galbūt tu pirmiausiai nori pasižiūrėti, kaip aš žaidžiu su savimi? — paklausė ji. — Kaip praėjusią naktį.

— Ką gi, — atsakė jis. — Galima ir taip.

— Tada eime viršun. Aš lipsiu pirma.

— Gerai, — kimiai sutiko jis. Ant Haroldo kaktos pasirodė maži prakaito lašeliai, bet šįsyk jau ne iš baimės. — Lipk pirma.

Nadina ėmė kopti, ant savo trumpo jūreiviško kostiumėlio sijono jausdama jo žvilgsnį. Po sijonu nieko nebuvo.

Durys užsidarė, ir Haroldo rankų kūrinys, žybčiodamas prieblandoje, pasiliko gulėti ant stalo. Tai buvo kilnojama, elementais maitinama racija, prie kurios užpakalinės sienelės buvo prijungtas radijo signalus priimantis įrenginys. Prie racijos laidais buvo pririšti aštuoni paketai dinamito. Palikta atversta knyga, paimta iš Boulderio miesto bibliotekos, vadinosi „65 nacionaliniai prizai mokslo srityje“. Schemoje buvo pavaizduotas sujungtas su priėmimo įrenginiu, panašiu į gulintį avalynės dėžutėje, durų varpelis. Užrašas skelbė: „ Trečias prizas. 1977 metų Nacionalinė mokslo paroda. Brajano Bolo išradimas, Rutlendas, Vermonto valstija. Paliepk, ir varpelis suskambės už dvylikos mylių nuo čia!“

Tą patį vakarą, po kelių valandų, Haroldas vėl nusileido žemyn, uždengė dėžutę dangteliu, rūpestingai nunešė ją viršun ir paslėpė virtuvės spintelės viršutinėje lentynoje. Tą dieną Ralfas Brentneris jam pranešė, kad Laisvosios Zonos Komitetas paprašė Čedo Noriso kitam susirinkimui paruošti pranešimą. Kada jis įvyks? Haroldas domėjosi labai atsargiai. Ralfas atsakė — rugsėjo antrąją.

Rugsėjo antrąją.

57 skyrius

Sėdėdamas šešėlyje prieš namą, Laris siurbčiojo šiltą alų, o Leo šalia jo — šiltą limonadą. Gerti Boulderyje galėjai ką tik panorėjęs, jeigu tik gėrimas buvo buteliuose, o jums nesvarbu, kad jis šiltas. Už nugaros sklido žoliapjovės burzgimas — Lusė pjovė veją. Laris pasiūlė savo pagalbą, bet Lusė papurtė galvą:

— Jeigu gali, geriau išaiškink, kas darosi Leo.

Buvo paskutinė rugpjūčio diena. Kitą dieną, po to, kai Nadina susidėjo su Haroldu, Leo neatėjo pusryčiauti. Laris rado berniuką jo kambaryje. Jis vilkėjo vien glaudėmis ir vėl čiulpė nykštį. Berniukas buvo niūrus ir nenorėjo kalbėti. Laris išsigando labiau nei Lusė, nes ši nežinojo, koks vaikinukas buvo anksčiau, kai Laris pirmą kartą su juo susitiko. Tada jo vardas buvo Džo, ir jis turėjo peilį.

Dabar, praslinkus beveik savaitei, Leo truputį pagerėjo, bet jis dar nenuėjo viso kelio atgal ir apie tai, kas atsitiko, kalbėti atsisakinėjo.

— Tam, kas įvyko, tiesioginės įtakos turėjo ta moteris, — tvarkydama žoliapjovę, pasakė Lusė.

— Nadina? Kodėl tu taip manai?

— Aš nenorėjau to sakyti. Bet kai jūs su Leo Auksiniame upelyje bandėte žvejoti, ji buvo atėjusi. Norėjo pamatyti berniuką. Aš taip apsidžiaugiau, jog judviejų nėra namuose.

— Luse...

Ji skubiai jį pabučiavo, o Laris jai draugiškai plekštelėjo.

— Anksčiau aš blogai apie tave galvojau, — pasakė ji. — Manau, kad dėl to visuomet gailėsiuos. Bet man niekada nepatiks Nadina Kros. Joje yra kažkas bloga.

Laris neatsakė, bet pamanė, kad galbūt Lusės žodžiuose yra dalis tiesos. Tą naktį Nadina buvo tarsi beprotė.

— Ir štai kas dar. Kai ji čia atėjo, tai nevadino jo Leo. Ji vadino jį kitaip — Džo.

Laris beprasmiškai spoksojo į Lusę, kol ji bandė užkurti automatinį žoliapjovės starterį.

Dabar, po šio pokalbio praėjus pusvalandžiui, jis gėrė šiltą alų ir stebėjo, kaip Leo mėto stalo teniso kamuoliuką, kurį rado tądien, kai jiedu buvo nukakę į Haroldo namus, kur dabar gyveno Nadina. Mažas baltas kamuoliukas, purvinas, bet nesumaigytas. Tuk-tuk-tuk į asfaltą. Leo (dabar jis buvo Leo, juk taip?) anąsyk į Haroldo namus nepanoro užeiti. Namus, kuriuose dabar gyveno mamytė Nadina.

— Vaikeli, ar nori eiti pažvejoti? — netikėtai pasiūlė Laris.

— Ne, — atsakė Leo. Jis pažvelgė į Larį savo paslaptingomis jūros bangos spalvos akimis. — Ar tu pažįsti misterį Elisą?

— Žinoma.

— Jis sako, kad mes galėsime gerti vandenį, kai vėl pasirodys žuvys. Gerti jį ne... — jis ūktelėjo ir prieš akis pamojavo pirštais. — Na, pats žinai.