Stephen King - Dvikova (2)

— Vėsu, — susigūžė Franė. — Reikėjo nors megztinį apsivilkti.

Nikas linktelėjo. Jam irgi buvo žvarbu. Vakarais Boulderyje visuomet atvėsdavo, o dabar buvo ne daugiau kaip penkiolika laipsnių. Tai priminė, jog ši keista siaubinga vasara artėja prie pabaigos. Jau ne kartą jie apgailestavo, kad motušės Abigeilės Dievas arba Dvasia, kad ir kas tai būtų, nepasirinko Majamio arba Naujojo Orleano. Bet ir tuomet tai neatrodytų išmintingas sprendimas. Didelė drėgmė, lietūs... ir daugybė kūnų. Boulderyje bent jau kol kas sausa.

— Jie vos neišpurtė iš manęs dvasios, kai reikalavo įtraukti Teisėją į komitetą, — pasakė Stju. — Mes turėjome tai numatyti.

Franė linktelėjo, o Nikas savo bloknote skubiai brūkštelėjo: „Žinoma. Žmonės pasiges Tomo, o taip pat ir Dajanos“.

— Nikai, tu manai, jog jie ims ką nors įtarti? — paklausė Stju.

Linktelėjęs Nikas parašė: „Žmonės susimąstys, ar tik jie nepasitraukė į vakarus. Iš tikrųjų“.

Kol visi apie tai galvojo, Nikas išsitraukė degtukus ir prirašytą lapą uždegė.

— Na ir problema, — pagaliau ištarė Stju. — Tu tikrai taip manai?

— Žinoma, Nikas teisus, — dusliai už jį atsakė Siuzana. — O ką gi jiems dar galvoti? Kad Teisėjas Farisas patraukė į kalnus, idant įsiropštų į pačią aukščiausią viršūnę?

— Mums dar pasisekė, kad šiandien išvengėme diskusijų apie tai, kas vyksta Vakaruose, — pastebėjo Franė.

Nikas parašė: „Žinoma, pasisekė. Kitą kartą mes turėtume apgalvoti vieną žingsnį į priekį. Štai kodėl derėtų atidėti kitą miesto susirinkimą. Galbūt trim savaitėms. Sakysim, rugsėjo penkioliktajai“.

— Mes galėsime tai padaryti, jeigu Bredui pavyks paleisti elektrinę, — pasakė Siuzana.

— Manau, jog jis tai padarys, — atsiliepė Stju.

— Aš eisiu namo. — Siuzana sustojo. — Rytoj labai svarbi diena. Dajana išeina. Aš eisiu su ja iki Kolorado Springso.

— Siuzana, ar tu manai, jog tai nepavojinga? — paklausė Franė.

Mergina gūžtelėjo pečiais:

— Saugiau jai nei man.

— Kaip ji į tai sureagavo? — paklausė jos Franė.

— Matai, Dajana nepaprasta mergina. Koledže ji buvo tiesiog nutrūktgalvė. Treniravosi tenisą ir plaukimą, nors ir kitos sporto šakos jai sekėsi. Įstojusi į kažkokį mažytį Džordžijos koledžą, pirmuosius dvejus mokslo metus ji ir toliau susitikinėjo su savo mokyklos draugu. Toks didžiulis dilba odine striuke, iš tų, kurie mąsto šitaip: „Aš Tarzanas, o tu Džeinė, tad nešdinkis į virtuvę barškinti lėkštėmis“. Paskui ji su savo kambario drauge, tokia laisvamane mergužėle, aplankė kelis Moterų savimonės draugijos susirinkimus.

— Ir po to pasidarė didesnė liberalė nei jos draugė, — pratęsė Franė.

— Pradžioje liberalė, paskiau lesbietė, — užbaigė Siuzana.

Stju sustingo lyg žaibo nutrenktas. Franė nustebusi pažvelgė į jį:

— Eime, eime, brangusis.

— Tuo pat metu ji metė iššūkį savo trogloditui, — toliau pasakojo Siuzana. — Jis taip įsiuto, kad pasirodė pas ją su pistoletu. Dajana jį nuginklavo. Pasak jos, tai buvo viso jos gyvenimo posūkis. Dajana pasakė man, jog visada žinojo, kad yra už jį stipresnė ir klastingesnė. Ji suvokė tai protu. Bet dabar žino ir fiziškai.

— Vadinasi, ji nekenčia vyrų? — atidžiai žiūrėdamas į Siuzaną, paklausė Stju.

Toji papurtė galvą:

— Dabar ji biseksualė.

— Bi? — su abejone balse paklausė Stju.

— Stiuartai, ji patiria malonumą bendraudama su abiem lytim. Tikiuosi, kad tu nereikalausi skelbti įstatymą dėl seksualinių mažumų.

— Man ir taip pakanka problemų, betrūko aiškintis, kas su kuo miega, — sumurmėjo Stju, ir visi ėmė juoktis. — Aš taip paklausiau, nes nenoriu, kad kas nors keliautų ten tarsi į kryžiaus žygį. Mums reikalingi akyli žmonės, o ne žudikai. Tai žebenkšties, o ne liūto darbas.

— Ji žino, — užtikrino Siuzana. — Franė klausė manęs, kaip Dajana elgėsi išgirdus mūsų prašymą. Ji reagavo visiškai ramiai, tik pastebėjo, kad jeigu būtume likusios su tais vyrais... prisimeni, Stju, kaip mes susitikome? — Jis linktelėjo. — Jeigu mes būtume likusios su jais, tai būtume arba žuvusios, arba vis tiek atsidūrusios Vakaruose, nes jie keliavo būtent šia kryptimi... bent jau kol buvo pakankamai blaivūs, kad galėtų įskaityti kelio ženklus. Dar Dajana pasakė galvojusi apie savo vaidmenį Zonoje ir nusprendusi, jog jos vieta už Zonos ribų. Ir dar ji pasakė...

— Ką? — paklausė Franė.

— Kad ji pasistengs sugrįžti, — gan griežtai nukirto Siuzana ir nutilo. Kitkas, ką pasakė Dajana Jurgens, tebuvo vien jųdviejų reikalas, ir to nederėjo žinoti net Komiteto nariams. Dajana išvyko žvalgybon su dešimtcoliu peiliu delne. Staigiai sugniaužus kumštį, suveikia jo spyruoklė — opa! — ir akimoju išlenda šeštas aštrus dešimties colių ilgio pirštas su dvipusiais ašmenimis. Jos manymu, daugelis vyrų nė nesuspės nieko suprasti.

„ Jeigu jis rūstus diktatorius, tuomet galbūt jis ir telaiko savo žmones viename būryje. Jam dingus, anie greičiausiai ims kovoti dėl valdžios ir regzti intrigas. Jo mirtis, ko gero, jiems reikš pabaigą. Ir jeigu aš prieisiu prie jo pakankamai arti, Siuzana, tai tegul jis šaukiasi pagalbon savo velnią“.

„Dajana, jie tave nužudys“.

„Galbūt. O gal ir ne. Bet ko vertas vien tik malonumas pamatyti, kaip jo žarnos veržiasi lauk“.

Siuzana rasi galėjo atkalbėti Dajaną, bet netgi nepamėgino šitai daryti. Nuramino save, kai Dajana pažadėjo nenukrypti nuo scenarijaus, jeigu tik nepasitaikys išskirtinė galimybė. Dajana sutiko, o Siuzana nemanė, kad tokia galimybė jos draugei pasitaikys. Flegas gerai saugomas. Ir visgi tris naktis po to, kai pasiūlė savo draugei keliauti į Vakarus kaip žvalgei, Siuzana blogai miegojo.

— Štai taip, — tarė ji pakeleiviams. — Aš jau namie. Labos nakties, draugai. — Ir susikišusi rankas į striukės kišenes, ji nupėdino namų link.

— Ji atrodo senesnė, — ištarė Stju.

Nikas kažką greitai parašė ir ištiesė visiems atverstą bloknotą.

„ Kaip ir mes visi“ — buvo parašytajame.

*

Kitą rytą pakeliui į elektrinę Stju išvydo Kanjono bulvaru dviračius minančias Siuzaną ir Dajaną. Jis pamojo joms ranka, ir tos privažiavo. Jis pamanė, jog vargu ar kada nors matė Dajaną tokią patrauklią kaip tą rytą. Jos plaukai buvo surišti ryškiai žalia skarele, vilkėjo pašiltintą odinį lietpaltį, džinsus ir flanelinę palaidinę; prie bagažinės buvo pritvirtintas miegmaišis.

— Stiuartai! — pamojo jam šypsodamasi.

„ Lesbietė?“ — abejodamas pamanė jis.

— Regis, jūs susirengėte trumpai iškylai, — šyptelėjo jis.

— Žinoma. Ir tu šiandien manęs nematei.

— Ne, — atsakė Stju. — Nemačiau. Rūkai?

Dajana paėmė „Marlboro“ cigaretę ir užsirūkė.

— Būk atsargi, mergyte.

— Pasistengsiu.

— Ir grįžk atgal.

— Tikiuosi.

Jie žiūrėjo vienas į kitą ryškioje vasaros pabaigos ryto šviesoje.

— Drauguži, pasirūpink Frane.

— Būtinai.

— Ir gerai atlik policininko pareigas.

— Manau, jog susidorosiu.

— Na ką, Siuze, važiuojam? — Dajana numetė cigaretę.

Įtemptai šypsodamasi, Siuzana linktelėjo.

— Dajana?

Mergina pasisuko į jį, ir Stju švelniai pabučiavo ją į lūpas.

— Sėkmės tau.

Ji nusišypsojo:

— Tuomet, kad man iš tikrųjų pasisektų, tai reikia padaryti du kartus. Nejaugi nežinai?