Stephen King - Dvikova (2)

— Tiktai vieną. Aš vėluoju vakarienei. Franė jaudinsis.

— Matau. Sprendžiant iš tavo rankų, užtrukai elektros stotyje, kur ardei motorus, — Ralfas atrodė išsiblaškęs ir sunerimęs.

— Taip. Nė darbinės pirštinės nepadėjo. Man tiesiog maudžia rankas.

Ralfas linktelėjo. Parke šešetas žmonių apžiūrinėjo seną traukinį, kuris kažkada kursavo tarp Boulderio ir Denverio. Trys jaunutės moterys ant žolės surengė vakarienę. Stju buvo malonu paprasčiausiai čia sėdėti ir laikyti ant kelių nuvargintas rankas. Galbūt jo naujoji policijos viršininko pareigybė bus ne tokia sunki, galvojo jis.

— Na ir kaip ten reikalai? — paklausė Ralfas.

— Ar galiu žinoti — juk esu tik pagalbininkas kaip ir visi likusieji. Bredas Kičneris sako, kad viskas ne taip jau blogai. Pasak jo, šviesą bus galima įsijungti pirmosios rugsėjo savaitės pabaigoje, galbūt netgi anksčiau, o mėnesio pabaigoje ir šildymą. Žinoma, jis dar labai jaunas...

— Aš laiduoju už Bredą, — tarė Ralfas. — Aš juo tikiu. Dirbdamas jis daug ko išmoks, — Ralfas pabandė nusijuokti, bet jo juokas pavirto sunkiu atodūsiu.

— Ralfai, kodėl tu toks liūdnas?

— Per radiją išgirdau šiokių tokių naujienų, — atsakė Ralfas. — Kai kurios geros, o kai kurios... kai kurios nelabai, Stju. Norėčiau, kad žinotum, nes jų neįmanoma išlaikyti paslaptyje. Daugelis Zonos gyventojų turi trumpabangius radijo siųstuvus, nustatytus ties mūsų pastovia banga. Manau, jog kas nors galėjo girdėti, kaip aš kalbėjausi su atvykstančiais.

— Kiek jų?

— Daugiau nei keturiasdešimt. Ir tarp jų yra gydytojas, jo vardas Džordžas Ričardsonas. Kelia neblogą įspūdį. Protingas.

— Puikios naujienos!

— Jis iš Derbišyro, Tenesio valstijos. Daugelis šios grupės žmonių — iš Vidurio Pietų. Su jais buvo nėščia moteris. Jos laikas atėjo prieš dešimt dienų, tryliktąją. Tas gydytojas priėmė naujagimius, gimė dvynukai, ir jie jautėsi gerai. Pradžioje, — kramtydamas lūpas, Ralfas nutilo.

Stju staigiu judesiu prisitraukė jį prie savęs.

— Jie numirė? Kūdikiai numirė? Būtent tai tu norėjai man pranešti? Kad jie numirė? Pasakyk gi man, velniai griebtų!

— Jie numirė, — tyliai atsakė Ralfas. — Vienas po dvylikos valandų. Kosėjo, kol numirė. Kitas praėjus dviem dienoms. Ričardsonas neįstengė jų išgelbėti. Moteris išprotėjo. Kliedi apie mirtį, sunaikinimą, apie tai, kad pasaulyje daugiau nebebus vaikų. Stju, būtų geriau, jei Franė nematytų, kai atvyks ši žmonių grupė. Tai aš ir norėjau tau pasakyti. Ir dar patarti, kad tu ją kaip nors nuteiktum. Nes jeigu ne tu, jai pasakys kas nors kitas.

Stju lėtai paleido Ralfą.

— Tas Ričardsonas norėjo sužinoti, kiek nėščių moterų yra pas mus, ir aš pasakiau, jog tik viena. Jis paklausė, kelintame ji mėnesyje, ir aš atsakiau, kad ketvirtame. Teisingai?

— Jau penktame. Bet, Ralfai, ar jis įsitikinęs, kad kūdikiai numirė nuo supergripo? Jis įsitikinęs?

— Ne. Šitai irgi privalai papasakoti Franei, kad ji žinotų viską. Jis pasakė, jog priežasčių daugybė... motinos dieta... kas nors paveldėta... respiracinė infekcija... arba jie galbūt gimė nepakankamai išsivystę. Tai galėjo būti ir rezus faktorius. Gydytojas negali tiksliai nustatyti, juk jie gimė tiesiog lauke. Jis pasakė, kad su trim stovyklos budinčiaisiais vakare svarstė tą problemą. Ričardsonas jiems paaiškino, ką tai gali reikšti, jeigu tie vaikai iš tiesų mirė nuo supergripo, ir kaip jiems svarbu viską sužinoti.

— Mudu su Glenu jau svarstėme šią temą pirmąją mūsų susitikimo dieną, — niūriai pastebėjo Stju. — Tai buvo liepos ketvirtąją. Atrodo, taip seniai... Bet kokiu atveju, jeigu vaikus nužudė būtent supergripas, vadinasi, po keturiasdešimties arba penkiasdešimties metų viskas aplinkui atiteks žiurkėms, musėms ir tarakonams.

— Ričardsonas jiems pasakė beveik tą patį. Tada jie buvo už keturiasdešimties mylių į vakarus nuo Čikagos, ir jis išreikalavo, kad jie sugrįžtų, nugabentų kūdikius į didžiąją ligoninę ir atliktų skrodimą. Jis pažadėjo, kad tikrai sugebės išsiaiškinti, ar tai supergripas. Birželio pabaigoje jis pakankamai dažnai su juo susidurdavo. Kaip ir daugelis kitų gydytojų. Bet ryte kūdikių kūnai dingo. Ta moteris palaidojo juos ir atsisakė pasakyti kur. Jie dvi dienas šen bei ten kasinėjo, manydami, kad ji negalėjo nueiti toli nuo stovyklos ar palaidoti juos giliai — juk po gimdymo dar nebuvo visiškai atsigavusi. Bet jie nieko nerado, o ji, nepaisant visų bandymų paaiškinti, kaip tai svarbu, kalbėti atsisakė. Vargšė moteris taip kentėjo.

— Aš galiu tai suprasti, — galvodamas, kaip stipriai Franė jaudinasi dėl kūdikio, pasakė Stju.

— Gydytojas sakė, kad netgi jei tai ir supergripas, tai du imunitetą turintys žmonės gali susilaukti tokio paties vaiko, — su viltimi ištarė Ralfas.

— Galimybė, kad Franės kūdikio tėvas turėjo imunitetą — viena iš trilijono, — pasakė Stju. — Jo juk čia nėra.

— Taip. Atleisk, Stju, kad visa tai teko tau papasakoti. Bet aš pamaniau, kad geriau tau žinoti, idant galėtum ją perspėti.

— Tai bus labai sunku, — atsiduso Stju.

Bet jam parėjus namo, paaiškėjo, jog kažkas jau tai padarė prieš jį.

*

— Frane?

Tyla. Vakarienė ant viryklės — beveik sudegusi, bute tamsu ir tylu.

Stju įėjo svetainėn ir apsižvalgė. Ant kavos stalelio stovėjo peleninė su dviem nuorūkom, bet Franė nerūkė, ir tai buvo ne jo cigarečių markė.

— Vaikuti?

Jis įėjo į miegamąjį. Franė gulėjo ant lovos prieblandoje, spoksodama į lubas. Jos veidas patino nuo ašarų.

— Sveikas, Stju, — tyliai ištarė ji.

— Kas tau papasakojo? — įniršęs paklausė jis. — Kas gi nesusilaikė ir pasiskubino pranešti? Kad ir kas tai būtų, aš jam nusuksiu sprandą!

— Siuzana Štern. Ji sužinojo iš Džeko Džeksono. Jis turi radiją ir girdėjo Ralfo pokalbį su gydytoju. Siuzana pamanė, kad verčiau man papasakos ji, nei kas nors kitas. Vargšė Franė. Koks rūpestis. Neridenti. Neatidaryti iki Kalėdų, — iš jos krūtinės išsiveržė juokelis. Ir jame nuskambėjo tiek nepaguodžiamo sielvarto, kad Stju panoro verkti.

Jis atsigulė šalia ir nubraukė nuo jos kaktos plaukus.

— Mieloji, dar nieko tikro nežinome. Tai juk ne galutinis nuosprendis.

— Aš žinau. Galbūt mes netgi galėsime turėti savo vaikų, — Franė atsisuko į Stju, jos akys buvo raudonos ir iškankintos. — Bet dabar aš noriu būtent šio. Nejaugi tai blogai?

— Ne. Žinoma, ne.

— Aš gulėjau čia ir laukiau, kol jis sujudės. Aš nejutau jo judesių nuo to vakaro, kai Laris ieškojo Haroldo. Prisimeni?

— Taip.

— Aš pajutau, kaip kūdikis krustelėjo, bet tavęs nepažadinau. Dabar dėl to gailiuosi. Aš turėjau pažadinti. — Prisidengusi veidą ranka, Franė vėl pravirko.

Stju patraukė jos ranką, apkabino ir pabučiavo. Smarkiai prisiglaudusi prie Stju, Franė sumurmėjo jam į kaklą:

— Nežinomybė tik pablogina padėtį. Dabar man belieka vien laukti. Atrodo, laukti teks ištisą amžinybę, ir tik po to bus įmanoma sužinoti, ar palikęs tavo kūną kūdikis išgyvens nors dieną.

— Tu lauksi ne viena, — nuramino jis.

Ji dar stipriau prie jo prisiglaudė, ir jie dar labai ilgai taip gulėjo, bijodami pajudėti.

*

Nadina Kros jau kone penkias minutes savo namo svetainėje rankiojo daiktus, kai ūmai pastebėjo jį — sėdintį kampe ant kėdės, apsirengusį tik glaudėmis, čiulpiantį nykštį; jo keistos, melsvai žalios, rytietiškai įkypos akys atidžiai ją sekė. Ji pasijuto taip priblokšta — labiau nuo suvokimo, jog visą šį laiką jis sėdėjo šičia, nei nuo netikėto susitikimo su juo, — kad moters krūtinėje apmirė širdis, ir ji šūktelėjo. Paketai, kuriuos ji ketino sudėti į kuprinę, pabiro ant grindų.