Stephen King - Dvikova (2)

— Aš žinau, kad mes visi ją atidarinėjame, — dusliai atsakė jis. Ir paėmė dar vieną cigaretę. — Kad ir kaip ten būtų, kai aš pasakiau, jog jis turi užmušti bet kurį jam kelią pastojusį žmogų, jo veide šmėstelėjo lyg ir nepritarimas. Ir išsyk pranyko. Nežinau, ar tai pastebėjo Nikas su Ralfu. Bet aš mačiau. Tarsi jis būtų pagalvojęs: „Gerai, aš suprantu, ką jūs turite galvoje, bet atėjus laikui nuspręsiu pats“.

— Aš skaičiau, kad užhipnotizuotą žmogų nevalia versti daryti tai, kaip jis nesielgtų įprastame gyvenime. Žmogus nelaužys savo moralinio kodo tik todėl, kad taip jam įsakė sutrikus psichikai.

Stju linktelėjo:

— Taip. Aš apie tai galvojau. O jeigu tas draugužis Flegas palei visą savo rytinę sieną išstatė sargybą? Jo vietoje aš pasielgčiau būtent taip. Jeigu Tomas susidurs su sargybiniais keliaudamas į vakarus, galės pasiteisinti savo legenda. Bet jeigu sutiks juos grįždamas atgal į rytus, jis arba nužudys juos, arba pats bus nužudytas. Ir jeigu Tomas nepanorės žudyti, vadinasi, lavonu taps jis.

— Galbūt tu perdedi šį pavojų, — ištarė Franė. — Aš noriu pasakyti, kad jeigu ten ir yra saugos linija, tai ji ganėtinai silpna.

— Taip. Vienas žmogus penkiasdešimčiai mylių arba panašiai. Nebent jis turėtų penkis kartus daugiau žmonių nei mes.

— Taigi, jeigu jie neturi sudėtingos įrangos, įvairių radarų ir kitų įrenginių, kuriuos galima pamatyti filmuose apie šnipus, Tomui gali pavykti išvengti pasalos.

— To ir tikimės. Bet...

— Bet tave kankina sąžinės priekaištai, — tyliu balsu užbaigė Franė.

— Tai taip vadinasi? Na... galbūt ir taip. Brangioji, ko reikėjo Haroldui?

— Jis paliko visą šūsnį apžvalgos žemėlapių. Rajonai, kuriuose jo paieškos grupė ieškojo motušės Abigeilės. Haroldas taip pat aktyviai dalyvauja ir motušės paieškose, ir laidojant palaikus. Jis atrodė labai pavargęs, bet ne vien nuo pareigų, kurias jam patikėjo Zona. Atrodo, jog jis dar kažkuo užsiima.

— Apie ką tu kalbi?

— Haroldas turi moterį.

Stju nustebęs pakėlė antakius.

— Manau, būtent todėl jis atsisakė vakarienės. Ar numanai, kas ji?

Stju įsistebeilijo į lubas:

— Taigi, su kuo Haroldas galėjo susidėti? Leisk pagalvoti... Gerai, pasiduodu. Kas ji?

— Nadina Kros.

— Ta moteris su baltomis sruogomis plaukuose?

— Ji.

— Viešpatie, juk ji dvigubai vyresnė už jį.

— Abejoju, — pasakė Franė, — ar tai Haroldui trukdys tokio tipo santykiams.

— Laris žino?

— Tai ne mano reikalas. Nadina juk jau nėra Lario draugė. Jeigu apskritai tokia buvo.

— Taip, — sutiko Stju. Jis džiaugėsi, jog Haroldas rado paguodą meilėje, bet visa tai jo nedomino. — Ką Haroldas mano apie paieškas? Jis tau ką nors sakė?

— Tu gi pažįsti Haroldą. Jis daug šypsosi, bet... ne itin paguodžiančiai. Manau, jog būtent todėl jis tiek laiko praleidžia laidodamas žmones. Dabar jie jį vadina Hoku, ar tu girdėjai apie tai?

— Tiesa?

— Aš pati šiandien girdėjau. Net nesupratau, apie ką jie kalbėjo, kol nepasidomėjau. — Franė nusijuokė.

— Kas čia juokinga? — paklausė Stju.

Franė kilstelėjo bateliu apautą koją. Ant pado matėsi susipynusių ratų ir linijų raštas.

— Jis pagyrė mano batelius, — tarė ji. — Na, argi tai ne beprotybė?

— Tu pati pamišėlė, — šypsodamasis atsakė Stju.

*

Haroldas prabudo prieš aušrą nuo maudžiančio skausmo kirkšnyse. Keldamasis šiurptelėjo. Rytai tapo pastebimai šaltesni, nors tebuvo rugpjūčio 22-oji.

Bet visa papilvė tarsi degė, o taip. Vien tik nuo žvilgsnio į nepriekaištingą jos užpakaliuko išlinkį, aptemptą permatomomis kelnaitėmis, kurias apsimovusi ji miegojo, jam pasidarė kur kas šilčiau. Ji neprieštaraus, jeigu ją pažadins... na, galbūt ji ir prieštaraus, bet nesipriešins. Jis iki šiol neįstengė perprasti, ką slepia tos tamsios akys, ir vis dar kaip ir anksčiau truputį jos prisibijojo.

Užuot pažadinęs miegančią moterį, Haroldas tylutėliai apsirengė. Jis neturi pasiduoti potraukiui taip smarkiai, kaip jam norėtųsi.

Jam reikia kur nors užsidaryti ir pagalvoti.

Rankose laikydamas batus, jis stabtelėjo prie durų. Kol kambario vėsoje rengėsi, geismas praėjo. Dabar jis užuodė kambario kvapą, ir tas kvapas nebuvo gundantis. Tai viso labo nedidelė smulkmena, be kurios jie gali puikiausiai apsieiti, sakė ji. Galbūt tai buvo tiesa. Ji burna ir rankomis išdarinėjo tiesiog fantastiškus dalykus. Bet jeigu tai buvo tik nereikšminga smulkmena, tai kodėl gi kambaryje tvyrojo toks sudvisęs ir rūgštus kvapas, kuris jam asocijavosi su praėjusių kankinančių metų uždraustais malonumais?

„ Gal tu nori, jog tai būtų kankinamai blogai.“ Nerimą kelianti mintis. Haroldas išėjo, atsargiai paskui save uždaręs duris.

Nadina atsimerkė tuo metu, kai užsivėrė durys. Ji atsisėdo, mąsliai pažvelgė į duris, o paskui vėl atsigulė. Jos kūną skausmingai kamavo geismas. Tai priminė menstruacijų skausmus. Jeigu tai tokia nereikšminga smulkmena, pamanė ji (nė nenumanydama, kokios panašios jos mintys į Haroldo mintis), tai kodėl gi ji taip jaučiasi? Praeitą naktį vienu metu ji sukando dantis, kad sulaikytų šūksmą: „ Baik šitas kvailystes ir PERVERK mane tuo dalykėliu! Ar tu girdi mane? PERVERK, pripildyk mane IKI KRAŠTŲ! Tu manai, jog darai viską, kas įmanoma? Perverk mane ir, vardan Dievo, — arba nors vardan manęs, — liaukimės žaidę šį beprotišką žaidimą!“

Haroldas gulėjo, įsikniaubęs veidu tarp jos kojų ir skleidė keistus gašlius garsus — garsus, kurie galėjo pasirodyti komiški, jeigu nebūtų buvę tokie tikri, beveik beprotiški. O ji žiūrėjo į viršų, tie žodžiai buvo pasirengę ištrūkti iš jos lūpų, ir matė (ar jai taip tik atrodė?) veidą lange. Ir po akimirkos jos geismo ugnis pavirto šaltais pelenais.

Tai buvo jai besišypsantis jo veidas.

Riksmas sustingo jos gerklėje... o paskui veidas išnyko, tamsiame apdulkėjusiame stikle veidas tebuvo virpantis šešėlių raizginys. Ne daugiau už vaiką bauginančią įsivaizduojamą pabaisą, kuri pasislėpė tamsiame sandėliuke arba už žaisliukų spintos kertėje.

Ne daugiau.

Bet tai buvo reikšmingas dalykas, ir dabar pirmuose šaltuose aušros spinduliuose ji negalėjo galvoti kitaip. Tai buvo jis, ir jis ją perspėjo. Būsimasis sutuoktinis saugojo savo nuosavybę. Ir jaunoji, praradusi nekaltybę, negali būti geidžiama nuotaka.

Žiūrėdama į lubas, Nadina galvojo: „ Mudu žaidėme oralinį seksą, bet juk tai nereiškia prarasti nekaltybę. Mes išmėginome ir analinį seksą, bet tai irgi ne tai. Aš rengdavausi dėl jo kaip šliundra, bet tai irgi netenkino Antra vertus, to visiškai pakanka, kad susimąstytum, koks gi žmogus tas tavo fiance [* Jaunasis (pranc.) ] .

Nadina ilgai, labai ilgai žiūrėjo į lubas.

*

Haroldas susitaisė sau puodelį tirpios kavos, gurkštelėjo su pasibjaurėjimo grimasa ir pasiėmęs porą sumuštinių išėjo terason. Sėdėjo ir kramtė juos, kol žeme pamažu sėlino aušra.

Prisimindamas buvusius įvykius, paskutines kelias dienas jis įsivaizdavo kaip beprotiškas karnavalo lenktynes. Oranžinės sunkvežimių dėmės, Veizakas, tapšnojantis jam per petį ir vadinantis Hoku (dabar jie visi šitaip jį vadina), mirusiųjų kūnai, nesibaigiantis jų srautas, o paskiau, po nenutrūkstančios mirties lavinos, grįžimas namo ir užsiiminėjimas nesibaigiančiu iškreiptu seksu. To užtenka, kad susidrumstų protas.