Stephen King - Dvikova (2)

Veja priešais namą panėšėjo į gražią statulų parodą. Ten buvo išdėstytas apie tuzinas Mergelių Marijų, matyt, maitinančių visą gretimais stovinčių rožinių plastikinių flamingų būrį. Pats didžiausias flamingas savo ūgiu pralenkė Tomą. Čia pat buvo ir milžiniškas troškimų šulinys su gigantišku plastmasiniu tamsoje švytinčiu Jėzumi, kuris stovėjo išskėtęs rankas... tikriausiai laimindamas flamingus. O šalia troškimų šulinio glaudėsi plastmasinė karvė.

Triukšmingai atsivėrė prieškambario durys, ir jų pasitikti išėjo nuogas iki pusės patsai Tomas. „Iš šalies, — pamanė Nikas, — jis gali pasirodyti fantastiškai didis rašytojas arba dailininkas, tokiomis ryškiai žydromis akimis ir didžiule rusvoka barzda“. Bet kai prisiartini, jis palieka ne intelektualo įspūdį... greičiau jis panašus ne į meistrą, bet į amatininką, kažkokios antikultūros atstovą, tarytum surogatą, kičą originalo fone. O kai jis dar labiau prisiartina, šypsosi ir nesiliaudamas tarška, imi suprasti, kad Tomo Kaleno puodynėje trūksta daugybės šulų.

Nikas suvokė: viena iš priežasčių, kodėl jis atjaučia Tomą — įtarinėjimai, neva ir jis pats yra protiškai atsilikęs — pradžioje todėl, kad dėl savo defekto labai vėlai išmoko skaityti ir rašyti, o vėliau dėl paplitusios nuomonės, esą kurčnebyliai yra protiškai atsilikę. Kiek jį plūdo! Nikas prisiminė tą vakarą, kai Šojos pakraštyje esančiame bare nutarė išgerti kelis bokalus alaus — vakarą, kai jį užpuolė Rėjus Butas ir jo draugužiai. Užeigos šeimininkas, stovėdamas tolimajame baro kampe, palinko virš pertvaros, konfidencialiai pakalbėti su vienu iš nuolatinių lankytojų. Viena ranka jis dangstėsi burną, todėl Nikas galėjo suprasti tik šio pokalbio nuotrupas. Bet daugiau jam ir nereikėjo. „ Kurčnebylis... tikriausiai nevisprotis... beveik visi tie vaikinai debilai...“ Tarp visų šiurkščių apibūdinimų, kurie nusakė protinį nepilnavertiškumą, buvo vienas, kuris iš tikrųjų tiko Tomui Kalenui. Būtent taip Nikas dažnokai su didele simpatija savo proto tyloje kreipdavosi į nelaimėlį. Frazė skambėjo šitaip: „ Šis vaikinas lošia su nepilna kortų kalade Tai ir buvo Tomo tragedija. Dėl to jis ir kentėjo. Skaudžiausia, kad Tomui stigo tik kelių kortų, o ir šios viso labo tebuvo būgnų dvejetas ir kryžių trejetas. Ir vis dėlto be šių kortų žaisti neįmanoma. Neįmanoma netgi teisingai sudėlioti pasjansą, jeigu tos kortos atsitiktinai iškris iš kaladės“.

— Nikai! — suriaumojo Tomas. — Kaip aš džiaugiuosi tave matydamas! Taip! Tomas Kalenas labai džiaugiasi! — jis abiem rankom apkabino Niką. Nikas pajuto, kaip jo ligotoje akyje, pridengtoje juodu raiščiu, kurį jis nešiojo ypač saulėtomis dienomis, susitvenkė ašaros. — Ir Ralfą taip pat! Ir tą. Tu... leiskite prisiminti...

— Aš... — jau prabilo Stju, bet Nikas mostu paprašė jo nutilti. Jis užsiiminėjo su Tomu mnemonika [* Įsiminimo ir atsiminimo būdų sistema], ir tai, atrodė, davė rezultatų. Jeigu jums kyla kokios nors asociacijos su vardu, kurį norite įsiminti, tai dažniausiai metodas puikiai suveikia. Kada kadės būtent taip jį patį mokė Rudis.

Nikas iš kišenės išsiėmė bloknotą, parašė ir perdavė Ralfui perskaityti: „Koks patiekalas iš mėsos, daržovių ir padažo ruošiamas puode?“

Tomas sustingo. Jo veidas suakmenėjo. Burna prasivėrė. Dabar prieš juos stovėjo tikras idiotas.

Stju dėl kilusio nepatogumo susigūžė ir pasakė:

— Nikai, ar tau neatrodo, kad mums geriau... — Nikas prie lūpų prispaudė pirštą, ir tuo metu Tomas Kalenas vėl atgijo.

— Troškinys [* Stew — troškinta mėsa su daržovėmis ir Stju — vardas (angl.) ]! — juokdamasis sušuko Tomas. — Jūsų vardas Stju! — laukdamas savo spėjimo patvirtinimo, jis pažvelgė į Niką, ir Nikas pritariamai linktelėjo. — Taip, tai Stju. Tomas Kalenas žino, visi tai žino!

Nikas mostelėjo į Tomo namelio duris.

— Norite užeiti? Žinoma! Mes visi užeisime. Tomas papuošė šitą namą.

Sekdami paskui Tomą ir Niką, Ralfas ir Stju nustebę susižvalgė. Tomas būtent „puošė“, o ne „apstatinėjo“, kadangi jam įsikėlus namas ir taip jau buvo apstatytas baldais. Įeiti vidun buvo tas pat, kaip patekti į beprotiškai supainiotą Motušės Žąsies pasaulį.

Didžiulis paauksuotas narvelis su žalios papūgos iškamša buvo kruopščiai prisuktas virš durų, ir įeinant vidun net Nikui teko pasilenkti. „Dalykas tas, — pamanė Nikas, — kad šitie Tomo papuošimai nėra pakrika visokio šlamšto krūva“. Antraip šis namas nustebintų labiau už sendaikčių supirkėjo krautuvėlę. Visame kame buvo kaži kas daugiau, nei tilpo į normalaus proto rėmus. Ant didelės kvadrato formos lentynos virš židinio buvo kruopščiai sudėti skelbimai apie kreditinių kortelių priėmimą. „VISA“ KORTELĖS PRIIMAMOS ČIA“. „TIK PASAKYKITE — „MASTERCARD“. „MES GERBIAME „AMERICAN EXPRESS“. Ir čia kilo klausimas: kaip Tomas galėjo žinoti, kad visi šitie skelbimai sudaro vieną, jungiamą bendro tikslo, grupę? Jis nemokėjo skaityti, bet kažkokiu nesuvokiamu būdu perprasdavo esmę.

Ant kavos stalelio gulėjo didžiulis gaisrinis čiaupas. Ant palangės pūpsojo mirksintis policininkų švyturėlis, kur jis galėjo gaudyti saulės spindulius ir atspindėti į lubas šaltus mėlynus atšvaitus.

Tomas jiems aprodė visą namą. Pirmame aukšte esantis žaidimų kambarys buvo užverstas paukščių ir žvėrių iškamšomis, kurias Tomas surado taksiderminėje [* Taksidermija — gyvūnų iškamšų gamyba]parduotuvėje; jis pakabino paukščius ant beveik nepastebimos vielos, ir todėl atrodė, kad jie virš jūsų skraido — pelėdos, vanagai ir net plikas erelis su kandžių pažeistomis plunksnomis ir su vienintele geltona stikline akimi. Tetervinas ant savo plonų kojyčių stovėjo viename kambario kampe, skunkas — kitame, staras — trečiame, o žebenkštis — ketvirtame. Kambario viduryje, apsuptas smulkesnių gyvūnų, įsikūrė kojotas.

Aukštyn vedančių laiptų turėklai buvo įstrižai apklijuoti raudona ir balta lipnia juosta ir priminė virpstą ties įėjimu į kirpyklą. Viršutinio aukšto koridorių puošė kovinių lėktuvėlių modeliai, irgi sukabinti ant vielos, — „Fokeriai“, „Spadai“, „Stukai“, „Spitfairai“, „Zero“, „Meseršmitai“. Vonioje ant ryškiai žydrų grindų išsidėstė didžiulė žaislinių laivelių flotilė, kurie emaliuota jūra plaukiojo aplink keturias saleles ir vieną didžiulį žemyną — vonios kojeles ir unitazo pagrindą.

Pagaliau Tomas vėl juos palydėjo žemyn, ir jie susėdo prieš šūsnį skelbimų apie kreditinių kortelių priėmimą, veidu į didžiulę auksinių debesų fone stovinčių Džono ir Roberto Kenedžių fotografiją. Užrašas po ja skelbė: „BROLIAI KARTU ROJUJE“.

— Ar jums patinka, kaip Tomas papuošė savo namą? Ką jūs pasakysite? Gerai?

— Labai gerai, — atsakė Stju. — Sakyk man, tie paukščiai apačioje... Ar jie tavęs nenervina?

— Viešpatie, ne! — nustebęs šūktelėjo Tomas. — Jie juk prikimšti pjuvenų!

Nikas perdavė Ralfui raštelį.

— Tomai, Nikas nori sužinoti, ar tu neprieštarautum, jei tave vėl užhipnotizuotų? Kaip tai darė Stenas. Bet dabar tai ne žaidimas, tai labai svarbu. Nikas sako, kad paskui jis viską paaiškins.

— Nagi, — atsakė Tomas. — Tu-u-u-u... T-a-a-a-mpi... la-a-abai... mie-eeguistas... tai?

— Taip, būtent tai, — patvirtino Ralfas.