Stephen King - Dvikova (2)

— Aš žinau, kad būsite, — jausdamas savo akyse besitvenkiančias ašaras, pasakė Laris.

— Kaip Lusė? — matyt, baigdamas temą apie savo išvyką, paklausė Teisėjas.

— Gerai. Mes su ja gyvename gerai.

— Jokių problemų?

— Ne, — atsakė Laris ir pamanė apie Nadiną. Anąsyk ją apėmusi beprotiška neviltis jam iki šiol nedavė ramybės. „ Tu mano paskutinė viltis“, — pasakė ji tada. Keistas pokalbis, tarsi prieš savižudybę. O ir kokią pagalbą jai čia galima suteikti? Psichiatro? Vienintelis turimas gydytojas, — tai veterinaras, juokas ir tiek.

— Gerai, kad tu su Luse, — tarė Teisėjas, — bet aš numanau, kad nerimsti dėl tos kitos moters.

— Taip, tai tiesa, — ištarti šiuos žodžius buvo neįtikėtinai sunku, bet pasidalijęs jais su kitu žmogumi Laris pasijuto daug geriau. — Aš manau, kad ji užsiminė apie savižudybę, — pratrūko Laris. — Ir ne vien dėl manęs, nemanykite, jog aš įsivaizduoju, neva bet kuri mergina galėtų nusižudyti tik todėl, kad nėjai teko senasis suvedžiotojas Laris Andervudas. Bet berniukas, kuriuo ji rūpinosi, išsivadavo iš savo kiauto, ir dabar, man regis, ji jaučiasi vieniša, niekam nebereikalinga.

— Jeigu jos depresija peraugs į chronišką, nuolat besikartojančią, ji iš tikrųjų gali nusižudyti, — su stingdančiu kraują abejingumu pastebėjo Teisėjas.

Laris nustebęs žvilgtelėjo į jį.

— Bet tu juk negali susidvejinti, — kalbėjo Teisėjas. — Argi ne taip?

— Taip.

— Ir tu pasirinkai.

— Taip.

— Galutinai?

— Galutinai.

— Tegul taip ir lieka, — su aiškiu pasitenkinimu apibendrino Teisėjas. — Dėl Dievo, Lari, suauk. Išsiugdyk savyje nors lašą sveiko egoizmo. Žinoma, didelės jo dozės kenkia, bet tau tiesiog būtina juo papildyti savo kankinantį sąžinės graužatį! Sielai — kaip priedanga nuo saulės, teikianti naudą odai per svilinančius vasaros karščius. Savo sielą tu gali vienaip ar kitaip pakreipti, bet retsykiais koks nors gudragalvis psichologas privers tave suabejoti netgi šiuo gebėjimu. Suauk! Tavo Lusė labai gera moteris. Užsikrauti atsakomybę ne tik už savo, bet ir už jos sielą — vadinasi, norėti per daug, o norėti per daug — tai pats greičiausias būdas prisišaukti bėdą.

— Man patinka su jumis kalbėtis, — pasakė Laris, ir abu jie, nustebinti nuskambėjusios replikos paprastumo, nutilo.

— Galbūt todėl, kad aš kalbu kaip tik tai, ką tu norėtum išgirsti, — ramiai atsakė Teisėjas. O paskui pridūrė: — Žinai, egzistuoja daugybė savižudybės būdų.

Praeis ne tiek jau daug laiko, ir Lariui pasitaikys galimybė atgaivinti atmintyje šią frazę gan liūdnomis aplinkybėmis.

*

Kitą rytą, pusę devintos, savivartis, su kuriuo darbavosi Haris, išvažiavo iš garažo vykti į paskirtą jam rajoną. Haroldas, Veizakas ir du kiti važiavo kėbule. Normanas Kelogas ir jo padėjėjas įsitaisė kabinoje. Jie jau pririedėjo iki Arapacho gatvės ir Brodvėjaus sankryžos, kai prie jų lėtai priartėjo naujutėlis „Land Roveris“.

Veizakas pamojavo ranka ir šūktelėjo:

— Teisėjau, kur išsiruošėte?

Teisėjas, vilkįs vilnoniu megztiniu ir šilta striuke, todėl atrodantis gan komiškai, atsigręžė.

— Noriu dienelei nukakti į Denverį, — mandagiai atsakė jis.

— Ir šis tarškalas jus nuveš? — pasidomėjo Veizakas.

— Tikiuosi, jeigu man pavyks sėkmingai įveikti pagrindines magistrales.

— Gerai, jeigu jums, paklius į akis kokia nors sekso reikmenų parduotuvė, paimkite ką nors pasismaginimui.

Ši šelmystė buvo sutikta juoko protrūkiu — prajuko ir pats Teisėjas, — tiktai Haroldas net nešyptelėjo. Jis atrodė išblyškęs ir išsekęs, tarsi naktį būtų blogai miegojęs. Tiesą pasakius, jis beveik ir nemiegojo. Nadina buvo tokia puiki, kaip ir žadėjo; jis įgyvendino kai kurias savo svajones. Taip sakant, pavergtos dvasios fantazijas. Jis jau nekantraudamas laukė ateinančios nakties, ir šelmiška Veizako užuomina apie pornografiją nusipelnė tik vaiduokliškos iš tiesų šioje srityje eksperimentuojančio žmogaus šypsenos. Jam išeinant, Nadina dar miegojo. Antrą valandą nakties, kai jiedu vienas kitu pasisotino, Nadina pasakė, jog norėtų paskaityti jo dienoraštį. Jis neprieštaravo, tik prašė per griežtai jo neteisti. Juk tai geriausia, ką jis buvo parašęs, o lemiamu veiksniu tapo jo noras — ne, jo poreikis. Poreikis, kad jo kūrinį perskaitytų ir įvertintų dar kas nors.

Kreipdamasis į Teisėją, dabar jau ir Kelogas iškišo iš kabinos galvą:

— Būk atsargus, tėvuk. Gerai? Šiomis dienomis keliuose pilna visokių padugnių.

— Tu teisus, — keistai šypsodamasis atsakė Teisėjas. — Ir aš būsiu labai atsargus. Geros jums dienos, džentelmenai. Ir jums taip pat, misteri Veizakai.

Tai sukėlė naują juoko bangą, ir jie išsiskyrė.

*

Teisėjas į Denverį nevažiavo. Nusigavęs iki 36-ojo plento, jis perkirto jį ir nulėkė 7-uoju keliu. Ryto saulė švietė ryškiai ir švelniai, šiame antraeiliame kelyje retai pasitaikydavo trukdančių eismui kamščių. Miestelyje, vadinamame Braitonu, padėtis buvo kur kas blogesnė: vienoje vietoje jam teko nuvažiuoti nuo plento ir mokyklos futbolo aikšte apsukti ištisą mašinų sąvartą. Teisėjas važiavo į rytus, kol nepasiekė 25-ojo plento. Posūkis į dešinę jį būtų atvedęs į Denverį. Bet jis pasuko į kairę — šiaurėn — ir nuokalne ėmė leistis žemyn. Šlaito viduryje jis įjungė laisvą pavarą ir vėl pažvelgė kairėn, ten, kur Uoliniai kalnai netrikdomai smigo į žydrą dangų, o jų papėdėje plytėjo Boulderis.

Jis pasakė Lariui, kad nuotykiams esąs per senas, ir Viešpats jį gelbsti, bet tai buvo melas. Jau dvidešimt metų jo širdis neplakė tokiu pašėlusiu ritmu, oras nebuvo toks svaiginančiai saldus, o spalvos neatrodė tokios ryškios ir sodrios. 25-uoju plentu jam reikia važiuoti iki Čejeno, o tuomet pasukti į vakarus ir nukakti anapus kalnų, kad ir kas jo ten lauktų. Jo oda, bėgant metams susiraukšlėjusi ir išdžiūvusi, pašiurpo vien nuo šios minties. 80-uoju plentu į vakarus, pro Solt Leik Sitį, paskui per Nevadą į Rino. Po to jis vėl pasuks šiaurėn, bet kažin ar tai jau taip ir svarbu. Kadangi kur nors tarp Solt Leik Sičio ir Rino — galbūt net anksčiau — jį sustabdys ir apklaus, o tolimesnei apklausai pasiųs dar kažkur. Ir toje ar kitoje vietoje galbūt bus pasiūlyta bendradarbiauti.

Buvo neįmanoma net patikėti, kad jis galėtų susitikti su Tamsos žmogumi asmeniškai.

— Važiuojam, seni, — ramiai paragino pats save.

Jis įjungė „Land Roverio“ degimą ir išvažiavo į trasą. Šiaurėn vedė trys, visi palyginus tušti keliai. Kaip jis ir numanė, dėl Denveryje įvykusių daugybės autokatastrofų ir kamščių, judėjimo srautas čia buvo nedidelis. Už tai priešpriešinėje juostoje sustingo virtinės mašinų — nelaimingi kvailiai, vykę į pietus ir aklai tikėję, kad ten viskas bus kitaip, — bet pravažiuoti vis dėlto buvo galima. Bent jau kol kas.

Teisėjas Farisas buvo patenkintas tokia kelionės pradžia. Praeitą naktį jis blogai miegojo. Gi šiandien, glaudžiai susukęs savo seną kūną į du miegmaišius, jis miegos po žvaigždėmis. Jis galvojo, ar dar kada nors pamatys Boulderį, kol pagaliau nusprendė, kad tokios galimybės praktiškai nėra. Ir visgi kelionės sukeltas džiugus susijaudinimas neapleido jo. Tai buvo viena geriausių dienų jo gyvenime.

*

Po vidurdienio Nikas, Ralfas ir Stju patraukė dviračiais į šiaurinį Boulderį, mažo tinkuoto namelio link, kuriame gyveno Tomas Kalenas. Tomo būstas Boulderio „senbuviams“ liežuvautojams jau tapo priežodžiu. Stenas Nogotnas pasakė, kad jis atrodo taip, lyg katalikai, baptistai ir adventistai, siekdami sukurti religinį politinį Disneilendą, būtų susivieniję su demokratais ir respublikonais.