Stephen King - Dvikova (2)

— Kvapas fantastiškas, — pasakė jis. — Tau nevertėjo to daryti, bet aš neprieštarausiu.

— Tai befstrogenas, — atsigręžusi į Haroldą, šypsodamasi paaiškino ji. — Tiesa, smarkiai improvizuotas. Konservuota mėsa — ne tai, kas rekomenduojama ir naudojama gaminant šį patiekalą geriausiuose restoranuose, bet... — Nadina gūžtelėjo pečiais, lyg norėdama pabrėžti tuos suvaržymus ir nepatogumus, kurie apsunkina jų visų gyvenimą.

— Labai miela, kad tu ėmeisi ruošti vakarienę.

— Niekai, — ji vėl dvilktelėjo jaudinančiu, viską suprantančiu žvilgsniu ir pusiau į jį atsisukusi stabtelėjo; šilkinė jos palaidinukės medžiaga glaudžiai prigulė prie kairiosios krūties ir gražiai pabrėžė jos kontūrą. Haroldą užliejo deginanti banga, jis meldė tik vieno — kad nekiltų erekcija. Numanė, kad ši užduotis jo valios jėgoms buvo nepakeliama.

— Mes tapsime gerais draugais, — pasakė Nadina.

— Mes... tapsime?

— Taip, — ji nusigręžė į viryklę, ir nieko neatsakiusi paliko Haroldą klaidžioti po spėlionių brūzgynus.

Po to visą jų pokalbį sudarė vien trivialūs dalykai... daugiausiai Laisvosios Zonos paskalos. O tokių jau susikaupė pakankamai. Vienu metu, įpusėjus vakarienei, Haroldas dar kartą pamėgino paklausti, kokie gi reikalai ją čia atvijo, bet Nadina tik šyptelėjo ir papurtė galvą:

— Man patinka žiūrėti, kaip vyrai valgo.

Sekundę Haroldui pasirodė, kad Nadina kalba apie kažką kitą, bet vėliau suprato, jog ji turi galvoje jį. Ir jis ėmė valgyti, sukirto tris porcijas befstrogeno, ir, jo nuomone, konservuota mėsa patiekalo skonio visiškai negadino. Atrodė, jog jų pokalbis išseko pats savaime, leisdamas Haroldui sutramdyti jo pilve besislapstantį liūtą ir suteikdamas jam galimybę žiūrėti į priešais sėdinčią moterį. „Nuostabi?“ — galvojo jis. Ji buvo graži. Subrendusi ir žavi. Jos plaukai, kuriuos, idant lengviau būtų gaminti maistą, surišo į grakščią „arklio uodegą“, buvo pervyti sniego baltumo, o ne žilų, kaip jam pradžioje pasirodė, sruogų. Jos akys buvo veriančios ir tamsios, o kai jų žvilgsniai susitikdavo, Haroldui imdavo suktis galva. Jos žemo tvirto balso skambesys Haroldą veikė podraug ir nejaukiai, ir beveik kankinančiai maloniai.

Kai jie baigė vakarieniauti, Haroldas atsistojo, o jinai paklausė:

— Kavos ar arbatos?

— Aš galiu ir pats...

— Gali, bet nenori. Kavos, arbatos... ar manęs? — ji nusišypsojo, bet ne žmogaus, ištarusio dviprasmybę, šypsena („rizikingas pokalbis“, būtų pasakiusi jo brangi mamytė, smerkiamai suspausdama lūpas), o lėta šypsena, tokia pat saldžia, kaip vaisinio deserto viršuje esantis grietinėlės sluoksnis. Ir vėl tas kiaurai veriantis žvilgsnis.

Jo galvoje susidrumstė, ir Haroldas beprotiškai negrabiai atsakė:

— Dviejų paskutinių, — ir vos sulaikė kvailoko jaunuoliško juoko protrūkį.

— Ką gi, pradėsime nuo arbatos dviems, — eidama prie viryklės, tarė Nadina. Į Haroldo galvą karšta srove mušė kraujas, jo veidą, be abejo, paversdamas į kažką, kas spalva priminė buroką. „Ak tu Misteri Lipšnuoli! — jis pašėlusiai keikė save. — Tu interpretavai nekaltą frazę it paskutinis kvailys, koks, beje, ir esi, ir greičiausiai praradai puikiausią galimybę. Taip tau ir reikia !“

Kai ji pastatė arbatinuką ant stalo, raudonis, užliejęs Haroldo veidą, atslūgo, jis jau susitvardė. Jaunuoliškas linksmumas netikėtai virto neviltimi, ir jis pajuto (jau kelintą kartą), kad jo kūnas ir protas pavirto nevaldoma emocijų mašina. Tai jam nepatiko, bet pasitraukti iš lenktynių jis neturėjo jėgų. „Jeigu ji manimi susidomėtų, — pamanė jis (vienam Dievui žinoma, kaip tai galėtų atsitiki, — niūriai pridūrė jis), — aš jai atskleisčiau visą savo intelekto galybę“. Ką gi, panašiai jis darė ir anksčiau bei numanė, kad galbūt teks tai daryti ir ateity.

Moteris nusišypsojo ir pažvelgė į jį tokiomis nekaltomis akimis, jog visą įsivaizduotą jųdviejų lygybę tarsi ranka nuėmė.

— Ar galiu aš tau kuo nors padėti? — paklausė jis. Tai nuskambėjo kaip negrabi dviprasmybė, bet jis privalėjo ką nors pasakyti, kadangi jos vizitas vis dėlto turėjo kažkokį tikslą. Haroldo lūpose virptelėjo kaltės šypsenėlė.

— Taip, — ištarė ji ir ryžtingai pastatė puodelį į šalį. — Taip, gali. Tikriausiai mudu abu galėsime padėti vienas kitam. Eisim į svetainę?

— Žinoma, — jo rankos virpėjo, ir kai atsistodamas padėjo puodelį, ant stalo išsiliejo truputis arbatos. Eidamas paskui ją į svetainę, jis atkreipė dėmesį, kaip glaudžiai jos kelnės priglunda prie užpakaliuko. Haroldas nurijo seiles, tiksliau, pamėgino tai padaryti. Atrodė, jog jo gerklėje užstrigo didžiulis gumulas.

Svetainėje viešpatavo prieblanda, pro nuleistas žaliuzes skverbėsi silpna šviesa. Buvo jau beveik septinta valanda, lauke tirštėjo vakaro sutemos. Haroldas prisiartino prie lango pakelti žaliuzes ir įleisti į kambarį daugiau šviesos, bet moteris ant jo peties padėjo ranką. Jis atsigręžė į ją, burna perdžiūvo.

— Ne. Tegul būna nuleistos, taip man labiau patinka. Tai suteikia intymumo.

— Intymumo, — persenusios papūgos balsu sušvogždė Haroldas.

— Aš galiu tai padaryti, — pasakė ji ir lengvai slystelėjo į jo glėbį.

Jos kūnas glaudžiai prigludo prie jo, Haroldo gyvenime tai vyko pirmą kartą, jis buvo priblokštas. Pro marškinių medžiagą ir Nadinos palaidinukės šilką jis jautė švelnų krūties prisilietimą. Jos pilvą, tvirtą, bet taip jaudinančiai prie jo prigludusį ir, be abejo, juntantį jo susijaudinimą. Nuo jos sklido aromatas, galbūt kvepalų, o galbūt tai buvo jos pačios kvapas, kerintis ir užburiantis. Jo rankos surado Nadinos plaukus ir pasiklydo juose.

Bučinys baigėsi, bet ji nepasitraukė. Jos kūnas jį degino švelnia liepsna. Ji buvo trim coliais žemesnė, jos akys žvelgė aukštyn. Pro miglą Haroldas pamanė, kad tai pats keisčiausias paradoksas jo gyvenime: kai meilė — arba jos vertas pakaitalas — surado jį, tarsi jis būtų tapęs kokio nors nešvankaus moterų žurnalo meilės istorijos herojumi. Tokių apsakymų autoriai, kaip kartą jis parašė anoniminiame laiške „Redbook’ui“, buvo vienas iš argumentų eugenikos naudai. Bet dabar jos veidas pasuktas į jį, pusiau atviros lūpos drėgnos, akys kibirkščiuojančios ir beveik... beveik... taip, beveik kaip žvaigždės. Vienintelė detalė, kuri visiškai neatitiko šių raštininkų įsivaizdavimo apie gyvenimą, buvo jo sustabarėjęs kūnas, ir tai buvo tikrai keista.

— Dabar, — pasakė ji. — Ant kušetės.

Šiaip ne taip jie nusigavo iki kušetės, jų kūnai persipynė, Nadinos plaukai išsidraikė ant pečių; jos aromatas užpildė visą erdvę. Jo rankos glostė jos krūtinę, ir ji neprieštaravo; ji išsilenkdavo, pasukdama savo kūną taip, kad jo rankoms būtų patogiau. Jis jos neglamonėjo; jis tik beprotiškai troško ją užvaldyti kaip grobį.

— Tu dar berniukas — pasakė Nadina. Ir tai buvo ne klausimas... Kaip gerai, kad nereikia meluoti. Haroldas linktelėjo. — Tuomet mes pirmiausiai padarysime šitai. Bet kitą kartą mes tai atliksime lėčiau. Ir geriau.

Nadina atsegėjo džinsus, ir tie paslaugiai praskėtė klyno užtrauktuką. Ji atsargiai smiliumi perbraukė per jo pilvą, truputį žemiau bambos. Nuo jos prisilietimų Haroldo raumenys susitraukė ir ėmė virpėti.

— Nadina...

— Š-š-š! — jos veidą slėpė plaukų krioklys, ir negalėjai perprasti jo išraiškos.

Jo džinsų klynas buvo atsegtas, ir Įdomus Daiktelis, po suvysčiusią jį medvilne (ačiū Dievui, kad jis išsimaudęs pasikeitė apatinius), kaip velniukas iš tabokinės lindo išorėn. Įdomus Daiktelis nenutuokė apie savo gan komišką išvaizdą, kadangi jo reikalas buvo velniškai svarbus. Nekaltųjų užsiėmimai visada velniškai svarbūs — ne malonumas, bet patirtis.