Stephen King - Dvikova (2)

— Mano palaidinukė...

— Galima man?..

— Taip, kaip tik to aš ir laukiu. O paskui pasirūpinsiu tavimi.

„ Pasirūpinsiu tavimi". Žodžiai aidu atsiliepė jo galvoje kaip į gilų šulinį numesti akmenys. O paskui jis, jausdamas sūrų Nadinos prakaito skonį, godžiai įsisiurbė į jos krūtį.

Nadina sulaikė kvėpavimą.

— Haroldai, kaip gera.

„ Pasirūpinsiu tavimi“ — blaškėsi ir skambėjo jo galvoje žodžiai.

Jos rankos slystelėjo po jo trumpikių guma, ir džinsai, beprasmiškai žvangtelėję raktų ryšuliu, nuslydo iki blauzdų.

— Truputį pasikelk, — sušnibždėjo ji, ir jis pakluso.

Praėjo mažiau nei minutė. Nepajėgdamas susilaikyti, Haroldas išreiškė savo orgazmo galią garsiu šūktelėjimu. Jam atrodė, jog kažkas prie susiraizgiusių, po oda paslėptų nervų galūnių prikišo degantį degtuką, nervų, kurie nuo įkaitusio jo kirkšnių rezginio smelkėsi gilyn į kūną. Dabar jis suprato, kodėl, daugelio rašytojų nuomone, egzistuoja ryšys tarp orgazmo ir mirties.

Paskui jis kambario prieblandoje atsisėdo, jo krūtinė kilojosi, burna buvo plačiai atverta. Jis bijojo pažvelgti žemyn. Jis jautė, kad viskas aplieta sperma. Sugėdintas, kad viskas taip greitai įvyko, Haroldas sutrikęs pažvelgė į moterį. Bet ji tik šypsojosi jam savo ramiomis tamsiomis akimis, kurios, atrodė, žino viską pasaulyje, jaunos merginos iš Viktorijos epochos paveikslų akimis. Merginos, kuri tikriausiai pernelyg daug žino apie savo tėvą.

— Atleisk, — sumurmėjo jis.

— Kodėl? Už ką? — ji nenuleido nuo jo akių.

— Tau ne kažin kas teko.

— Au contraire [* Priešingai (pranc.) ] , aš patyriau didžiulį malonumą, — bet Haroldas taip nemanė. Nespėjo jis visko apmąstyti, kai Nadina vėl prakalbo: — Tu jaunas. Mes galime tai daryti tiek kartų, kiek tu panorėsi.

Haroldas, neįstengdamas ištarti nė žodžio, žiūrėjo į ją.

— Bet tu privalai žinoti vieną dalyką, — Nadina švelniai jį palytėjo. — Tai, ką tu man kalbėjai apie nekaltybę. Aš juk irgi...

— Tu... — jo nuostaba tikriausiai atrodė komiška, nes ji atitraukė ranką ir ėmė juoktis.

— Ką, Horacijau, nejaugi tavo filosofijoje nėra vietos nekaltybei?

— Ne... taip... taip...

— Aš nekalta. Tokia aš ir liksiu. Nes tai kitam... Kažkas kitas padarys mane moterimi.

— Kas?

— Tu pats žinai kas.

Haroldas neatitraukė nuo jos akių, jo viduje viskas atšalo. Nadina ramiai atlaikė jo žvilgsnį.

— Jis?

Ji nukreipė žvilgsnį ir linktelėjo.

— Bet aš tau galiu kai ką parodyti, — vis taip pat nežiūrėdama į jį, ištarė Nadina. — Ir kai kuo mes galime užsiimti kartu. Apie ką tu niekada ir ne... ne, atsiimu savo žodžius. Galbūt ir svajojai, bet niekada netikėjai, kad pats tai darysi. Mes galime žaisti... — nutilusi ji pažvelgė į jį taip švelniai ir jausmingai, jog Haroldas vėl pajuto kylantį geismą. — Mes galime daryti viską — viską, ką panorėsime, — išskyrus tą nedidelę smulkmeną. O juk tai ne taip ir svarbu, tu sutinki?

Jo galvoje sukosi vaizdai ir reginiai. Silkinės kaklajuostės... batai... oda... guma. O Viešpatie. Mokyklinuko Fantazijos. Keistokas seksualinio vienišiaus pasaulis. Bet visa taip panašu į sapną. Vaizdiniai, gimę iš vaikiškos fantazijos ir nakties košmaro. Jis geidė viso šito, geidė jos, jis geidė dar daugiau. Tik įdomu, ar labai daug reikės užmokėti.

— Su manimi tu gali kalbėti atvirai, — pasakė Nadina. — Aš tapsiu tavo motina, tavo seserimi arba tavo kaline, tavo verge. Viskas, ko iš tavęs reikalaujama, — tai pasisakyti man, Haroldai.

Kaip tai atsiliepė jo smegenyse! Kaip tai jį svaigino!

Jis pravėrė burną, ir jo balsas buvo toks pat neišraiškingas kaip suskilusio varpelio skambesys:

— Bet už tam tikrą kainą. Tiesa? Už kokią nors kainą. Nes dykai nieko negausi. Net dabar, kai aplink viskas mėtosi ir telaukia, kad pasiimtum.

— Aš noriu to paties, ko ir tu, — pasakė Nadina. — Aš žinau, kas tavo širdyje.

— Niekas to nežino.

— Tai, kas tavo širdyje, yra ir tavo dienoraštyje. Ir aš galiu jį perskaityti — žinau, kur jis guli, — bet man to nereikia.

Haroldas kaltai įsispoksojo į ją.

— Tu saugojai dienoraštį slėptuvėje, štai čia, — ištarė Nadina ir parodė židinio pusėn, — bet tu jį perslėpei. Dabar jis palėpėje.

— Iš kur tu žinai? Kaip tu sužinojai?

— Aš žinau, nes jis man pasakė. Jis... galima sakyti, parašė man laišką. Ir, o tai yra dar svarbiau, jis papasakojo man apie tave, Haroldai. Apie tai, kaip kaubojus nuviliojo tavo moterį, o paskui neįtraukė į Laisvosios Zonos komitetą. Jis nori, Haroldai, kad mes būtume kartu. Be to, jis labai didžiadvasis. Nuo dabar iki išvyksime iš čia mudu atostogausime, — nusišypsojusįjį palytėjo jį. — Nuo dabar iki to laiko mes ilsėsimės ir pramogausime. Ar tu supranti, apie ką aš kalbu?

— Aš...

— Ne, — pertraukė jį Nadina, — tu nesupranti. Kol kas. Bet tu, Haroldai, suprasi. Suprasi.

Jo galvoje kilo beprotiška mintis — paprašyti, jog jinai vadintų jį Hoku.

— O paskiau, Nadina? O ko jis panorės paskiau?

— To, ko nori tu. Ir ko noriu aš. Tai, ką tu beveik padarei Redmenui, kai tą pirmąją naktį ieškojote senutės... Tačiau kur kas grandioziškesniu mastu... O kai reikalą atliksime, mudu išeisime pas jį, Haroldai. Mes galėsime būti su juo. Mes galėsime su juo pasilikti, — jos akys buvo pusiau užmerktos, ir ji atrodė labai gundančiai. Paradoksalu, bet žinojimas, kad ji myli kitą ir jam neatsiduoda, — ir iš tikrųjų tuo mėgaujasi, — sužadino jame laukinį neatslūgstantį geismą.

— O kas, jeigu aš pasakysiu „ne“? — jo lūpos tapo medinės.

Ji gūžtelėjo pečiais, jos krūtinė gražiai sujudėjo.

— Gyvenimas tęsis, ar ne, Haroldai? Aš pamėginsiu rasti būdą, kaip atlikti tai, kas man skirta. Ir tavo gyvenimas tekės toliau. Anksčiau ar vėliau tu sutiksi merginą, kuri tai padarys... Vieną mažytį reikaliuką. Bet tas reikaliukas labai greitai įgrysta. Labai įgrysta.

— Iš kur tu žinai? — paklausė jis, kreivai šyptelėjęs.

— Aš žinau, nes seksas — tai gyvenimas miniatiūroje, o gyvenimas nuobodus ir varginantis — laikas, praleistas įvairiuose laukiamuosiuose. Tu čia gali išsikovoti savo mažyčių pergalių, Haroldai, bet kas iš to? Tai bus nuobodus mieguistas egzistavimas, ir tu visuomet prisiminsi mane, kaip aš atrodau nuoga. Tu galvosi apie tai, kaip buvo malonu klausytis mano dejonių ir švelnių žodelių... arba apie tai, kaip aš ant viso tavo... kūno... būčiau išpylusi medų... o paskiau jį laižyčiau... tu galvotum...

— Užtenka, — paprašė Haroldas. Jis visas drebėjo.

Bet Nadina nenutilo.

— Man atrodo, jog tu vis taip pat bandysi įsivaizduoti, kaip jaustumeis jo pasaulio pusėje, — pasakė ji. — Apie tai galvosi daugiau, nei apie ką nors kitką.

— Aš...

— Pats turi spręsti, Haroldai, ar man apsivilkti palaidinukę, ar nusirengti kas liko.

Ar ilgai jis galvojo? Haroldas nežinojo. Vėliau jis net nebuvo įsitikinęs, ar apskritai priešinosi. Bet kai jis prakalbo, jo žodžiuose galėjai pajusti mirties prieskonį:

— Miegamajame. Eikime į miegamąjį.

Nadina jam nusišypsojo tokia triumfališka ir jausminga šypsena, jog Haroldą ėmė krėsti drebulys, ir atsakymas į viską buvo jo paties geismas. Ji paėmė jį už rankos. Ir Haroldas Lauderis nusekė įkandin savo likimo.