Stephen King - Dvikova (2)

Jis galėjo rūpintis vien tik paieškomis, bet kas visose visuomenėse tampa numylėtiniu? Kuo labiausiai pasitiki? Be abejo, žmogumi, kuris atlieka patį purviniausią darbą, be to, dar ir šypsodamasis. Žmogumi, dirbančiu tokį darbą, kokiam tu pats negali prisiversti.

— Tai primins malkų ryšulių laidojimą, — pasakė jiems Čedas. — Jeigu jūs įstengsite viską taip suvokti, tuomet problemų neturėsite. Kai kuriuos iš jūsų pradžioje gali pykinti. Ir čia nėra nieko gėdinga; tiesiog nueikite į tokią vietą, kur niekas jūsų taip darant nepastebės. Kai išsivemsite, jums pasidarys lengviau galvoti būtent taip: malkų ryšulys.

Vyrai droviai susižvalgė.

Čedas išskirstė juos į tris komandas po šešis žmones. Jis ir dar du vyrai nuvyko paruošti masinio laidojimo vietos. Kiekvienai iš trijų komandų buvo paskirtas atskiras miesto plotas. Haroldas savo savivartėje Stalkalnio rajone praleido visą dieną. Lėtai judėdamas į vakarus, Denverio-Boulderio plento link. Aukštyn Martino alėja iki Brodvėjaus. Trisdešimt devintąja gatve žemyn, paskui vėl Keturiasdešimtąja aukštyn. Priemiesčio namai, pastatyti prieš trisdešimt metų, kai Boulderyje prasidėjo statybos bumas.

Čedas visiems išdalino dujokaukes, paėmęs jas iš Nacionalinės gvardijos sandėlio, bet jie nesinaudojo jomis iki pat priešpiečių (priešpiečiai? kokie priešpiečiai? Haroldo priešpiečius sudarė obuolių pyrago įdaras — tik tai jis galėjo prisiversti suvalgyti), kuriems pasibaigus jie įžengė į mormonų bažnyčią. Žmonės susirinko čia, sirgdami gripu, ir visi čia numirė, daugiau nei septyniasdešimt žmonių. Dvokas tvyrojo nepakeliamas.

— Malkų ryšulys, — aukštu, kupinu pasibjaurėjimo balsu ištarė vienas iš Haroldo komandos narių. Haroldas apsisuko ir nusvirduliavo šalin. Užėjęs už grakštaus plytų statinio kampo, kuriame kažkada buvo įsikūręs rinkiminės apygardos štabas, jis išleido laisvėn obuolių pyrago įdarą ir suprato, jog Norisas buvo teisus: jis tikrai pasijuto geriau.

Kad išvalytų bažnyčią, jiems teko sukarti du reisus ir sugaišti didesnę pusę dienos. Dvidešimt žmonių, galvojo Haroldas, norint atsikratyti visais Boulderio lavonais. Gi tai juokinga. Didžiuma buvusių Boulderio apygardos gyventojų dalis, paveikti gandų apie Meteorologijos centrą, išsibėgiojo kaip triušiai, bet vis dėlto ... Haroldas numanė, jog jeigu Laidojimo komiteto narių nepadaugės, tai vargu ar jie įstengs iki pirmojo sniego palaidoti didesnę dalį kūnų (žinoma, tuo metu jo čia jau nebebus), ir daugelis žmonių niekada taip ir nesužinos, kokia reali buvo naujos epidemijos grėsmė — nuo kurios imunitetu jie nebuvo apsaugoti.

„Laisvosios Zonos valdytojai turi daugybę nuostabių idėjų, — pamanė jis su panieka. — Valdytojai veiks puikiai... kol jie turės senį Haroldą, prižiūrintį, kad neatsirištų jų batraiščiai. Tam senis Haroldas pakankamai tinkamas, bet jis nepakankamai tinkamas būti jų sumautame Nuolatiniame komitete. Na jau ne. Jis niekada nebuvo pakankamai tinkamas netgi vidurinės Ogankvito mokyklos vakarėliuose šokti su kuo nors poroje. Viešpatie, ne, tik ne Haroldas!

Ką gi, kažkas tai prisimena. Vaikeliai, kažkas viską susumuoja. Ir to kažko vardas — maestro, tušą! — Haroldas Emeris Lauderis“.

Šluostydamasis burną ir kiek įmanydamas plačiau šypsodamasis, jis sugrįžo bažnyčion, visa savo povyza rodydamas, jog gali tęsti darbą. Kažkas paplojo jam per petį, Haroldo šypsena tapo dar platesnė, ir jis pamanė: „ Vieną kartą tu už tai neteksi rankos, mėšlo gabale“.

Paskutinį reisą jie sukorė šešioliktą valandą penkiolika minučių. Savivarčio kėbulas buvo pripildytas paskutinių tikinčiųjų palaikų. Mieste mašinai teko atsargiai apvažiuoti sustingusį transportą, bet 119-ajame plente visą dieną dirbo trys ekskavatoriai, stumdydami susigrūdusias mašinas į abiejose kelio pusėse besidriekiančius griovius. Jos ten gulėjo kaip pasakų milžino vaikelio apversti žaislai.

Laidojimo vietoje jau stovėjo dvi kitos oranžinės savivartės. Vyrai šnekučiavosi, nusiėmę gumines pirštines, su cigaretėmis pabalusiuose, nuo ilgo buvimo be oro po guma išbrinkusiuose pirštuose. Daugelis jų atrodė labai išblyškę.

Norisas ir du jo padėjėjai viską darė moksliškai. Ant žemės jie patiesė didžiulį gabalą polietileno. Normanas Kelogas, luizianietis, Haroldo savivarčio vairuotojas, įjungė atbulinę pavarą ir užvažiavo ant pakloto polietileno. Užpakalinė kėbulo dalis nusileido, ir pirmieji kūnai kaip sumedėjusios skudurinės lėlės suvirto ant plastiko. Haroldas norėjo nusisukti, bet pabijojo, jog kiti tai įvertins kaip silpnumo apraišką. Jis galėjo stebėti jų kritimą; bet tasai garsas jį pritrenkė. Kūnų, kurie krito ant patiesalo, turėsiančio tapti jų drobule, skleidžiamas garsas. Savivarčio variklio gausmas sustiprėjo, ir kai kėbulas pakilo aukščiau, pasigirdo hidraulikos kauksmas. Dabar kūnai biro groteskišku žmonių lietumi. Haroldas pajuto akimirksnį trukusį gailestį, jausmą tokį stiprų, kad net suskaudo. „Malkų ryšulys, — pamanė jis. — Koks jis buvo teisus. Tai viskas, kas iš jų beliko. Tiesiog... glėbys malkų“.

— Ei! — šūktelėjo Čedas Norisas, ir Normanas Kelogas pavarė mašiną pirmyn, paskiau nuleido kėbulą. Čedas ir jo padėjėjai užlipo ant polietileno patiesalo, ir dabar Haroldas išties nusigręžė, apsimesdamas, jog apžiūrinėja debesyse besitvenkiantį lietų, ir jis nebuvo vienišas, jis girdėjo garsą, kuris persekios jį sapnuose, ir tai buvo iš mirusiųjų vyrų ir moterų kišenių byrančios smulkmės garsas, kai Čedas ir jo kastuvais apsiginklavę pagalbininkai tolygiai skirstė kūnus. Ant plastiko žvangančios monetos skleidė garsą, kuris Haroldui priminė žaidimo bluselėmis absurdiškumą. Šiltame ore tvyrojo pykinantis salsvas irimo kvapas.

Kai Haroldas vėl atsigręžė, trys vyrai, krenkšdami nuo įtampos, jau rišo polietileninės drobulės kampus. Ant jų rankų iššoko gyslos. Dar keletas vyrų, su jais ir Haroldas, puolė padėti. Čedas Norisas išsitraukė didžiulį pistoletą, skirtą sujungti medžiagą kabėmis. Po dvidešimties minučių šį darbą užbaigė, ir drobulė riogsojo ant žemės it didžiulė želatinos kapsulė. Norisas įsiropštė į oranžinio ekskavatoriaus kabiną ir užvedė motorą. Didžiulis kaušas dundėdamas nusileido žemyn. Ekskavatorius pajudėjo.

Vyras, vardu Veizakas, irgi iš Haroldo komandos, trūkčiojančia blogai valdomos lėlės marionetės eisena pasitraukė nuo šios scenos šalin. Tarp jo pirštų suspausta cigaretė šoko džigą.

— Bičiuli, aš negaliu į tai žiūrėti, — praeidamas pro Haroldą, pasakė jis. — Tai tarsi pasaulio pabaiga. Iki šios dienos aš nesuvokiau, jog esu žydas.

Ekskavatorius didžiulį plastikinį paketą nustūmė į žemėje iškastą ilgą stačiakampę duobę. Čedas pavažiavo atgal, išjungė variklį ir iššoko iš kabinos. Mostu jis paprašė vyrų prieiti arčiau.

— Jokių ovacijų, — pasakė jis, — bet jūs velniškai gerai padirbėjote. Šiandien mes pašalinome apie tūkstantį vienetų.

„ Vienetų“, — šmėstelėjo Haroldo sąmonėje.

— Aš žinau, kiek pastangų reikalauja šis darbas. Komitetas savaitės pabaigai mums žada dar du žmones, bet aš, vaikinai, suprantu, kad tai jums nelabai padės. Štai ką aš noriu pasakyti: jeigu jūs jaučiate, kad gana, kad jūs negalite ištverti dar vienos panašaus darbelio dienos, tai gatvėse nereikėtų manęs vengti. Bet jeigu jūs iš tikrųjų daugiau nepajėgiate, tai labai svarbu kitai dienai surasti sau pamainą. Kiek suprantu, tai pats svarbiausias darbas Zonoje. Kol kas čia nėra taip labai bloga, bet jeigu ir rugsėjo mėnesį Boulderyje dūlės dvidešimt tūkstančių lavonų, kai prasidės lietūs, kils epidemija. Jeigu jūs jaučiatės stiprūs ir toliau bendradarbiauti, tai rytoj susitiksime autostotyje.