Stephen King - Dvikova (2)

Glenas: Nors tai skamba šiurkštokai, bet manau, kad mums reikia gerai apsvarstyti ir tokią galimybę.

Franė: Ne, sere. Žvalgų išsiuntimas... tai aš dar galiu suvirškinti. Bet įkalinti žmones už tai, kad jiems nepatinka mūsų tvarka? Viešpatie, Glenai! Tai juk slaptosios policijos sritis!

Glenas: Taip, būtent į tai viskas ir krypsta. Bet mūsų padėtis čia dar nestabili. Jūs mane verčiate gintis, bet juk tai negarbinga. Aš tik klausiu, ar jūs ir toliau ketinate leisti mūsų smegenims nutekėti pas Priešininką.

Franė: Ir vis dėlto man tai nepatinka. Šeštajame dešimtmetyje Džo Makarčiui [* „Šaltojo karo“ metu 1953–1957 m. JAV Kongrese — Senato komisijos vyriausybinių įstaigų veiklos klausimams ir jos tyrimų pakomisijo pirmininkas]tai buvo komunizmas. Mums — Tamsos žmogus. Kaip nuostabu ir mums patogu!

Glenas: Frane, ar esi pasiruošusi tokiam atvejui, kai kas nors išvažiuos iš čia ir išsiveš su savimi labai svarbią informaciją? Pavyzdžiui, jog dingo motušė Abigeilė?

Franė: Čarlis Impeningas gali jam apie tai pranešti. Kokia dar svarbia informacija mes naudojamės, Glenai? Argi dažniausiai patys neklaidžiojame patamsyje be paslapties įminimo rakto?

Glenas: Tu nori, kad jis žinotų mūsų bendruomenės narių skaičių? Kokias mes turime technologines pajėgas? Tai, kad pas mus iki šiol nėra gydytojo?

Franė atsakė, kad geriau jau tebūnie šitaip, nei sodinti žmones už grotų vien už tai, jog jiems nepatinka tvarka. Tuomet Stju pasiūlė izoliacijos idėją atidėti ir apmąstyti ją įvairiais požiūriais. Šiam pasiūlymui buvo pritarta, nors Glenas balsavo prieš.

Glenas: Vis dėlto geriau susitaikyti su tokia mintimi, kadangi anksčiau ar vėliau ši problema iškils, ir, manau, labai greitai. Tai, kad Čarlis Impeningas išverčia kailį prieš Flegą, jau savaime labai blogai. Jūs privalote savęs paklausti, ar norite, kad panašūs atvejai padažnėtų. Na gerai, jūs nusprendėte tai atidėti. Bet egzistuoja dar viena problema... Mus išrinko neribotam laikui, ar jūs apie tai pagalvojote? Mes nežinome, ar tarnausime šešias savaites, šešis mėnesius ar šešerius metus. Aš siūlyčiau vienerius metus... Vartojant Haroldo frazę, tai mus atvestų į pradžios pabaigą. Į kito susirinkimo darbotvarkę aš norėčiau įtraukti šį vienerių metų terminą. Dar vienas klausimas, ir aš baigiu. Miesto susirinkimo savivalda — būtent tokia yra mūsų valdymo sistema, o mes tik išrinkti miesto atstovai — paranki pradžioje, kol gyventojų skaičius nepadidėjo iki trijų tūkstančių, bet po to ši sistema taps nepaslanki ir neveiksminga, daugelis susirinkimo dalyvių ims burtis į atskirus klanus, turės savo vėliavas ir taip toliau. Aš siūlau mums visiems gerai pamąstyti, kaip žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje paversti Boulderį respublika.

Diskusija dėl paskutinio Gleno pasiūlymo baigėsi be rezultatų. Žodį suteikė Nikui, ir jis paprašė Ralfo perskaityti, ką parašęs.

Nikas: „Aš tai parašiau 19-osios dienos ryte, rengdamasis šiandieniniam vakariniam posėdžiui, ir norėčiau, jog Ralfas tai perskaitytų pačioje pabaigoje. Kai kada būti nebyliu labai sunku, bet aš pabandžiau apgalvoti visas įmanomas savo pasiūlymo pasekmes. Aš norėčiau, kad į kito susirinkimo darbotvarkę būtų įtrauktas klausimas, ar Laisvosios Zonos gyventojai sutiktų suformuoti Teisėtvarkos departamentą, kuriam vadovautų Stju Redmenas“.

Glenas: Įdomu. Grįžtame prie to, apie ką mes prieš kelias minutes kalbėjome. Stiuartai, leisk jam pabaigti, — tu dar turėsi galimybę.

Nikas: „Šio departamento štabas bus Boulderio apygardos teismo pastate. Stju turės teisę asmenis iki trisdešimties metų skirti į pareigas savo nuožiūra, vyresnius nei trisdešimties — pritariant Laisvosios Zonos Nuolatinio komiteto narių daugumai, o vyresnius nei septyniasdešimties — pritariant visuotinio Laisvosios Zonos gyventojų susirinkimo daugumai. Štai šią rezoliuciją aš norėčiau įtraukti į kitą visuotinio susirinkimo darbotvarkę. Žinoma, mes galime šiam pasiūlymui su entuziazmu pritarti, bet nieko nepakeisime, jeigu Stju energingai nesiims reikalų“.

Stju: Visiškai teisingai!

Nikas: „Kadangi žmonių vis daugėja, mums iš tikrųjų būtini tvarka ir įstatymai. Be jų viskas irs. Prisiminkime, pavyzdžiui, Džerindžerių berniūkštį, kuris važinėjo mašina po Perlo gatvę. Galų gale įvyko avarija, ir jam paprasčiausiai pasisekė, jog atsipirko tik gumbu ant kaktos. O galėjo užsimušti arba užmušti kitą žmogų. Dabar gi visi, kurie mato jį tai darant, suvokia grėsmę, bet niekas nesijaučia turįs teisę jį sudrausminti. Tai pirma. Ir dar yra toks Ričis Mofetas. Tiems, kurie nežino, pasakau, jog jis — praktiškai vienintelis Zonos alkoholikas. Kai būna blaivus, tai atrodo visiškai mielas vaikinas, bet girtas jis paprasčiausiai nesuvokia, ką darąs, o didžiumą laiko jis būna girtas. Prieš tris ar keturias dienas jis taip prisisiurbė, jog Arapacho gatvės rajone nusprendė iškulti visus langus. Kai truputį prablaivėjo, aš pasikalbėjau su juo — savaip, žinoma, per raštelius, — ir jam buvo gėda. Jis grįžtelėjo į ten, kur prikrėtę eibių, ir tarė: „Pažiūrėk į tai. Pažiūrėk, ką aš pridirbau. Visur stiklas! O kas, jeigu koks nors vaikas susižeis? Mane reikia teisti“.

Ralfas: O aš jį užjaučiu. Visiškai.

Franė: Gerai, Ralfai. Visi žino, jog alkoholizmas — liga.

Ralfas: Kaipgi, liga! Pelkė — štai kas tai yra.

Stju: Jūs abu nesilaikote tvarkos. Truputį patylėkite.

Ralfas: Atleisk, Stju. Bet aš turiu perskaityti Niko raštelį.

Franė: Pone pirmininke, o aš tylėsiu porą minučių. Pažadu.

Nikas: „Žodžiu, aš suradau šluotą, ir Ričis viską sutvarkė. Jis tai padarė gerai. Antra vertus, vyrukas buvo teisus paklausdamas, kodėl jo niekas nesudraudė. Ankstesniais laikais tokie vaikinai kaip Ričis negalėjo gerti tiek, kiek norėjo ir ką norėjo. Bet dabar daugybė alkoholio tik ir laukia, kad jį nuimtum nuo lentynos. Be to, aš iš tikrųjų manau, kad Ričiui niekas nebūtų leidęs išmušti antro stiklo, gi jis išgūrino visus trijų kvartalų pietinės pusės langus. Liovėsi tuomet, kai pavargo. O štai dar vienas pavyzdys: vyras, kurio vardo aš nenorėčiau minėti, sužinojo, neva jo moteris, pastarosios vardą aš irgi nutylėsiu, leidžia laiką su kitu. Manau, jog jūs visi žinote, apie ką aš kalbu“.

Siuzana: Manau, kad taip. Toks galiūnas didžiuliais kumščiais.

Nikas: „Tad štai, šis vyriškis sumušė tą kitą ir apdaužė moterį. Manau, jog dabar mums ne taip svarbu, kuris iš jų buvo teisus, o kuris kaltas...“

Glenas: O štai čia tu klysti, Nikai.

Stju: Glenai, tegul jis pabaigia.

Glenas: Tiek to, bet prie šio dalyko aš norėčiau sugrįžti.

Stju: Gerai. Ralfai, skaityk toliau.

Nikas: “...nes svarbu tai, jog minėtasis vyriškis įvykdė kriminalinį nusikaltimą — užpuolimą ir sumušimą, bet jis kaip ir anksčiau laisvėje. Iš trijų atvejų piliečius labiausiai neramina šis paskutinysis. Pas mus tik dabar ima formuotis visuomenė, kuri susideda iš įvairių elementų, todėl mūsų laukia daugybė įvairių konfliktų ir nesusipratimų. Nemanau, jog kas nors iš mūsų norėtų, jog Boulderyje susiformuotų priešiškai vienas kitam nusiteikusių žmonių visuomenė. Pagalvokite, kokia susidarytų situacija, jeigu minėtas vyriškis pasiimtų iš parduotuvės 45-o kalibro koltą ir abu patiestų, o ne tik sumuštų. Tuomet pas mus laisvėje vaikščiotų žudikas“.

Siuzana: Viešpatie, Nikai, kas tai? Dienos mintis?

Laris: Taip, tai siaubinga, bet Nikas teisus. Egzistuoja senas priežodis: „Kas bus , to neišvengsi“.