Stephen King - Dvikova (2)

Stju: Na ir gerai. Senas nuplikęs profesorius nuo seno girtuoklio skiriasi tuo, kad profesorius, prieš pradėdamas tampyti jums už ausų, palaukia savo eilės.

Glenas: Dėkoju, rytų teksasieti, už šiuos išminties perlus.

Franė pasakė, jog nors Stju su Glenu puikiai leidžia laiką, visgi ji norėtų sužinoti, ar jie gali pereiti prie reikalų, kadangi visi jos mėgstami telešou prasideda devintą. Ši remarka sukėlė pernelyg linksmą juoką, kurio ji aiškiai nenusipelnė.

Pirmasis rimtas klausimas — mūsų žvalgų Vakaruose problema. Kartoju, jog Komitetas paprašė teisėjo Fariso, Tomo Kaleno ir Dajanos Jurgens ten nuvykti. Stju pasiūlė, kad už juos laidavę žmonės dar kartą pasikalbėtų su savo kandidatais — tad Laris Andervudas pasikalbės su Teisėju, Nikas — su Tomu (padedant Ralfui Brentneriui), o Stju — su Dajana.

Niko nuomone, Tomui paruošti prireiks kelių dienų, o Stju pažymėjo, kad dėl to kyla klausimas, kada gi juos ten pasiųsti. Laris atkreipė dėmesį, kad nevalia visiems trims keliauti drauge, antraip juos visus gali drauge ir sučiupti. Jis pratęsė savo mintį ir pasakė, jog ir Teisėjas, ir Dajana tikriausiai numano, kad mes pasiųsime ne vienintelį žvalgą, bet nežinodami vardų ir paslapties negalės išplepėti. Franė paprieštaravo, esą „išplepėti“ — kažin ar tinkamas žodis, žinant, ką jiems gali padaryti Tamsos žmogus — jeigu tai apskritai žmogus.

Glenas: Tavimi dėtas, Frane, aš taip niūriai nepranašaučiau. Jeigu mes pripažįstame mūsų Priešininką turint nors lašelį intelekto, tai jis supranta, kad mes nepasakysime saviesiems — operatyvininkams, taip juos galime pavadinti, — tos informacijos, kurią mes manome esant jo interesams gyvybiškai svarbia. Jis žino, jog kankinimai vargu ar jam padės.

Franė: Jūs norite pasakyti, kad jis galbūt paglostys jiems galvas ir pasakys daugiau taip nedaryti? Man regis, kad jis kankins juos nors vien todėl, jog kankinimai — viena iš jam patinkančių procedūrų. Kaip jums atrodo?

Glenas: Manau, jog aš ne tiek jau daug galiu pasakyti.

Stju: Frane, jau nuspręsta. Visi mes sutikome pasiųsti mūsų žmones su pavojinga užduotimi, ir visi mes suprantame, jog apsispręsti buvo nelengva.

Glenas pasiūlė pritarti tokiam numatomam grafikui: Teisėjas išvyks rugpjūčio 26-ąją, Dajana — 27-ąją, o Tomas — 28-ąją. Jie neturi žinoti vienas apie kitą ir visi privalo eiti skirtingais keliais. Be to, mes turėsime pakankamai laiko paruošti Tomą Kaleną. Nikas pastebėjo, jog išskyrus Tomą Kaleną, kuriam sugrįžimo laiką reikės įteigti pasitelkus posthipnotinį poveikį, dviem kitiems derėtų nurodyti, kad jie sugrįžtų sveikam protui paliepus, bet vienas iš veiksnių turėtų būti oras — pirmąją spalio savaitę kalnuose gali gausiai pasnigti. Nikas pasiūlė, jog Vakaruose jie praleistų ne daugiau kaip tris savaites.

Franė pasakė, kad jeigu šiais metais per anksti pasnigs, jie galėtų pasukti į pietus, bet Laris nepritarė: kelią blokuos Sangre de Kristo kalnų virtinė, kol jie nenusileis iki pačios Meksikos. O jeigu jie ten nukeliaus, ko gero, nepamatysime jų iki pavasario.

Ir dar Laris pasakė, kad tokiu atveju Teisėją galbūt turėtume pasiųsti anksčiau. Jis pasiūlė rugpjūčio 21-ąją, poryt.

Tuo žvalgų klausimas buvo baigtas.

Po to kalbėjo Glenas.

Glenas: Aš siūlau kitą visuotinį susirinkimą sukviesti rugpjūčio 25-ąją. Ir jame ketinu pasiūlyti svarstyti kelis klausimus. Pirmiausiai norėčiau nurodyti tai, kas jus gali nustebinti. Mes manėme, kad Zonoje susirinko apie šeši šimtai žmonių. Ralfas labai skrupulingai sudarė atvykusių didelėmis grupėmis žmonių sąrašą, ir skaičiuodami gyventojus mes rėmėmės būtent tais duomenimis. Bet buvo žmonių, kurie atėjo po vieną, dviese ar trise.

Todėl šiandien ryte mudu drauge su Leo Rokvėjumi nuėjome į „Čatakua“ salę ir suskaičiavome vietas. Šeši šimtai septynios kėdės. Ar dabar jums tai ką nors sako?

Siuzana Štern priminė, jog žmonės, neradę laisvos vietos, stovėjo ir praėjimuose, ir už kėdžių. Tuomet mes visi supratome, ką norėjo pasakyti Glenas, ir, manyčiau, neperdėsiu teigdama, kad visas mūsų septynetas tiesiog apstulbo.

Glenas: Mes negalime tiksliai tvirtinti, kiek žmonių sėdėjo ir stovėjo, bet aš puikiai prisimenu susirinkimą ir manau, jog šimtinė stovinčių — gan apytikris skaičius. Taigi Zonoje susirinko daug daugiau nei septyni šimtai žmonių. Todėl remdamasis mūsų su Leo atradimu aš siūlau vieną iš būsimo susirinkimo darbotvarkės klausimų: dėl gyventojų surašymo komiteto sudarymo.

Ralfas: Na ir kalės vaikas gi aš! Juk tai buvo mano pareiga.

Glenas: Ne, tai ne tavo kaltė. Pas tave ant ugnies, Ralfai, kaito tuzinas lygintuvų, ir aš manau, turbūt sutiks ir kiti, tu puikiai tvarkeisi... Net jeigu per dieną atvyksta po vieną keturi žmonės, tai per savaitę jų susirenka apie trisdešimt. Bet pagal mano stebėjimus per dieną jų atsirasdavo po dvylika ar keturiolika. Jie gi nelėkė pas mus strimagalviais pasiskelbti apie savo atvykimą, o dingus motušei Abigeilei, apskritai niekas jais nepasirūpina.

Franė Goldsmit pritarė Gleno pasiūlymui įtraukti į rugpjūčio 25-osios dienos susirinkimo darbotvarkę klausimą dėl gyventojų surašymo komiteto, kuriam būtų patikėta atsakomybė suregistruoti visus Laisvosios Zonos gyventojus.

Laris: Aš esu už šį pasiūlymą, jeigu egzistuoja svarios priežastys. Bet...

Nikas: „Bet kas, Lari?“

Laris: Na... nejaugi mums be biurokratinės terlionės neužtenka kitų problemų?

Franė: Lari, vieną iš svarių priežasčių aš galiu pasakyti tuojau pat. Jeigu Glenas teisus, tai kitam susirinkimui mums reikėtų pasiieškoti talpesnės salės. Tai viena. Jeigu iki dvidešimt penktosios dienos žmonių bus daugiau nei aštuoni šimtai, jie visi į senąją salę paprasčiausiai netilps.

Ralfas: Viešpatie, aš net nepagalvojau apie tai. Aš sakau jums, kad nevengiau savo darbo.

Stju: Nusiramink, Ralfai, tu viską darei gerai.

Siuzana: Tai kurgi mes sušauksime tą prakeiktą susirinkimą?

Glenas: Minutėlę, minutėlę. Viskas iš eilės. Pasiūlymas yra, ir už jį reikia balsuoti.

Už klausimo dėl gyventojų surašymo komiteto svarstymą kitame susirinkime nubalsuota: „už“ — 7, „prieš“ — 0.

Po to Stju pasiūlė rugpjūčio 25-osios susirinkimą sušaukti „Manzingerio“ salėje, kuri daug didesnė — galbūt daugiau nei tūkstantis sėdimų vietų.

Paskui Glenas vėl paprašė žodžio.

Glenas: Prieš mums pajudant toliau, norėčiau pabrėžti dar vieną gyventojų surašymo ir komiteto sukūrimo svarbos aspektą, daug rimtesnį, nei galimybė žinoti, kiek vakarėliui paruošti gėrimų ir dėžučių su traškučiais. Mes privalome žinoti, kas pas mus atvyksta... bet lygiai taip pat privalome žinoti, kas išvyksta. Matote, esu įsitikinęs, jog žmonės išvyksta. Galbūt tai paranoja, bet galiu prisiekti, jog kai kurie šmėstelėję veidai daugiau nebepatenka man į akis. Kad ir kaip ten būtų, suskaičiavę vietas salėje, mudu su Leo nusprendėme užeiti pas Čarlį Impeningą. Ir žinote ką? Namas tuščias, Čarlio daiktai, taip pat jo mašina dingo.

Tarp susirinkusiųjų murmesys.

Ralfas paklausė, kokia nauda iš žinojimo, kas išvažiuoja. Anot jo, jeigu panašūs į Impeningą žmonės nori pereiti Tamsos žmogaus pusėn, tai mes turime tik džiaugtis laimingai jais atsikratę. Kai kurie Komiteto nariai ėmė Ralfui ploti, ir jis paraudo tarsi mokyklinukas.

Stju: Visgi aš pritariu Glenui. Tai būtų pastovus informacijos nutekėjimas.

Ralfas: Ir ką gi mes galėsime padaryti? Uždaryti juos kalėjiman?