Stephen King - Dvikova (2)

Ir tik po trijų dienų Ralfas Brentneris jiems pasakė, kad Nadina susidėjo su Haroldu Lauderiu. Kai išgirdo šią žinią, Lario veidas įsitempė, bet tik akimirkai. Ir nors Lusė save už tai smerkė, po tokios naujienos atsikvėpė lengviau. Atrodė, jog dabar visas blogumas jau praeityje.

*

Po susitikimo su Lariu Nadina trumpam užbėgo į namus. Ji uždegė lempą ir aukštai ją nešdama nuėjo į galinę namo dalį, minutėlei stabtelėdama prie berniuko kambario. Ji norėjo įsitikinti, jog pasakė Lariui teisybę. Taip ir buvo. Leo, apsimovęs savo mėgstamiausias glaudes, gulėjo ant sujauktų paklodžių... bet įkandimų ir įpjovimų pėdsakai jau buvo vos matomi, o stiprus nudegimas dėl nepaliaujamo vaikščiojimo beveik nuogam pabalo. „Bet ir tai dar ne viskas“, — pamanė ji. Kažkas jo veide pasikeitė — ji matė šią permainą, nors jis ir miegojo. Pranyko buka žiaurumo išraiška. Jis daugiau nebebuvo Džo. Čia viso labo gulėjo berniukas, miegantis po sunkios ir rūpesčių kupinos dienos.

Nadina prisiminė tą naktį, kai prabudo ir šalia savęs Džo neberado. Tai atsitiko Meino valstijoje, Nort Bervike — dabar nuo tos vietos juos skiria beveik ištisas kontinentas. Ji nusekė įkandin jo iki namo, kurio įstiklintoje verandoje ant grindų miegojo Laris. Laris gulėjo viduje, o aklos neapykantos ir žiaurumo valdomas, užsimojęs savo peiliu, lauke stovėjo Džo, ir tarp jų buvo tik plonas stiklas. Bet ji privertė Džo nueiti šalin, atsitraukti.

Nadinos sieloje, žaižaruodama briliantinėmis kibirkštimis, pulsavo neapykanta — lyg tolimas protėvis titnagu būtų skėlęs ugnį. Jos rankoje drebėjo lempa ir vertė šešėlius blaškytis laukiniame šokyje. Geriau ji būtų leidusi Džo tai padaryti! Jai reikėjo pačiai atidaryti duris, įleisti jį vidun, kad jis galėtų užpulti, plėšyti ir pjaustyti, smulkinti ir darkyti — naikinti. Geriau ji...

Bet dabar berniukas apsivertė ir lyg busdamas sudejavo. Jo rankos pakilo aukštyn ir kelis sykius kirto į orą, šitaip atspindėdamos jo kovą su tamsiu sapno šešėliu. Nadina atšoko, jos smilkinyje pašėlusiai pulsavo vena. Šis berniukas ir dabar išliko kažkoks keistas, ir jai nepatiko ką tik regėtas jo gestas — tarsi vaiką būtų pasiekusi jos mintis.

O dabar jai reikia veikti toliau. Jai reikia paskubėti.

Nadina patraukė į savo kambarį. Ten stovėjo viengulė siaura lova — senmergės lova. Spinta, kiliminis takelis ant grindų. Štai ir viskas. Ant sienų nebuvo netgi paveikslėlio. Kambarys visiškai neturėjo individualumo.

Nadina, atidariusi spintos dureles, ėmė atrinkinėti ten kabančius drabužius. O po minutėlės ji jau visa suprakaitavusi klūpojo. Nadina ištraukė ryškią dėžutę, ant kurios dangtelio buvo pavaizduoti besijuokiantys suaugę žmonės. Suaugę, žaidžiantys kažkokį žaidimą. Žaidimą, kuriam jau buvo mažiausiai trys tūkstančiai metų.

Naujų prekių parduotuvėje miesto centre Nadina surado spiritizmo užsiėmimams reikalingus įrenginius, bet ji neišdrįso naudotis jais namuose, ypač namuose, kur gyvena berniukas. lš tikrųjų ji apskritai nedrįso jais naudotis... iki šio laiko. Į tą parduotuvę ją stumtelėjo kažkokia neaiški jėga, ir kai ji išvydo toje ryškioje dėžutėje lentą, joje užvirė baisi vidinė kova — psichologai tai vadina antipatijos prievarta. Tuosyk Nadina kaip ir dabar suprakaitavo, vienu metu geisdama dviejų dalykų: skuosti iš šios parduotuvės neatsigręžiant, bei pagriebti tą žudančią ryškią dėžutę ir parsinešti ją namo. Antrasis noras ją baugino labiau, nes jis, atrodė, priklausė ne jai.

Galų gale ji pasiėmė dėžutę su savimi. Tai įvyko prieš keturias dienas.

Su kiekviena naktimi pasibjaurėjimas savimi vis stiprėjo ir stiprėjo, kol šį vakarą, nuo neperprantamo siaubo bemaž netekusi proto, Nadina ant nuogo kūno apsivilko pilkai žydrą suknelę ir patraukė pas Larį. Ėjo, idant visiems laikams atsikratytų savo baimės. Laukdama šalia priebučio, kol jis sugrįš iš susirinkimo, ji neabejojo, jog elgiasi teisingai. Joje augo tas lengvai svaiginantis jausmas, žvaigždžių kritimo pojūtis, kurio ji nejuto nuo to laiko, kai vejama vaikino bėgo apsunkusia nuo rasos žole. Tik šįsyk jaunuolis ją pavys. Ji leisis pagaunama. Ir tai reikš pabaigą.

Ir kai jisai ją pagavo, jis jos nepanoro.

Spausdama prie krūtinės dėžutę, Nadina atsistojo ir išjungė lempą. Jis juk ją pažemino, o argi nesakoma, jog pragare be raganų neapsieisi?.. Įžeista moteris puikiausiai susitars su velniu... arba su jo parankiniu. Ji stabtelėjo vien tam, kad prieškambaryje nuo stalo paimtų žibintą. Namo gilumoje per sapną šūktelėjo berniukas, nuo šio riksmo ji sustingo, plaukai atsistojo piestu. Paskui ji išėjo.

Jos „Vespa“ stovėjo gatvės pakrašty. „Vespa“, kuria ji prieš kelias dienas važiavo į Haroldo Lauderio namus. Kodėl ji ten nuvažiavo? Nuo to laiko, kai Nadina atvyko į Boulderį, ji nepersimetė su juo nė keliais žodžiais. Bet jai pasirodė, kad su Haroldu turi pasidalyti savo nerimu dėl lentos su pieštuku ir sapnų košmarais, kurie vis dar ją tebelankė, kai kitiems jau nebesisapnavo. Prisiminė, kaip užvesdama motociklą išsigando ir šio savo protrūkio. Kaip ir netikėtas poreikis paimti lentą („Apstulbink savo draugus! Pralinksmink kompaniją! “ — ragino užrašas ant dėžutės), mintis susitikti su Haroldu atrodė atskriejusi iš pašalies. Galbūt tai jo mintis. Bet kai ji atvažiavo prie Haroldo namo, į jos balsą niekas neatsiliepė. Namas buvo užrakintas, vienintelis rakinamas namas Boulderyje, užuolaidos irgi buvo nuleistos. Jai tai beveik patiko, ir kažkurią sekundės dalį ji patyrė kartų nusivylimą, jog Haroldo nėra. Jeigu jis būtų buvęs namuose, jis būtų ją įsileidęs ir uždaręs duris. Jie būtų galėję nueiti į svetainę ir kalbėtis arba mylėtis, arba apskritai daryti kartu neįsivaizduojamus dalykus, ir niekas apie tai nesužinotų.

Haroldo namas buvo nuošali, asmeniška vieta.

— Kas man darosi? — sušnabždėjo ji į tamsą, bet tamsa jai neatsakė. Nadina patraukė prie „Vespos“, lygus motoro gausmas, atrodė, išniekino nakties tylą. Ji pajudėjo kelionėn. Į vakarus. Kai įkaitusį veidą paglostė nakties oro vėsa, galų gale ji pasijuto geriau. Naktini vėjeli, nupūsk voratinklį. Tu juk žinai, ar ne? Kai viską išbandai, ką belieka daryti? Tu renkiesi tai, kas lieka. Renkiesi tą tamsų nuotykį, kuris skirtas tau. Ir tegul Laris mėgaujasi savo kvailu vienpusišku proteliu. Tu eisi toliau nei jie. Tu surizikuosi... kad ir kuo reikėtų rizikuoti. O rizikuoti iš esmės reikės savimi.

Mažyčiuose „Vespos“ žibintų metamuose šviesos pluošteliuose prieš ją vyniojosi plento juosta. Kai kelias ėmė kilti, Nadina perjungė antrą pavarą, dabar ji riedėjo Beislaino keliu, vedančiu į tamsius kalnus. Ir tegul jie buriasi į savo susirinkimus. Jie užsiėmę elektros energijos atstatymu, gi jos mylimasis užsiėmęs pasauliu.

„Vespos“ variklis tolygiai dūzgė. Nadiną ėmė gaubti neaiški seksualinė baimė, motociklo sėdynės vibracija, persiduodama jai, degino jos lytį. („Kas gi yra, Nadina, tu visa sukaulėjai, — su niūriu humoru pamanė ji, — bjauru, bjauru, BJAURU“). Dešinėje nuo jos driekėsi skardis. Nieko, išskyrus mirtį apačioje. O viršuje? Ką gi, ji patikrins. Pasukti atgal buvo pernelyg vėlu, ir keista — nuo šios vienintelės minties ji pasijuto nuostabiai laisva.

*

Po valandos ji jau stovėjo ant Tekančios Saulės plynaukštės, — bet iki saulėtekio dar liko ne mažiau kaip trys valandos. Plynaukštė buvo ne taip toli nuo Flagstafo kalno, ir beveik kiekvienas Laisvosios Zonos gyventojas jau buvo nukeliavę į to kalno viršūnę. Vaiskią dieną — o Boulderyje beveik visos dienos buvo tokios, bent jau vasarą, — iš jos galėjai matyti apačioje plytintį Boulderį ir 25-ąjį plentą, kuris bėgo į pietus Denverio link, už dviejų šimtų mylių nuo čia prasidedančios Naujosios Meksikos valstijos kryptimi, o paskui ištirpdavo migloje. Į rytus iki pačios Nebraskos tęsėsi derlingos žemės, o kiek arčiau žiojėjo Boulderio kanjonas — gili žaizda, kurios kraštai apaugo pušimis ir mėlynosiomis eglėmis. Vasaromis virš Tekančios Saulės plynaukštės nelyginant dideli paukščiai nardydavo sklandytuvai.