Stephen King - Dvikova (2)

Ji paklausė:

— Ką tu geriausiai prisimeni? Patį įsimintiniausią dalyką?

— Žinai... — pasimuistė jis ir nusijuokė.

— Ne, Stiuartai, aš nežinau.

— Tai kažkokia beprotybė.

— Papasakok man.

— Aš abejoju, ar to noriu.

— Papasakok man! — ji matė Stju įvairiai nusiteikusį, bet šis įdomus suglumimas jai buvo naujas ir nepažįstamas.

— Aš niekuomet niekam apie tai nepasakojau, — pasakė jis, — bet aš iš tikrųjų paskutines kelias savaites apie tai galvojau. Tai man atsitiko 1982 metais. Anuomet aš Bilo Hepskomo degalinėje pilsčiau benziną. Jis dažnokai mane pasamdydavo, jeigu pasitaikydavo tokia galimybė, kai laikinai sustodavo kalkuliatorius gaminanti mano įmonė. Pas jį dirbau nepilną darbo dieną, nuo vienuoliktos vakaro iki uždarymo — tada stotį uždarydavo trečią valandą nakties. Po to, kai Diksio popieriaus fabriko darbininkams baigdavosi pamaina, kuri trukdavo nuo trečios iki vienuoliktos vakaro, darbo būdavo ne tiek jau daug... dažniausiai nuo dvyliktos iki trečios nesustodavo nė viena mašina. Aš sėdėdavau ir skaitydavau knygą arba žurnalą, o dažniausiai snausdavau, supranti?

— Taip, — ji suprato. Vidiniu regėjimu ji matė jį, vyrą, kuris taip ypatingai susiklosčius aplinkybėms taps jos vyru, plačiapetį, snaudžiantį ties atversta knyga, gulinčia ant kelių viršeliais į viršų, plastmasiniame „Vulko“ firmos krėsle. Ji matė jį snaudžiantį baltos šviesos rate, salelėje, apsuptoje bekraštės Teksaso nakties jūros. Toks jos vaizduotėje nupieštas Stju jai patiko.

— Tą naktį laikrodžio rodyklės jau artėjo prie trečios valandos, aš sėdėjau užsikėlęs kojas ant Hepo stalo ir skaičiau kažkokį vesterną — gal Luisą Lamurą, o gal Elmarą Leonardą, ir ūmai privažiavo didžiulis senas „Pontiakas“ su nuleistais stiklais, salone pašėlusiai griaudėjo muzika — dainavo Henkas Viljamsas. Aš netgi prisimenu dainą — „Judėdamas pirmyn“. Vaikinas mašinoje, nei jaunas, nei senas, buvo vienas. Simpatiškas vyras tankiais banguojančiais plaukais, bet jame buvo kažkas gąsdinančio — aš noriu pasakyti, jog atrodė jis taip, lyg nesusimąstęs galėtų padaryti ką nors siaubinga. Tarp kelių jis spaudė vyno butelį. Jis tarė: „Aukščiausios rūšies“, — aš atsakiau: „Gerai“, bet dar kurį laiką stovėjau ir spoksojau į jį. Nes jis man pasirodė pažįstamas. Atmintyje mainėsi situacijos ir veidai.

Stju ir Franė priartėjo iki kampo; namas, kuriame buvo jų butas, stūksojo priešingoje gatvės pusėje. Jie sustojo. Franė atidžiai žvelgė į Stju.

— Ir tuomet aš paklausiau: „Ar aš jūsų nepažįstu? Jūs iš Korbeto arba iš Maksino?“ Nors neatrodė, kad tuose dviejuose miesteliuose aš jį būčiau sutikęs. Jis atsakė: „Ne, bet sykį, kai dar buvau vaikas, kartu su tėvais pravažiavau Korbetą. Rodos, būdamas vaikas, aš apvažiavau visą Ameriką. Mano tėvas tarnavo oro pajėgose“. Pildamas į mašiną benziną, visą laiką galvojau apie jį, be perstojo atgamindamas atmintyje visas įmanomas situacijas, veidus, ir staiga viską prisiminiau. Išsyk. Ir vos neprivariau į kelnes, nes buvo manoma, jog sėdintis už šio „Pontiako“ vairo žmogus yra miręs.

— Stiuartai, kas tai buvo? Kas tai buvo?

— Ne, leisk man viską papasakoti, Frane. Žinoma, tai beprotiška istorija, kad ir kaip ją pasakotum. Aš priėjau prie mašinos ir pasakiau: „Šeši doleriai ir trisdešimt centų“. Jis ištiesė man du penkių dolerių vertės banknotus, pasakęs, kad grąžą galiu pasilikti sau. Ir aš tariau: „Manau, jog dabar aš žinau, kas jūs toks“. Jis ištarė: „Galbūt ir taip“, ir apdovanojo mane įtempta šalta šypsena, o Henkas Viljamsas vis plyšavo apie pasivaikščiojimą po miestą. Aš pasakiau: „Jeigu jūs iš tikrųjų tas pats, vadinasi, jūs turite būti miręs“. Jis atsakė: „Nereikia tikėti viskuo, ką rašo laikraščiai“. Tuomet išdrožiau: „Jūs — kaip ir Henkas Viljamsas, ar ne?“ Daugiau nieko nevaliojau sugalvoti. Nes mačiau, Frane, jog jeigu nieko nepasakysiu, jis paprasčiausiai pakels stiklą ir nuvažiuos... ir aš norėjau, kad jis nuvažiuotų, bet lygiai taip pat nenorėjau , štai taip. Ne taip greitai, palikęs mane su savo abejonėmis. Tada aš dar nežinojau, jog žmogus, nepaisant visų jo pastangų, niekuomet nėra tikras daugeliu dalykų. Jis pratarė: „Henkas Viljamsas vienas iš geriausių. Man patinka tokia muzika“. O paskui pridūrė: „Aš važiuoju į Naująjį Orleaną, važiuosiu visą naktį, paskui visą dieną miegosiu, o visą kitą naktį praleisiu bare. Ar jis vis dar toks pats — Naujasis Orleanas?“ Ir aš paaiškinau: „Čia — kaip visur pietuose, nors toliau šiame kelyje medžių daugėja“. Tąsyk jis nusijuokė ir atsisveikino: „Galbūt mes dar pasimatysime“. Bet aš nenorėjau su juo susitikti dar kartą, Frane. Nes jo akys buvo tarsi žmogaus, ilgą laiką mėginusio žiūrėti į tamsą ir galbūt pradėjusio matyti, kas gijoje slypi. Manau, jog jeigu kada nors sutiksiu tą žmogų, Flegą, jo akys bus tokios pačios.

Stju vis purtė galvą, kol jie neperstūmė dviračių skersai gatvę ir jų nepastatė.

— Aš daug apie tai galvojau. Po to netgi ketinau nusipirkti jo plokštelių, bet kažkodėl nepanorau. Jo balsas... geras balsas, bet nuo jo mano oda pašiurpdavo.

— Stiuartai, apie ką tu kalbi?

— Ar atsimeni roko grupę „The Doors“? Vyras, kuris tą naktį sustojo Arnete, buvo Džimis Morisonas. Aš tuo įsitikinęs.

Franė nustebusi išsižiojo.

— Betgi jis numirė! Jis numirė Prancūzijoje! Jis... — ir staiga ji nutilo. Todėl, kad Morisono mirtis buvo kažkuo nepaprasta. Kažkokia paslaptinga.

— Nejaugi? — paklausė Stju. — Aš abejoju. Galbūt jis ir numirė, o vaikinas, kurį aš mačiau, buvo paprasčiausiai į jį panašus, bet...

— Tu iš tikrųjų taip manai? — paklausė Franė.

Dabar, prisiglaudę vienas prie kito it maži vaikai, kurie laukia, kol mama pašauks juos vakarieniauti, jie sėdėjo ant laiptelių.

— Taip, — pasakė jis. — Aš taip manau. Ir iki šios vasaros vyliausi, jog tai bus pats keisčiausias ir neįtikėčiausias kada nors man nutikęs įvykis. Dieve, kaip aš klydau.

— Ir tu niekam nepasakojai? — nustebo Franė. — Tu matei Džimį Morisoną, praėjus dešimčiai metų nuo jo menamos mirties, ir tu niekada niekam apie tai nepasakojai? Stiuartai Redmenai, kai Viešpats tave pasiuntė į šį pasaulį, vietoje burnos jis tau įdėjo sudėtingiausią spyną.

Stju nusišypsojo:

— Ką gi, bėgo metai, kaip rašo knygose, ir kai retkarčiais tą naktį prisimindavau, aš vis labiau įsitikindavau, jog visgi tai buvo ne jis. Tiesiog žmogus, labai panašus į jį. Apie daug ką turiu labai tvirtą nuomonę, bet per paskutines kelias savaites vėl ėmiau abejoti. Ir dabar aš manau, jog visgi tai buvo jis. Velnias, galbūt jis ir dabar tebegyvas. Tai būtų juokinga, ar ne?

— Jeigu jis dar gyvas, — pasakė Franė, — tai jis ne čia.

— Ne, — sutiko Stju. — Aš ir nesitikėčiau jį čia pamatyti. Juk aš regėjau jo akis.

Franė paėmė jį už rankos.

— Na ir istorija.

— Taip, šioje šalyje panašias istorijas tikriausiai galėtų papasakoti apie dvidešimt milijonų žmonių... Pavyzdžiui, apie Elvį Preslį arba Hovardą Hiudžesą.

— Dabar jų nėra.

— Taip, dabar jų nėra. Haroldas šiandien buvo nuostabus, ar ne?

— Atrodo, jog tai vadinasi pakeisti pokalbio temą.

— Atrodo, kad tu teisi.

— Taip, — pasakė ji. — Haroldas šaunuolis.

Žiūrėdamas į jos susirūpinusį veidą, į nedidelę tarp antakių įsirėžusią raukšlelę, Stju nusišypsojo.