Stephen King - Dvikova (2)

Laidojimo komitetas ir Elektros energijos komitetas buvo patvirtinti su Haroldo Lauderio pasiūlyta pataisa — jis, be abejo, susirinkimui kruopščiai pasiruošė, — kad kiekvienas komitetas būtų papildomas dviem nariais, nuo kiekvienos gausėjančių Laisvosios Zonos gyventojų šimtinės.

Paieškų komitetas irgi buvo patvirtintas be ypatingų prieštaravimų, bet motušės Abigeilės dingimo svarstymas užsitęsė. Prieš susirinkimą Glenas patarė Stju neapriboti šio klausimo svarstymo laiko; tai neramino visus, o ypač jaudino mintis, jog jų dvasios vadovė, kuria visi beatodairiškai tikėjo, padarė kažkokią nuodėmę. Geriau leisti žmonėms iš savo sielų tai išlieti.

Kitoje savo raštelio pusėje senutė neaiškiai parašė dvi citatas iš Biblijos: Patarlių knyga 11,1-3 ir 21, 28-31. Teisėjas Farisas su besiruošiančio gynybai juristo kruopštumu surado tas eilutes ir svarstymo pradžioje atsistojęs virpančiu pagyvenusio žmogaus balsu jas perskaitė. Vienuoliktojo skyriaus eilutės tvirtino: „Apgaulinga svarstyklė — pasibjaurėjimas Viešpačiui, teisingas gi svaras — jo pasimėgimas. Kur bus puikybė, ten bus ir sugėdinimas, o kur nuolankumas, ten ir išmintis. Teisiųjų nekaltumas veda juos, o nedorėlių klastingumas sunaikina juos“. Citata iš dvidešimt pirmo skyriaus buvo panaši: „Liudytojas melagis žus, klusnus žmogus skelbs nugalėjimus. Žmogus bedievis begėdiškai sudeda savo veidą, kas gi teisus, tas taiso savo kelią. Nėra išminties, nėra gudrybės, nėra patarimo prieš Viešpatį. Žirgas rengiamas karo dienai, bet Viešpats suteikia laimėjimą [* J. J. Skvirecko vertimas]“.

Pokalbiai, kurie palydėjo Teisėjo oratorystę (kitaip to ir nepavadinsi), retkarčiais įgaudami komišką pobūdį, užsitęsė. Vienas vyriškis grėsmingai tvirtino, esą sudėjus skyrių numerius išeitų trisdešimt vienas — Apokalipsės skyrių skaičius; į tai teisėjas Farisas, vėl atsistojęs, atsakė, jog Apokalipsėje tik dvidešimt du skyriai, bent jau jo Biblijoje, ir kad bet kokiu atveju prie dvidešimt vieno pridėjus vienuolika bus trisdešimt du, bet niekaip ne trisdešimt vienas. Trokštantis skaičiuoti neįstengė paprieštarauti. Dar vienas bičiulis tvirtino, neva naktį, prieš pradingstant motušei Abigeilei, matė danguje švytėjimą ir jog pranašas Izaijas tikėjo skraidančiųjų lėkščių egzistavimu... Tad geriausiai jiems būtų surūkyti kolektyvinę taikos pypkę. Teisėjas Farisas vėl pakilo — šį kartą tam, jog pabrėžtų, kad pastarasis džentelmenas Izaiją supainiojo su Ezekiju ir konkrečiai šiame prisipažinime buvo paminėta ne skraidančiosios lėkštės, o „sūkuriuojanti ugnis ir švytėjimas aplink ją“, gi jo paties nuomone, vienintelės skraidančiosios lėkštės, kurių egzistavimą galima įrodyti, yra tos, kurios kartais skraido šeimyninių barnių metu.

Daugelis kitų pasisakymų tebuvo sapnų perpasakojimas, kurie atrodė labai panašūs ir tarsi susiliejo į vieną visiems gerai žinomą. Žmonės vienas per kitą prieštaravo motušei Abigeilei, apkaltinusiai save tuštybe ir puikybe. Jie minėjo jos gerumą ir nuoširdumą, jos sugebėjimą vieninteliu žodeliu apmaldyti žmogaus įtampą. Ralfas Brentneris, kurį, regis, žmonių gausa taip išgąsdino, jog jo liežuvis prilipo prie gomurio, visgi užsigeidė įterpti ir savo trigrašį — jis kalbėjo apie penkias minutes, o pabaigoje pridūrė, kad nuo to laiko, kai numirė jo paties motušė, jis nesutiko geresnės moters. Kai Ralfas atsisėdo į savo vietą, atrodė, jis tuojau pat pravirks. Vertinant visą diskusiją, Stju piršosi nelabai paguodžiančios išvados. Žinoma, savo širdyje kiekvienas jai bemaž atleido. Jeigu Abigeilė Frymentl dabar sugrįš, tai supras, jog yra laukiama bei kaip ir anksčiau neprarado autoriteto, jos patarimų po senovei klausysis... bet drauge ji supras, pamanė Stju, kad jos padėtis negrįžtamai pasikeitė. Iškilus prieštaravimams tarp jos ir Laisvosios Zonos Komiteto, jau negalėjai būti tikras, jog, nepaisant veto teisės, laimės būtent ji. Ji pasitraukė, o bendrija egzistuoja toliau. Ir bendrija tai atsimins, kadangi žmonės jau ėmė pamiršti kažkada jų gyvenime viešpatavusią sapnų jėgą.

Po susirinkimo apie trisdešimt žmonių susėdo vejoje priešais salę. Lietus liovėsi, debesys sklaidėsi, vakaras buvo maloniai vėsus ir gaivus. Stju su Frane sėdėjo šalia Lario, Lusės, Leo ir Haroldo.

— Šį vakarą tu mus tiesiog pribloškei, — pasakė Laris Haroldui. Jis stumtelėjo Franę alkūne. — Ar aš tau nesakiau, kad jį sunku perkąsti?

Džiugiai nusišypsojęs, Haroldas gūžtelėjo pečiais:

— Tik keletas idėjų. Jūsų septynetas vėl paleido visą mašiną. Ir jums priklauso bent jau privilegija pasekti įvykių eigą nuo pradžios iki galo.

Dabar, po ketvirčio valandos, kai jiedu išėjo iš to improvizuoto susirinkimo ir jau artėjo prie namų, Stju pakartojo:

— Ar tu tikra, jog jautiesi gerai?

— Taip. Tik kojos truputį pavargo.

— Franse, tu pernelyg lengvabūdiška.

— Nevadink manęs taip, gi žinai, jog man tai nepatinka.

— Atleisk. Daugiau taip nedarysiu. Franse.

— Visi vyrai kretinai.

— Franse, aš noriu pabandyti tapti geresniu, — garbės žodis.

Ji parodė jam liežuvį, bet Stju suprato, kad šis pokštas nenuoširdus, ir todėl liovėsi šaipytis. Ji atrodė išblyškusi ir apatiška — stebėtinas kontrastas tos Franės, kuri vos prieš kelias valandas taip įkvėptai giedojo Nacionalinį himną.

— Brangioji, tau kas nors pagadino nuotaiką?

Ji neigdama papurtė galvą, bet Stju pasirodė, jog jos akių kampučiuose pamatė blykstelint ašaras.

— Kas atsitiko? Pasakyk man.

— Nieko. Čia ir yra visa bėda. Niekas manęs neerzina. Viskas baigta, ir aš tai supratau — štai ir viskas. Tik apie šeši šimtai žmonių giedojo himną. Ir tai mane staiga kažkaip pribloškė. Jokių kioskelių su karštomis dešrelėmis. Ir Koni Ailende šiandien vakare nesisuka „velnio ratas“. Niekas naktiniame bare negurkšnoja stiklinaitės alkoholio. Kažkas pagaliau rado būdą, kaip Bostono karinę zoną išvalyti nuo narkomanų, o Taims skverą nuo viščiukų biznio. Tai buvo daug blogiau nei pati liga. Supranti, ką aš turiu galvoje?

— Atrodo, kad taip.

— Mano dienoraštyje yra skyrius, kuris vadinasi „Nepamiršti“. Kad kūdikis galėtų sužinoti... apie visus tuos daiktus, kurių jis niekada nepamatys. Todėl man liūdna, tos mintys mane ir prislėgė. O skyrių geriau reikėjo pavadinti taip: „Amžiams Dingę Daiktai“, — goktelėjusi Franė sustojo ir bandydama sulaikyti raudą prispaudė delną prie lūpų.

— Šiandien visi jaučia tą patį, — apkabindamas ją, pasakė Stju. — Daugelis šiandien užmigs ašarodami, patikėk manimi.

— Aš tik dabar suvokiau, kaip galima kentėti ir ilgėtis visos šalies, — Franė pravirko. — Tie... tie tokie nereikšmingi dalykai lyg peršauna mano prisiminimus. Prekiautojai automobiliais. Frenkas Sinatra. Senasis pliažas liepos mėnesį, knibždantis daugiausiai iš Kvebeko atvažiavusių žmonių. Tas kvaištelėjęs vaikinukas iš MTV — regis, jo vardas Rendis. Laikai... o, Viešpatie.

Stju apkabino ją ir glostydamas nugarą prisiminė, kaip kartą teta Betė verkė dėl sugulusių rugių, — ji jau septintą mėnesį nešiojo jo jauniausią pusseserę Ledę. Stju prisiminė, kad teta, indų pašluostės kraštu valydama akis, prašė jo nekreipti dėmesio, nes visoms nėščioms iki psichinių ligonių klinikos — tik keli žingsniai.

Truputį palūkėjusi, Franė pasakė:

— Gerai jau, gerai. Man palengvėjo. Eime.

— Frane, aš tave myliu, — pasakė Stju. Jie vėl patraukė toliau, greta savęs stumdami dviračius.