Stephen King - Dvikova (2)

Miegant jo letenos virpčiojo.

53 skyrius

Ištraukos iš Organizacinio komiteto posėdžio protokolo

1990 m. rugpjūčio 17 d.

Posėdis vyko Lario Andervudo namuose. Dalyvavo visi Komiteto nariai...

Pirmiausiai buvo svarstomas klausimas dėl Organizacinio komiteto perrinkimo į Nuolatinį Boulderio komitetą.

Franė: Aš ir Stju manome, kad pats svarbiausias mūsų perrinkimo argumentas būtų motušės Abigeilės parašas po visu kandidatų sąrašu. Taip išvengtume delikačios problemos, kai kandidatus pasiūlo draugai. Gi dabar mums teks veikti kitaip. Aš neketinu siūlyti ko nors, kas prieštarautų demokratijai. Norėčiau tik dar kartą pabrėžti: kiekvienas iš mūsų privalo įsitikinti, ar atsiras žmonių, kurie mus pasiūlys ir palaikys. Suprantama, mes neimsime siūlyti ir palaikyti vienas kito — tai pernelyg primintų mafiją. Ir jeigu jūs nesugebėsite rasti vieno žmogaus, kuris jus pasiūlytų, ir kito, kuris jus palaikytų, tuomet jums būtų geriau rinkimuose nedalyvauti.

Siuzana: Čia tai bent! Frane, bet juk tai žema.

Franė: Taip, truputį.

Glenas: Mes vėl svarstome Komiteto moralės problemą. Ir nors esu įsitikinęs, kad visi mes manome šią temą esant labai įdomią, geriau ateinančius kelis mėnesius jos neliesti. Manau, mums reikia sutarti, jog mes tarnaujame Laisvosios Zonos interesams, ir padėti tašką.

Ralfas: O tu, Glenai, regis, privarei į kelnes.

Glenas: Taip, aš privariau į kelnes. Prisipažįstu. Patsai faktas, kad mes taip ilgai po šį reikalą kapstomės, įrodo, kas būtent ėda mūsų sielas ir neramina mūsų širdis.

Siuzana: Kelias į pragarą grįstas...

Glenas: Taip, gerais norais, ir kadangi mes visi, rodos, tik ir tesirūpinome savo norais, vadinasi, tikriausiai einame tiesiu keliu į rojų.

Paskui Glenas pasiūlė apsvarstyti mūsų žvalgų (arba šnipų) problemą būtent dabar, nelaukiant devynioliktosios dienos. Stju paklausė, dėl kokios priežasties.

Glenas: Kadangi po aštuonioliktosios dienos galbūt mes visi būsime Komitete. Kurio nors gali ir neišrinkti. Žinoma, vargu ar taip atsitiks, bet niekas negali nuspėti vienoje vietoje susirinkusio didžiulio žmonių būrio reakcijos. Mes tiesiog privalome būti kuo atsargesni.

Po kelių minučių tylos vieningai nubalsavo už tai, kad visi susirinktų devynioliktą dieną — kaip Nuolatinis komitetas — ir apsvarstytų žvalgų... arba šnipų... ar dar kitaip... klausimą.

Stju pateikė Komitetui trečią klausimą — apie motušę Abigeilę.

Stju: Kaip jūs žinote, Abigeilė išėjo tik dėl jai pačiai aiškių priežasčių. Jos raštelyje pasakyta, kad „kurį laiką nebebus“ — ganėtinai miglotas pasakymas — ir sugrįš, „jeigu tokia bus Viešpaties valia“. Deja, tai ne itin kelia optimizmą. Tris dienas trukusios paieškos buvo bevaisės. Mes negalime jos parsivesti atgal, jeigu pati to nenori, bet jeigu ji kur nors guli sulaužyta koja ar be sąmonės, tuomet visiškai kitas reikalas. Dabar mes susidūrėme su vienos, vis tos pačios problemos dviem pusėm. Pirmiausiai mums nepakanka žmonių apieškoti visas apylinkes. Antra, stokodami personalo, mes negalime atstatyti elektrinės darbo. Jokio organizuotumo.

Taigi visuotiniame rytojaus vakaro susirinkime aš siūlau iškelti paieškų grupės, elektrinės ir laidojimo komandų klausimus. Ir norėčiau, kad už paieškas būtų atsakingas Haroldas Lauderis, nes tai jo idėja.

Glenas pastebėjo, jog vargu ar paieškos ką nors duos, nes jau bus praėjusi kone savaitė. Galų gale garbiajai ledi — šimtas aštuoneri metai. Komitetas dėl Haroldo kandidatūros iš esmės sutiko, bet po teisybei reiktų pastebėti, jog buvo pareikšta abejonių, dėl Haroldo paskyrimo atsakingu... Vis dėlto, kaip pabrėžė Stju, tai buvo būtent jo idėja, ir neleisti Haroldui vadovauti paieškų grupei — tolygu spjauti jam į veidą.

Nikas: „Aš atsiimu savo prieštaravimus dėl Haroldo paskyrimo, bet ne savo įsitikinimus. Man jis ne itin patinka“.

Ralfas Brentneris paklausė, katras iš jųdviejų — Stju ar Glenas — suformuluos Stju pasiūlymą dėl paieškų grupės, idant jį būtų galima įtraukti darbotvarkėn, kurią atspausdinęs rotatoriumi šiandien vakare pakabins ant mokyklos pastato. Stju pažadėjo tai padaryti pats.

Laris Andervudas pasiūlė posėdį baigti. Ralfas jam pritarė, ir pasiūlymas vienbalsiai buvo priimtas.

Fransė Goldsmit, sekretorė

*

Rugpjūčio 18-osios vakare į susirinkimą atėjo beveik visi, ir Laris Andervudas, Zonoje esantis tik savaitę, pirmą kartą suvokė, kokia reikšminga tampa jų bendrija. Viena yra matyti žmones gatvėse, paprastai vaikščiojančius po vieną ar poromis, ir visai kas kita — pamatyti juos vienoje vietoje, „Čatakua“ salėje. Buvo užimtos visos vietos, daugelis sėdėjo praėjimuose ir stovėjo prie sienų. Bet tai buvo keistai prislėgta minia, žmonės šnabždėjosi, o ne ramiai šnekučiavosi. Pirmą kartą nuo to laiko, kai Laris atvyko į Boulderį, visą dieną lijo lietus, dulksna, atrodė, viską apgaubė rūku, ir net salėje, kur susirinko šeši šimtai žmonių, aiškiai girdėjosi monotoniškas lietaus tekšenimas. Didžiausią triukšmą viduje kėlė nepaliaujamas popierių šnarėjimas — susirinkusieji skaitė padaugintą darbotvarkę. Lapelis skelbė:

LAISVOJI BOULDERIO ZONA

Visuotinio susirinkimo darbotvarkė.

1990 m. rugpjūčio 18 d.

1. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos skaitymas ir ratifikavimas.

2. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijos pataisų — „Bilių apie teises“ — skaitymas ir ratifikavimas.

3. Septynių Laisvosios Zonos atstovų pasiūlymas ir išrinkimas į vyriausybinę tarybą.

1. Veto teisės suteikimas Abigeilei Frymentl bet kokiam iš anksčiau Organizacinio komiteto atstovų svarstytam ir patvirtintam klausimui.

2. Laidojimo komiteto sukūrimas iš dvidešimt keturių žmonių, kurie laidos žmones, mirusius nuo supergripo epidemijos Boulderyje.

3. Elektros energijos komiteto sukūrimas (maždaug iš šešiasdešimties žmonių), siekiant pagreitinti elektrinės paleidimą iki prasidedant šalčiams.

4. Penkiolikos žmonių Paieškų komiteto sukūrimas, siekiant, jeigu tai dar įmanoma, išsiaiškinti, kur yra Abigeilė Frymentl.

Laris pastebėjo, kaip jo rankos nervingai glamžo lapelį su darbotvarke, kurią jis žinojo beveik mintinai. Įeiti į Organizacinio komiteto sudėtį buvo įdomu, tai priminė žaidimą — vaikai, sriubčiodami koką, kirsdami Franės iškeptą pyragą, svetainėje žaidžia parlamento posėdį ir svarsto iškylančias problemas. Netgi toji dalis, kurioje buvo kalbama apie žvalgų pasiuntimą, atrodė panaši į žaidimą, iš dalies todėl, kad šiame vaidmenyje jis negalėjo įsivaizduoti pats savęs. Kai susiduri su štai tokiu atgijusiu naktiniu košmaru, nusitrina visas paauksinimas. Bet jų uždaruose susirinkimuose, jaukiame kambaryje, viskas atrodė normalu. Ir jeigu Teisėją, Dajaną Jurgens arba Tomą Kaleną pagaus, tai viskas atrodė — bent jau tuose susitikimuose už uždarų durų — ne svarbesnis įvykis už karalienės ar bokšto praradimą šachmatų žaidime.

Bet dabar, sėdėdamas šios didžiulės salės centre šalia Lusės ir Leo (Nadinos jis nematė visą dieną, Leo irgi, regis, visai nenumanė, kur ši yra; „Išėjo“ — toks buvo jo abejingas atsakymas), Laris suvokė šių įvykių prasmę, ir jo viduje tarsi kūjis ėmė kaukšėti. Tai nebuvo žaidimas. Čia susirinko penki šimtai aštuoniasdešimt žmonių, ir daugelis jų net nė nenumanė, jog Laris Andervudas visiškai anaiptol nebuvo geras vaikinas ir kad pirmasis žmogus, kuriuo jis bandė pasirūpinti, mirė prarijęs daugybę tablečių.