Stephen King - Dvikova (2)

Durys su moskitų tinkleliu trinktelėjo, ir Glenas vėl išėjo į verandą.

— Kad ir kas jį būtų užpuolęs, jam vos nepaleido žarnų, — pastebėjo Stju.

— Žaizdos gilios, jis prarado daug kraujo, — patvirtino Glenas. — Aš neįstengiu atsikratyti minties, kad galėjau jį šitaip pasmerkti.

— Ir Dikas sakė, jog tai buvo vilkai?

— Vilkai, arba galbūt kojotai... Bet, anot jo, kažin ar kojotai būtų įstengę taip padirbėti, ir aš su juo sutinku.

Stju patapšnojo Kodžakui per keterą, ir šis apsivertė ant pilvo.

— Kodėl bemaž visi šunys išnyko, o vilkų aplinkui užtektinai — netgi į rytus nuo Uolinių kalnų, kad net užpuolė tokį gerą šunį?

— Manau, šito mes niekada nesužinosime, — atsakė Glenas. — Kaip ir kitko — kodėl ši prakeikta epidemija nušlavė visus arklius, o ne karves, ir daugelį žmonių, bet ne mus. Aš neketinu dėl to laužyti galvos. Noriu tik parinkti kuo daugiau maisto ir atšerti savo draugą.

— Taip, — Stju pamatė, kaip Kodžakas greitai užsimerkė. — Jis sužeistas, bet jo ūkis sveikas ir gyvas — aš apžiūrėjau, kada jis vertėsi. Jeigu kur nors šalia pasirodys kalė, reikia nepraleisti progos, ar supranti?

— Taip, — susimąstęs atsakė Glenas. — Rytų teksasieti, ar gersi šilto džino su toniku?

— Velniai griebtų, ne. Nors aš profesinėje technikos mokykloje nepasistūmėjau toliau pirmųjų metų, bet aš ne prakeiktas barbaras. Alaus turi?

— Gal ir surasiu skardinę „Kors“. Nors alus irgi šiltas.

— Parduota, — Stju, eidamas įkandin Gleno į namą, staiga stabtelėjo ir pasisuko į miegantį šunį.

— Gerai išsimiegok, seni, — pasakė jis šuniui. — Aš džiaugiuosi, jog tu vėl su mumis.

Ir paskui Gleną įžengė į namą.

*

Bet Kodžakas nemiegojo.

Jis skendėjo toje tarpinėje būsenoje, kuri tam tikrą laiko tarpą apgaubia daugelį gyvų sutvėrimų, kai jie smarkiai nukenčia fiziškai, bet ne taip labai, kad juos paliestų mirties šešėlis. Jį nepakeliamu karščiu kamavo stiprus maudimas pilvo srityje — gyjančių žaizdų maudimas. Glenui reikės nemažai paplušėti, kad Kodžakas nenusiplėštų tvarsčių ir neatvertų žaizdų, rizikuodamas vėl įsileisti infekciją. Bet taip bus vėliau. O kol kas Kodžakas (kuris kaip ir anksčiau laikė save Didžiuoju Stivu, nes taip jį anksčiau šaukdavo) patenkintas skendėjo toje tarpinėje būsenoje.

Vilkai aptiko jį Nebraskoje, kai jis prislėgtas uostinėjo viską aplink namą mažoje Hemingford Houmo gyvenvietėje. ŠEIMININKO kvapas — ŠEIMININKO pojūtis — atvedė jį į šitą vietą, o paskui sulaikė. Kur jis ėjo? Kodžakas nežinojo. Ir tie vilkai, jų buvo ketvertas, išniro iš kukurūzų lauko lyg gauruotos mirusiųjų šmėklos. Jų raudonos akys žibėjo, o pro plėšrų išsišiepimą skverbėsi gilus, tylą skrodžiantis urzgimas, kuris neleido abejoti jų kėslais. Urgzdamas Kodžakas ėmė trauktis, jo kojos motušės Abigeilės kieme įsitempusios rausė žemę. Kai tik užpakalinė Kodžako kūno dalis slystelėjo priebučio šešėliu, vadovaujantis vilkas šoko. Jis puolė iš apačios, kibdamas į pilvą, o jam pridurmui pasekė ir likusieji. Kodžakas, atidengdamas savo papilvę, pakilo virš kaukšinčių vado nasrų, ir kai tik rujos vadas ėmė kandžiotis ir draskytis, Kodžakas susmeigė iltis į vilko sprandą ir surakino žandikaulius, plūstelėjo kraujas, ir užpuolikas, netikėtai praradęs bet kokią drąsą, užkaukė. Vos tik jis bandydamas ištrūkti pasipurtė, Kodžako žandikauliai žaibiškai sugriebė vilko snukį, perplėšė jo šnerves, ir nosis pavirto ištemptų gyslų bei karančios odos skutais. Vadeiva sukaukė gailiu pratisu balsu ir taškydamas į šalis kraują nuskuodė sau, skleisdamas pavojaus signalus, kurie būdingi visiems panašiems gyvūnams, todėl Kodžakas galėjo pakankamai aiškiai perskaityti jo besikartojančią mintį: (vapsvos manyje, o vapsvos, mano galvoj vapsvos, vapsvos ant mano galvos, o...)

O vėliau Kodžaką užpuolė ir kiti: vienas iš kairės, kitas iš dešinės — lyg didžiulės tiesiai paleistos kulkos, gi paskutinysis, šiepdamasis ir kaukšėdamas dantimis, šliaužė pasirengęs išplėšti jam žarnas. Dusliai lodamas Kodžakas puolė dešinėn, ketindamas pirmiausiai susidoroti su pirmuoju, o paskui pasislėpti priebutyje. Jeigu jam pavyktų užsiropšti ant priebučio, tuomet įstengtų susidoroti su visais — galbūt visam laikui. Dabar, tysodamas verandoje, jis vėl lyg sulėtintame filme išgyveno mūšį: urzgimas ir kauksmas, puolimai ir atsitraukimai, kraujo kvapas, kuris įsiskverbęs į jo smegenis pavertė Kodžaką kovojančia mašina, iki paskutinio atodūsio nejuntančia savo žaizdų. Su dešiniuoju užpuoliku Kodžakas susidorojo taip pat greitai kaip ir su pirmuoju; plėšrūnas neteko vienos akies, o šone ant kaklo pasklido didžiulė tamsi dėmė — žaizda, ko gero, buvo mirtina. Bet vilkas savo ruožtu suspėjo sužaloti ir Kodžaką; daugelis žaizdų buvo paviršinės, bet dvi atrodė labai gilios — jų vietoje paskui liks grubus, panašus į raidę „t“ su žemai nuleistu skersiniu, randas. Netgi tada, kai jis taps senu senutėliu šunimi (o Kodžakas Gleną Beitmeną pergyvens šešiolika metų), jo randai lietingu oru dar pulsuos ir maus.

Taigi Kodžakas įveikė trejetą, ėmė šliaužti po priebučiu, ir kai vienas iš dviejų likusių vilkų, įveikęs baimę, pabandė šliaužti įkandin, Kodžakas šoktelėjęs parvertė priešą ir perkando jam gerklę. Kitas, neramiai inkšdamas, atsitraukė veik iki pat kukurūzų lauko krašto. Jeigu Kodžakas būtų stojęs mūšin, šis paprasčiausiai pabrukęs uodegą būtų sprukęs šalin. Bet Kodžakas nepuolė. Jis jautėsi išsekęs. Sunkiai kvėpuodamas ir laižydamas žaizdas, jis teįstengė gulėti ant šono, stebėti likusio vilko šešėlį ir dusliai urgzti. Paskui sutemo, apsigaubęs migla, sudilęs mėnulis plaukė dangumi virš Nebraskos. Ir kaskart, kai paskutinysis vilkas girdėjo, jog Kodžakas tebėra gyvas ir tikriausiai vis dar pasirengęs kovoti, jis inkšdamas puldavo šalin. Po vidurnakčio, palikęs Kodžaką vieną ties gyvybės ir mirties riba, jis pradingo. Ir štai priešaušrio valandą Kodžakas su siaubu Kažką pajuto — kažkokio kito gyvūno buvimą — ir gailiai cypčiodamas sustingo. Tas kažkas buvo kukurūzuose, tas kažkas artėjo ir tikriausiai jį medžiojo. Virpėdamas Kodžakas laukė, ar aptiks jį tas kažkas, tas siaubingas kažkas, kuris buvo panašus ir į Žmogų, ir į Vilką, ir į Akį: kažkokia juoda, į priešistorinę reptiliją panaši būtybė. Atrodė, praėjo ištisa amžinybė, kol Kodžakas, pagaliau pajutęs, kad ji pasišalino, užsnūdo. Jis prasivartė po priebučiu tris paras, išlįsdamas iš ten tik genamas alkio ir troškulio. Po rankiniu siurbliu kieme visada susikaupdavo balutė, o name rado daug skanumynų, kurie atliko nuo motušės Abigeilės paruoštos Niko žmonėms vakarienės.

Kai Kodžakas pasijuto galįs judėti toliau, jis žinojo, kurlink keliauti. Tai nurodė ne kvapas; tai vedė gilus, kylantis iš jo netvarios būties gelmių kaitros jausmas, masinantis karštis iš vakarų. Ir Kodžakas, įveikdamas penkis šimtus pilvą draskančio skausmo mylių, patraukė jo link. Kartkartėmis jis juto SEIMININKĄ, todėl žinojo, jog eina teisingu keliu. Ir pagaliau jis čia. ŠEIMININKAS čia. Vilkų čia nėra. Čia yra maisto. Čia nebuvo juodojo Kažko pojūčio... to Žmogaus su stipriu vilko kvapu ir tokiu aštriu regėjimu, kad jis matė per ištisas mylias aplink, priversdamas sunerimti kiekvieną jo kelyje pasitaikantį sutvėrimą. Dabar viskas klojosi gerai. Taip galvodamas (kiek šunys, suvokdami pasaulį bemaž vien tik savo pojūčiais, apskritai gali galvoti), Kodžakas grimzdo vis giliau, šįsyk į tikrą sapną, gerą sapną su liuoksinčių dobiluose triušių medžiokle, — žolė jam buvo iki pilvo, ir raminančiai vėsino rasa. Jo vardas buvo Didysis Stivas. O šį pilką, nesibaigiantį rytą triušių buvo visur...