Stephen King - Dvikova (2)

Prakaituodamas, virpančiomis rankomis jis vis bandė ir bandė iš lapelio su darbotvarke sulankstyti popierinį lėktuvėlį ir tik valios pastangomis prisivertė sustoti. Lusė, paėmusi jį už rankos, paspaudė ją ir nusišypsojo. Jai atsakyti jis tegalėjo neapibūdinama grimasa, o širdyje išgirdo motinos balsą: „Lari, kažkuri tavo dalis liko neužbaigta“.

Nuo šios minties jį apėmė panika. Ar dar galima išsikapstyti, ar jau pernelyg vėlu? Jis nenorėjo kabinti, sau ant kaklo dar vieno akmens. Siaurame ratelyje jis jau kai ką pasiūlė, ir šis pasiūlymas pasmerkė teisėją Farisą tikrai pražūčiai. Jeigu Lario neišrinks į komitetą, susirinkimui teks dar kartą balsuoti ir priimti sprendimą pasiųsti Teisėją ar nepasiųsti, juk taip? Žinoma, taip. Ir jie išrinks ką nors kitą. Kai Lora Konstebl pasiūlys mano kandidatūrą, aš atsistosiu ir atsisakysiu. Juk niekas negali manęs priversti? Juo labiau, jeigu aš pats nepanorėsiu. Kam visa ši sumaištis bus reikalinga?

Kaip anuomet pliaže prašneko Veinas Stakis: „ Tavyje yra kažkas tokio, verčiančio manyti, tarsi daužytumeisi į gelžbetoninę sieną“.

Lusė labai tyliai pasakė:

— Viskas bus gerai, — jis krūptelėjo, ir Lusė pakartojo: — Aš pasakiau, jog tu susidorosi, ar ne, Lari?

— Žinoma, — linktelėjo galvą Laris. Jis apmetė akimis salę, lyg niekaip nevaliotų suvokti auditorijos dydžio. — Viskas bus gerai.

„Nieko tu nesupranti, kvailele, — pamanė Laris. — Laikai mane už rankos ir nesupranti, kad aš galiu priimti tokį siaubingą sprendimą, kuris jus visus priblokš. Aš ir taip be maža ko nužudžiau teisėją Farisą, o jis dar palaiko mano kandidatūrą“. Iš jo krūtinės ištrūko prislėgtas atodūsis.

— Tu kažką pasakei? — paklausė Lusė.

— Ne, nieko.

Į sceną pakilo Stju, jo raudonas megztinis ir mėlyni džinsai ryškia dėme išsiskyrė prislopintoje lempų šviesoje, kurios buvo maitinamos iš Kondi generatoriaus, pajungto Bredo Kičnerio ir jo vaikinų iš elektrinės. Salėje nuskambėjo aplodismentai, ir Lario viduje slypintis cinikas numatė, jog tai surengė Glenas Beitmenas, jų nuolatinis minios organizavimo ekspertas. Bet tai ne taip jau svarbu. Pirmieji atskiri plojimai nuskendo aplodismentų audroje. Stju atrodė nustebęs. Prie aplodismentų prisidėjo sveikinimo šūksniai ir pritariantis švilpimas. Paskui visi dalyviai atsistojo. Aplodismentai priminė tropinės liūties šniokštimą, žmonės šaukė: „Bravo! Bravo!“, Stju pakėlė rankas, bet plojimai dar labiau sustiprėjo. Laris pašnairavo į Lusę, ši plojo entuziastingai, neatitraukdama žvilgsnio nuo Stju, kurio lūpas iškreipė virpanti triumfo šypsena. Lusė verkė. Leo irgi plojo, jis pliauškėjo delnais taip smarkiai, jog Laris suabejojo, ar ir toliau jais šitaip daužydamas berniukas nesusilaužys riešų. Pačioje džiaugsmo viršūnėje tokiomis pastangomis susigrąžinta žodžių atsarga paliko Leo panašiai, kaip retsykiais anglų kalba palieka žmogų, studijavusį ją kaip antrąją kalbą. Jis teįstengė garsiai, entuziastingai šūkčioti kažką nesuprantama.

Bredas su Ralfu prijungė prie generatoriaus mikrofoną, ir Stju kreipėsi:

— Ledi ir džentelmenai...

Bet jo žodžius užgožė aplodismentai.

— Ledi ir džentelmenai, jeigu jūs atsisėsite į savo vietas...

Bet žmonės nė nesirengė sėsti į savo vietas. Aplodismentai vilnijo banga po bangos, ir Laris, pajutęs delnuose peršulį, suvokė, kad ir pats ploja taip pat pašėlusiai kaip ir kiti.

— Ledi ir džentelmenai...

Aplodismentų aidas pabaidė kregždžių šeimynėlę, kuri po supergripo epidemijos pasirinko šią ramią vietą savo rezidencija, dabar jos siautulingai blaškėsi ir bejėgiškai bandė ištrūkti į ten, kur nėra jokių žmonių.

„Mes plojame patys sau, — pamanė Laris. — Mes plojame tam faktui, jog esame čia, kad mes drauge ir esame gyvi. Galbūt mes sveikiname savo vidinę esmę. Būk sveikas, Boulderi! Galų gale gera būti čia, ir kaip puiku būti gyvam!“

— Ledi ir džentelmenai, aš norėčiau, kad jūs atsisėstumėte į savo vietas.

Pamažėle aplodismentai ėmė rimti. Dabar girdėjosi, kaip moterys — o ir kai kurie vyrai — šniurkščiojo nosimi ir kūkčiojo. Kažkas šnabždėjosi. O paskui per salę nuošė tas šnarantis garsas, kurį sukelia į savo vietas sėdantys žmonės.

— Džiaugiuosi, kad jūs visi susirinkote, — pradėjo Stju. — Ir aš pats džiaugiuosi čia būdamas. — Mikrofonas suūkė, ir Stju sumurmėjo: — Velnio išmonė... — jo žodžiai buvo garsiai retransliuoti. Pasigirdo juokeliai. Stju paraudo. — Tikiuosi, mes vėl visi netrukus priprasime prie šių daiktų, — pasakė jis, ir vėl sukėlė aplodismentų audrą. Kai jie nutilo, Stju pasakė: — Tiems, kurie manęs nepažįsta, pranešu: esu Stiuartas Redmenas, gimęs Teksaso valstijos mieste Arnete, bet visa tai dabar atrodo taip tolima, — jis atsikosėjo, mikrofonas vėl cyptelėjo, ir Stju atsitraukė žingsnį atatupstas.

— Aš labai nervinuosi, tad atleiskite man...

— Žinoma, Stju! — džiaugsmingai šūktelėjo Haris Danbartonas. Vėl pritarimo juokas. „Primena priešrinkiminį partijos mitingą, — pamanė Laris.

— Greitai jie ims traukti himnus. Jeigu motušė Abigeilė būtų čia, prisiekiu, mes tą ir darytume“.

— Paskutinį kartą į mane žiūrėjo daug žmonių tada, kai aš žaidžiau mokyklos futbolo komandoje, bet anuomet į mane žvelgė, neminint trumpus sijonėlius seginčių mergiočių, truputį daugiau nei dvidešimt žmonių.

Geraširdiškas juokas.

Lusė, truktelėjusi artyn savęs Larį, tiesiai į ausį sukuždėjo:

— Ko jis jaudinasi? Jis atrodo taip natūraliai!

Laris linktelėjo.

— Jeigu jūs dar truputį pakentėsite, tai kaip nors susitvardysiu, — pasakė Stju.

Vėl aplodismentai. „Ši minia, ovacijomis sutikusi Niksono pareiškimą apie atsistatydinimą, čia pat jo paprašytų sugroti pianinu“, — pamanė Laris.

— Aš turiu paaiškinti, kas yra Organizacinis komitetas ir kaip čia apskritai patekau, — tęsė Stju. — Septynetas iš mūsų susirinko draugėn ir kad mes galėtume veikti organizuočiau, suplanavo šį susirinkimą. Mums teks labai daug ką atlikti, ir aš norėčiau jums pristatyti kiekvieną mūsų Komiteto narį — tikiuosi, jog ir jie verti jūsų aplodismentų, nes jie visi kartu darbavosi sudarydami darbotvarkę, kurią jūs dabar laikote savo rankose. Pirmiausiai panelė Fransė Goldsmit. Atsistok, Frane, tegul žmonės pasižiūri, kaip tu atrodai su suknele.

Franė atsistojo. Ji dėvėjo gražią dumsiai žalią suknelę ir paprastą perlų vėrinėlį, kuris ankstesniais laikais būtų kainavęs ne mažiau kaip du tūkstančius dolerių. Jai paplojo, aplodismentus lydėjo pritariantis švilpimas.

Visa nuraudusi, Franė atsisėdo į savo vietą, o Stju po pauzės kalbėjo toliau:

— Misteris Glenas Beitmenas. Iš Vudsvilio, Niū Hampšyro valstijos.

Glenas atsistojo, plojo ir jam. Larį Stju pristatė priešpaskutinį. Pastebėjęs, kaip šiltai jam šypsosi Lusė, šis atsistojo, bet paskiau viskas ištirpo jį užliejusioje šiltoje ovacijų bangoje. „Kažkada, — pamanė Laris, — aname pasaulyje vykdavo koncertai, ir tokių aplodismentų susilaukdavo naivi dainelė „Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?“ Bet šįsyk buvo maloniau. Laris atsistojo tik minutėlei, bet ji jam truko amžinybę. Laris jau žinojo, kad pasitraukti nesiryš.

Paskutinį Stju pristatė Niką, ir šiam teko patys garsiausi ir ilgiausiai trunkantys aplodismentai.

Stojus tylai, Stju tarė:

— Tai neįtraukta į darbotvarkę, bet galbūt mes pradėsime sugiedodami Nacionalinį himną? Manau, melodiją ir žodžius jūs prisimenate.