Stephen King - Dvikova (2)

*

Kai svečiai išsiskirstė, Franė, jausdamasi labai nelaiminga, visai paniuro. Stju irgi skendėjo giliuose apmąstymuose. Jis atrodo pavargęs, pamanė ji. Rytoj mums derėtų pasilikti namuose, tiesiog pasilikti namuose ir pasikalbėti, o po pietų nusnūsti. Mums būtina truputį atsipalaiduoti. Franė pažvelgė į dujinę lempą, ir staiga ji siaubingai panoro, kad vietoje dujinio ragelio nušvistų elektros šviesa, kurią galėjai išgauti tokiu paprastu jungiklio paspaudimu. Ji pajuto, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Franė piktai paliepė sau liautis, neapsunkinti jų problemų dar ir šituo, bet už ašaras atsakinga jos dalis, regis, paklusti neketino.

Netikėtai Stju nušvito:

— Dieve mano! Aš vos nepamiršau!

— Ko nepamiršai?

— Tuojau parodysiu! — jis išėjo iš miegamojo ir skubiai nubildėjo laiptais. Ji prisiartino prie durų ir po akimirkos išgirdo, kaip jis grįžta. Jo rankoje kažkas buvo... tai buvo... tai...

— Stiuartai Redmenai, iš kur tu tai paėmei? — maloniai nustebusi paklausė ji.

— Liaudies muzikos instrumentas, — nusišypsojęs pasakė jis.

Paėmusi skalbimo lentą, Franė ėmė vartyti ją rankose. Kambaryje ėmė šokčioti lentos atspindimi atšvaitai.

— Liaudies?..

— Taip, ten, Riešutmedžio gatvės pradžioje.

— Skalbimo lenta muzikos instrumentų parduotuvėje?

— Taip. Ten dar buvo velniškai gera gelda, bet kažkas ją suspėjo prakiurdyti — matyt, norėjo ją paversti vežimėliu pirkiniams sukrauti.

Franė nusijuokė. Padėjusi skalbimo lentą ant sofos, ji tvirtai apkabino Stju: Glamonėjančios jos kūną rankos stabtelėjo ant krūtinės, ir Franė dar stipriau prie jo prigludo.

— Gydytojas jam išrašė malonią muziką, — sušnabždėjo ji.

— Tikrai.

Franė prigludo veidu prie Stju skruosto.

— Panašu, kad nuo jos jis puikiai jaučiasi. Stju, ar tu gali padaryti taip, kad aš puikiai jausčiausi?

Nusišypsojęs jis pakėlė ją ant rankų.

— Na, — pasakė jis, — galbūt man verta pamėginti?

*

Kitą dieną, penkiolika po dviejų, nepasibeldęs pas juos įsiveržė Glenas Beitmenas. Franė buvo pas Lusę Sven, moterys pyragams maišė tešlą. Atsiplėšęs nuo Makso Brendo vesterno, Stju pažvelgė į Gleną, kurio išblyškęs veidas atrodė priblokštas, akys buvo plačiai atvertos. Stju tuojau pat numetė šalin knygą.

— Na ir reikalai, Stju, — pasakė Glenas. — Kaip aš džiaugiuosi, jog tu namuose.

— Kas atsitiko? — paklausė Stju. — Nejaugi... kas nors ją rado?

— Ne, — sėsdamasis ant kėdės, lyg jam būtų pakirtę kojas, papurtė galvą Glenas. — Tai ne bloga, o gera naujiena. Bet ji labai keista.

— Kas? Kas atsitiko?

— Kodžakas. Po priešpiečių aš užsnūdau, o atsikėlęs pamačiau priebutyje miegantį Kodžaką. Stju, jis atrodo velniškai sužalotas, lyg būtų pabuvojęs mėsmalėje su bukais peiliais, bet visgi tai jis.

— Tu turi omenyje šunį? Tą Kodžaką?

— Kaip tik jį aš turiu omenyje.

— Ar tu įsitikinęs?

— Tas pats medalis, ant kurio parašyta: „Vudsvilis, N. H.“ Tas pats raudonas antkaklis. Tas pats šuo. Jis labai sulyso, ir jam ne kartą teko kautis. Dikas Elisas — jis tiesiog džiūgauja, kad įdomumo dėlei gali padirbėti su gyvūnu, — Dikas sako, jog Kodžakas visam laikui neteko vienos akies. Ant pilvo ir šonų siaubingi nubrozdinimai, kai kurie infekuoti, bet Dikas juos sutvarkė. Suleido jam raminančiųjų ir perrišo. Diko žodžiais, panašu, jog Kodžakas kovėsi su vilku, galbūt netgi ne su vienu. Bet pasiutligės nenustatė. Kodžakas švarus, — Glenas lėtai papurtė galvą, jo skruostais nusirito dvi ašaros. — Tas prakeiktas šuo vis dėlto sugrįžo pas mane. Prisiekiu Dievu, Stju, geriau aš jo nebūčiau palikęs likimo valiai. Vien nuo tos minties man darosi velniškai bloga.

— Glenai, kitaip nebuvo įmanoma pasielgti. Ar motociklu jį turėjai vežti?

— Taip, bet... jis sekė paskui mane, Stju. Atsitiko taip, apie ką retsykiais galėjai perskaityti „Star“ savaitraštyje: „Ištikimas šuo sekė įkandin savo šeimininko du tūkstančius mylių“. Kaip jis tai galėjo padaryti? Kaip?

— Galbūt taip pat, kaip ir mes. Šunys sapnuoja, tu žinai, — tikriausiai jie sapnuoja. Argi tu niekada nepastebėjai, kaip dreba miegančio šuns letenos? Arnete gyveno senukas, vardu Vikas Pelfris, tad štai jis mėgdavo sakyti, jog šunys sapnuoja dvejopus sapnus: gerus ir blogus. Gerus, kai virpa jų letenos. Blogus, kai sapnuodami jie urzgia. Pažadink šunį blogo sapno metu, ir jis tau tikriausiai įkąs.

Glenas nustebęs papurtė galvą:

— Sakai, jis sapnavo...

— Tai, apie ką aš kalbu dabar, nė kiek nejuokingiau nei tai, apie ką tu kalbėjai vakar, — su priekaištu pastebėjo Stju.

Nusišaipęs Glenas patvirtindamas linktelėjo galvą:

— O, aš negaliu apie panašius niekus šnekėti ištisas valandas — juk aš esu vienas didžiausių visų laikų šūdvežių. Tiesa, aš taip elgiuosi tada, kai iš tikrųjų kas nors atsitinka.

— Na štai — pradėjome sveikata, o baigėme maldomis už mirusįjį.

— Eik tu... rytų teksasieti. Ar nenorėtum pažvelgti į šunį?

— Būtinai.

*

Gleno namas buvo Eglių gatvėje, už dviejų kvartalų nuo Boulderedo viešbučio. Kažkada šalia priebučio žaliavę vijokliai kaip ir daugelis Boulderio vejų ir gėlynų nudžiūvo — kasdien nepalaistant, sausas klimatas juos įveikė.

Verandoje ant mažo apvalaus staliuko stovėjo džino ir toniko buteliai.

— Velniškai malonus skonis be ledo, ar ne, Glenai?

— Po trečios jau nepastebi — su ledu ar be jo, — nusijuokė Glenas.

Šalia butelių gulėjo peleninė su penkiomis pypkėmis ir knygomis „Dzen“ bei „Menas išsaugoti tvarkingą motociklą“, „Ketvirtas kamuolys“, „Mano ginklas šaudo greitai“ — visos jos buvo atverstos ties skirtingais puslapiais. Čia pat stovėjo praimta dėžutė sausainių.

Kodžakas gulėjo priebutyje, ant priekinių letenų taikiai pasidėjęs kovose aiškiai pabuvojusį snukį. Kaip ryškios kortos kaladėje prieš Stju šmėstelėjo visi šunys, kuriuos jis kada nors nuo penkiolikos metų, kai jam mama padovanojo senį Spaiką, turėjo. Galbūt šunų nebuvo tiek daug, kaip kaladėje kortų, bet vis dėlto pakankamai. Šuo vertas sutvėrimas, kad jį laikytum, ir, kiek Stju žinojo, Kodžakas buvo vienintelis šuo Boulderyje.

Jis buvo bepažvelgiąs į Gleną, bet akimoju nusuko žvilgsnį, pamanęs, kad netgi tokiam senam sociologui, vienu metu skaitančiam keletą knygų, nepatiktų būti užkluptam drėgnomis akimis.

— Geras šuo, geras, — pakartojo Stju, ir Kodžakas, tikriausiai sutikdamas, kad jis iš tikrųjų geras šuo, ėmė barbenti uodega į priebučio lentas.

— Užeisiu į namus, — nusisukdamas dusliu balsu pasakė Glenas. — Reikėtų šiek tiek atsigaivinti.

— Taip, — nepakeldamas akių pritarė Stju. — Ei, vaikine, ar girdi, seni Kodžakai, na ir geras tu buvai vaikinas, ar ne? Koks gi tu šaunus vaikinas!

Kodžakas pritardamas ėmė dunksėti uodega.

— Apsiversk. Apsimesk mirusiu, vaikine. Apsiversk.

Kodžakas, ištiesęs užpakalines letenas ir tabaluodamas ore priekinėmis, paklusniai apsivertė ant nugaros. Stju veidas apsiniaukė, kai jo ranka atsargiai nuslydo šiurkščiu, Diko Eliso uždėtu baltu tvarsčiu. Aiškiai matėsi raudoni patinę nubrozdinimai, be abejo, po tvarsčiu labai gilūs. Kažkas jį užpuolė, taip, tiesa, bet tai nebuvo kitas valkataujantis šuo. Šuo būtų pasiekęs snukį arba gerklę. O tai, kas atsitiko Kodžakui, buvo žemesnio, bailesnio nei šuo gyvūno užpuolimo pasekmės. Galbūt vilkų gauja, nors Stju abejojo, kad Kodžakas įstengtų pasprukti nuo gaujos. Ir vis dėlto šuniui pasisekė, kad jo nesudraskė.