Stephen King - Dvikova (2)

*

Kai Stju išgirdo Haroldo motociklo ūžesį, jau tirštėjo sutemos, o po akimirkos centrinės alėjos posūkyje tarp medžių sumirksėjo ir „Hondos“ žibintas. Matėsi, kaip ieškodamas jo Haroldas sukinėja savo šalmu vainikuotą galvą. Stju pamojavo ranka. Po minutėlės išvydęs jį Haroldas taip pat mostelėjo ir perjungęs antrą pavarą ėmė artėti.

Po šios dienos, kurią bendrai dirbdami jie praleido trise, apie Haroldą Stju ėmė galvoti kur kas geriau... geriau nei kada nors. Haroldo idėja buvo velniškai gera, tai kas, kad nepavyko. Ir Haroldas, pasišovęs važiuoti į Niderlendą... jis, nors ir vilkėdamas pašiltintą striukę, tikriausiai gerokai sužvarbo. Kai priartėjo, Stju atkreipė dėmesį, jog amžina Haroldo šypsena labiau panaši į grimasą; jo veidas buvo įsitempęs ir neįtikėtinai blyškus. Suirzęs, jog viskas baigėsi būtent taip, o ne kitaip, pamanė Stju. Ūmai jis pajuto deginančią gėdą dėl to, kad jiedu su Frane pastovią jo šypseną ir pernelyg didelį Haroldo draugiškumą palaikė savotiška maskuote. Ar jie kada nors pagalvodavo, jog vaikinas galbūt paprasčiausiai stengiasi perversti savo gyvenimo puslapį, ir jam tai pavyksta truputį keistai -juk iki šiol jis nieko panašaus nebandė daryti. Ne, regis, nepagalvodavo.

— Na kaip, nieko? — paklausė jis Haroldo.

— Nieko, — atsakė Haroldas. Jo veide vėl pasirodė šypsena, bet kažkokia automatiška, bevalė, lyg žiojėjanti maskaradinės kaukės burna. Haroldo veidas kaip ir anksčiau buvo keistas ir mirtinai blyškus. Rankas jis laikė striukės kišenėje.

— Nesikrimsk. Tai buvo gera idėja. Greičiausiai ji jau sugrįžo. O jeigu ne, tai paieškas mes pratęsime rytoj.

— Tada mums tikriausiai teks ieškoti kūno.

Stju atsiduso.

— Galbūt... taip, visiškai įmanoma. Haroldai, kodėl gi mums nepavakarieniavus drauge?

— Ką? — atrodė, jog Haroldas atšoko į po medžiais tirštėjančią tamsą. Dar niekada jo šypsena nebuvo tokia įtempta.

— Pavakarieniauti, — kantriai pakartojo Stju. — Franė irgi džiaugsis tave pamačiusi. Tikrai. Ji iš tikrųjų džiaugsis.

— Na, galbūt... — su ankstesniu nerimu nutęsė Haroldas. — Bet aš... supranti, aš šį tą jai jutau. Gal geriau, jeigu mes... kurį laiką apie tai negalvosime. Jokių asmeniškumų. Jūs abu vienas kitam puikiai tinkate. Aš tai suprantu, — jo šypsena nušvito ankstesniu nuoširdumu. Ji buvo tokia užkrečianti, kad ir Stju nesusilaikė nenusišypsojęs.

— Kaip nori, Haroldai. Bet mūsų namų durys tau atviros bet kokiu laiku.

— Ačiū.

— Ne, tai aš turiu tau dėkoti, — rimtai pasakė Stju.

Haroldas nustebęs sumirksėjo:

— Man?

— Taip, tau. Už tai, kad paraginai mus ieškoti; nors ir nepavyko, bet kiti juk viską palieka likimo valiai. Leisk man paspausti tau ranką, — Stju ištiesė ranką. Minutėlę Haroldas bukai į ją įsistebeilijo, ir Stju pamanė, kad jo gestas nebus priimtas. Bet Haroldas iš striukės kišenės ištraukė dešinę — atrodė, jog ji už kažko užkliuvo, galbūt už užtrauktuko, — ir paskubom paspaudė Stju ranką. Haroldo delnas buvo šiltas ir mažumėlę drėgnas. Stju vis žvalgėsi į centrinę alėją.

— Laikas jau ir Ralfui pasirodyti. Kad tik jam besileidžiant nuo to nedraugiško kalno kas nors neatsitiktų. Jis... o štai ir jis.

Alėjos gilumoje, lyg žaisdama slėpynių, tai pasirodydavo, tai vėl pranykdavo tarp medžių žibinto šviesa.

— Taip, tai jis, — už Stju nugaros keistu, neišraiškingu balsu burbtelėjo Haroldas.

— Ir su juo dar kažkas.

— Kaip kaip?

— Štai, — Stju parodė į motociklo žibintą, judantį įkandin pirmojo.

— A-a-a, — vėl toks pat keistai neišraiškingas tonas. Stju net atsigręžė.

— Haroldai, ar gerai jautiesi?

— Tiesiog pavargau.

Antrasis pasirodė esąs Glenas Beitmenas; jis atbirbė ant mažyčio mopedo, palyginti su kuriuo net Nadinos „Vespa“ atrodė tarytum „Harlis“. Už Ralfo ant užpakalinės sėdynės Stju ir Haroldas išvydo Niką Androsą. Nikas visus pakvietė į namus, kuriais jis dalijosi su Ralfu, išgerti kavos su gurkšneliu brendžio. Stju sutiko, bet Haroldas, teisindamasis nuovargiu, atsisakė.

„ Jis velniškai sutrikęs — nusprendė Stju. Jis pagalvojo, kad pirmą kartą jaučia simpatiją Haroldui, ir dar apie tai, jog šis jausmas kilo kiek pavėluotai. Jis pakartojo Niko kvietimą, bet Haroldas tik papurtė galvą, taręs, kad per dieną siaubingai išvargo ir tesvajoja kuo greičiau pasiekti lovą.

*

Kai Haroldas pagaliau pasiekė savo namo duris, jis taip drebėjo, jog vos įstengė į spynos kiaurymę pataikyti raktą. Užsirakino duris iš vidaus ir užšovė skląstį. Paskui atsirėmė į staktą, atmetęs galvą ir užsimerkęs, jausdamas, kad iš akių tuojau pat paplūs isteriškos ašaros. Vos pergalėjęs save, jis apgraibomis nužabaliojo į svetainę ir užžiebė visas tris dujines lempas. Kambarys nušvito, ir nuo šviesos jam truputį atlėgo.

Jis atsisėdo į savo mėgstamiausią krėslą ir užsimerkė. Kai širdis šiek tiek aprimo, prisiartino prie židinio, išėmė neįtvirtintą plytą ir išsitraukė savo DIDŽIĄJĄ KNYGĄ. Paprastai didžiojoje knygoje įrašomos nesumokėtos skolos, uždelsti mokesčiai, sukauptos sumos. Būtent čia po visomis sąskaitomis žymimas galutinis „apmokėta“.

Haroldas vėl klestelėjo į krėslą, atsivertė švarų puslapį ir padvejojęs parašė: „1990 m. rugpjūčio 14 d.“. Eilutė po eilutės, puslapis po puslapio rašė kone pusantros valandos. Rašant jo veidas keitėsi: beprotiškas susižavėjimas užleido vietą bukam teisuoliškumui, išgąstis — džiaugsmui, ir pagaliau liguista grimasa — įprastai pašaipai. Užbaigęs jis perskaitė, ką parašęs („Tai mano laiškas pasauliui, kuris niekada man nerašė...“) ir ėmė masažuoti pavargusią ranką.

Jis padėjo DIDŽIĄJĄ KNYGĄ į vietą ir užstūmė plytą. Haroldas buvo ramus: jis išliejo viską, kas jame buvo susikaupę, savo siaubą ir įniršį jis perdavė popieriui, ir jo sprendimas nepakito. Tai gerai. Kartais patsai įvykių užrašymo aktas jį sunervindavo, ir jis suvokė, kad taip atsitikdavo tuomet, kai dėstydamas veidmainiaudavo arba kai parodydavo nepakankamai pastangų, idant buką tiesos kraštą taip užaštrintų, jog į jį būtų galima įsipjauti — kad net kraujas ištrykštų. Bet šiandien jis padėjo dienoraštį atgal, jausdamasis ramus ir nesuirzęs. Jo įniršis ir baimė, ir įtampos būsena buvo atspindėti taip patikimai, o plyta taip ištikimai saugos jo paslaptį, jog jis gali ramiai sau užmigti.

Atsargiai praskleidęs užuolaidas, Haroldas apžvelgė tylią gatvę. Stebeilydamas į Flatironų kalnus, jis ramiai galvojo apie tai, kaip arti buvo atsidūręs prie finalo — tiesiog išsitraukti 38-o kalibro „patranką“ ir pamėginti patiesti visus keturis. Tada jų veidmainiškam Organizaciniam komitetui ateitų galas. Jeigu jis būtų jais atsikratęs, reikiamo kvorumo nebeliktų.

Bet kitą minutėlę suplonėjusi sveiko proto gija, užuot nutrūkusi, jį sulaikė. Jis įstengė atsiplėšti nuo revolverio ir paspausti išdavikišką pagyrūno ranką. Kaip tai atsitiko, jis niekuomet nesupras, bet šlovė Dievui, kad atsitiko būtent taip. Išskirtinis genijaus bruožas yra gebėjimas viską iškęsti — lygiai taip pat jis ketina elgtis ir ateityje.

Haroldas norėjo miegoti, už nugaros buvo ilga, pilna įvykių diena. Haroldas išjungė dvi dujines lempas ir paėmė paskutiniąją, norėdamas pernešti ją į miegamąjį. Eidamas per virtuvę, jis staiga sustojo kaip įkastas. Durys į rūsį buvo atviros. Haroldas, aukštai iškėlęs lempą, nusileido per tris pakopas. Jo širdis prisipildė siaubo, kuris išstūmė iš ten buvusią ramybę.