Stephen King - Dvikova (2)

Vadinasi, Haroldo namelis Arapacho gatvės gale bus tuščias iki pusės dešimtos vakaro. Jeigu, žinoma, jie ne ten... o jeigu ir ten, tai ji paprasčiausiai prisijungs prie jų ir patenkins savo smalsumą. Dviračiu ji numins per kelias minutes. Ir jeigu namie nieko nėra, ji galbūt ras ką nors tokio, kas apmaldys jos sąmonę... arba... bet ji neleis sau nė pagalvoti apie tai.

„ Apmaldyti tavo sąmonę? — pašaipiai paklausė vidinis balsas. — Ar dar labiau ją įaudrinti? O jeigu tu IŠ TIKRŲJŲ rasi ką nors keista? Kas tada? Ką su tuo veiksi?“ Ji nežinojo. Ji iš tikrųjų nieko nenumanė.

„Nesijaudink. Stju“.

Bet nerimas egzistavo. Piršto atspaudas dienoraštyje reiškė, kad buvo dėl ko jaudintis. Nes žmogus, pavogęs dienoraštį ir sužinojęs svetimas mintis, neturi nei principų, nei sąžinės. Toks žmogus gali prisėlinti iš už nugaros prie to, kurio nekenčia, ir nustumti jį nuo kalno. Arba užmušti akmeniu. Arba peiliu. Arba nušauti pistoletu.

„ Nesijaudink. Stju“.

„Bet jeigu Haroldas panašiai pasielgs, tuomet Boulderyje jam nebebus ką veikti. Ką tuomet jis darys?“

Tačiau Franė žinojo, ką jis tuomet padarys. Ji abejojo, ar Haroldas tikrai buvo toks, kaip sau įteigė, bet sielos gelmėje žinojo, kad panašūs žmonės ir dabar turi prieglobą. O taip, išties turi.

Ji skubiai išlėkė iš namų ir po trijų minučių, šviečiant ryškiai saulei, jau riedėjo Arapacho gatve ir galvojo:

„ Jie sėdės Haroldo svetainėje, gers kavą, kalbėsis apie motušę Abigeilę, ir visi puikiai jausis. Tiesiog puikiai“.

*

Bet mažame Haroldo name buvo tamsu, tuščia... namas buvo... užrakintas. Vien tai Boulderyje jau keistai atrodė. Ankstesniais laikais žmonės bijojo, kad nepavogtųjų televizoriaus, stereoaparatūros, šeimos brangenybių, todėl išeidami užrakindavo duris. Bet dabar stereoaparatūra ir televizoriai tapo nemokami, be elektros energijos iš jų maža naudos, o nuėjęs į juvelyrinę parduotuvę brangenybių galėjai prisikrauti nors visą maišą.

„ Kodėl tavo namai užrakinti, Haroldai, kai viskas aplinkui nemokama? Nes niekas taip nebijo vagystės kaip pats vagis. Galbūt todėl?“

Franė nebuvo įsilaužėlė. Ji jau ketino pasitraukti, kai staiga jai į galvą šovė mintis pabandyti patekti į namą pro rūsio langą. Jie buvo vos aukščiau žemės lygio, užnešti smėliu. Bet jau pirmas iš jų, kurį pabandė atidaryti, nenoriai pasidavė ir apibarstė rūsio grindis smėliu.

Franė apsižvalgė, bet aplinkui buvo tylu. Niekas, išskyrus Haroldą, dar nenusigavo iki šitos Arapacho gatvės dalies. Tai irgi buvo keista. Haroldas galėjo kiek tinkamas šypsotis, nors nuo šypsenos jam veidas plyštų, ir kiek tinkamas tapšnoti žmonėms per nugaras, praleisdamas su jais ištisas dienas, jis galėjo, netgi su džiaugsmu, siūlyti savo pagalbą kai jos reikia ir nereikia, jis galėjo įteigti simpatiją sau, ir taip buvo iš tikrųjų — Boulderyje jį gerbė. Bet tai, kur jis panoro apsigyventi... čia buvo kažkas ne taip, argi ne? lš to išryškėja truputį kitoks Haroldo požiūris į visuomenę ir savo vietą joje... Galbūt. O gal jis tiesiog mėgsta ramybę ir tylą?

Išsitepusi palaidinę, Franė prasmuko pro langą ir nušoko ant grindų. Dabar rūsio langas buvo jos akių lygyje. Gimnastė ji buvo tokia pati kaip ir įsilaužėlė, ir kai norės iš čia išlipti, jai teks ant ko nors pasilypėti. Rūsys buvo paverstas žaidimų kambariu. Apie tai visada svajojo jos tėvas, bet taip ir neprisirengė padaryti, pamanė Franė, pajutusi lengvą graudulio dūrį. Sienos, apkaltos šakota pušimi su įmontuotais kvadrafoniniais garsiakalbiais, Armstrongo stiliaus lubos, didelė dėžė su galvosūkiais ir knygomis, vaikiškas geležinkelis, vaikiškas autotrekas. Ir žaidimas „Stalo ledo rutulys“, ant kurio Haroldas abejingai pastatė dėžę su kokakola. Tai buvo vaikų kambarys, ant sienų mirgėjo plakatai — pačiame didžiausiame, jau sename ir apšiurusiame, buvo pavaizduotas iš Harlemo bažnyčios išeinantis Džordžas Bušas, aukštai pakeltomis rankomis ir plačia šypsena. Didžiulėmis raudonomis raidėmis parašyta antraštė skelbė: „ROKENROLO KARALIUI JŪS NEUŽDRAUSITE JOKIŲ ŠOKIŲ VAKARĖLIŲ“.

Staiga jai pasidarė liūdna kaip niekad, nuo to laiko, kai... na, nuo kurio laiko, ji, tiesą pasakius, negalėjo prisiminti. Jai buvo pažįstami ir sukrėtimai, ir baimė, ir neapsakomas siaubas, ir nebylus sielvartingas įniršis, bet šis gilus, maudžiantis liūdesys buvo dar nežinomas. Podraug su juo Franė ūmai ėmė ilgėtis Ogankvito, vandenyno, gerojo ankstesniojo Meino kalvų ir pušų. Be jokios priežasties ji netikėtai prisiminė senąjį Gasą, ir akimirkai jai pasirodė, kad nuo sielvarto ir praradimų plyš jos širdis. Ką ji čia veikia tarp lygumų ir į dvi dalis šalį dalijančių kalnų? Tai svetima vieta, ir jinai jai nepriklauso.

lš jos krūtinės ištrūkęs atodūsis nuskambėjo taip siaubingai vienišai, kad ji antrą kartą per dieną užspaudė burną abiem rankom. „ Nereikia, Frane, vaikeli. Toks didelis sielvartas taip greitai nepraeina. Po truputį kaskart. Jeigu tau reikia paverkti, padaryk tai vėliau, bet ne čia, Haroldo Lauderio rūsyje. Pirmiausiai atlik darbą“.

Artėdama prie laiptų, ji pažvelgė į besišypsančio, nenuilstančio Džordžo Bušo atvaizdą ir karčiai šyptelėjo. Taip, jie, be abejonės, privertė tave pašokinėti, pamanė ji. Bet kokiu atveju kažkas privertė tave. Pakilusi ant paskutinės iš rūsio vedančių laiptų pakopos, ji buvo mažne įsitikinusi, jog durys pasirodys užrakintos, bet šios lengvai prasivėrė. Virtuvė buvo švari ir tvarkinga, išplauti indai stovėjo džiovykloje, mažytė dujinė viryklė buvo taip iššveista, kad net švytėjo... bet ore lyg paties Haroldo šmėkla, įsibrovusi į jos gyvenimą Rojaus Breningeno „Kadilaku“ anuomet, kai ji laidojo savo tėvą, kybojo riebus kepsnio kvapas.

Ach, į kokią keblią padėtį papulsiu, jeigu Haroldas sumanys grįžti būtent dabar, — pamanė ji ir kaipmat, beveik įsitikinusi, jog tarpduryje pamatys besišypsantį Haroldą, apsižvalgė. Ten nieko nebuvo, bet visgi širdis nemaloniai sutvaksėjo į šonkaulius.

Franė nusėlino į svetainę. Čia buvo tamsu, taip tamsu, jog jai pasidarė baisoka. Haroldas ne tik rakindavo duris, bet netgi dieną užtraukdavo naktines užuolaidas. Ir vėl Franė pajuto, tarsi ją stebėtų kažkokia pasąmoninė Haroldo asmenybės išraiška. Kam mažame miestelyje užtraukti užuolaidas, kur pagal šį ženklą galėjai atskirti gyvųjų namus ir kur užtrauktos užuolaidos reiškė, kad namuose visi mirę?

Svetainėje kaip ir virtuvėje viešpatavo griežta tvarka, tiesa, baldai buvo gremėzdiški ir aptriušę. Šio kambario įžymybė buvo židinys — didžiulis, sumūrytas iš akmenų, su tokia plačia plytų atbraila po ugniakuru, jog ant jos galėjai sėdėti. Franė taip ir padarė — atsisėdo ir susimąsčiusi ėmė dairytis į šalis. Pasimuisčiusi ji pajuto, kaip po ja pajudėjo viena plyta ir jau ketino atsistoti, kai staiga išgirdo beldimą į duris. Dusinančia lavina ant jos siūbtelėjo išgąstis. Atrodė, kad nuo netikėto siaubo ją sukaustė paralyžius. Užgniaužė kvapą, ir kaip Franė vėliau suprato, ji net truputį apsišlapino. Vėl pasibeldė — skubotas, aiškus barbenimas.

„ Viešpatie, — pagalvojo Franė. — Bent jau užuolaidos užtrauktos, šlovė tau, Viešpatie, už tai“. Staiga šią mintį pakeitė šaltas įsitikinimas, kad jos dviratis paliktas matomoje vietoje. Ar tikrai? Ji karštligiškai bandė prisiminti, bet vietoj to galvoje sukosi visokie iki skausmo pažįstami niekai: „ Prieš pastebėdamas krislą kaimyno akyje, pirmiausiai išsiimk rastą iš savosios“.