Stephen King - Dvikova (2)

— Ji ne paprasta sena moteris. Ji motušė Abigeilė, o čia — ji Romos Popiežius. Jeigu Popiežius nusprendė, kad jam reikia vykti Jeruzalėn, ar jūs, būdamas tikras katalikas, ginčysitės su juo?

— Velniai griebtų, tai visiškai kas kita, ir jūs puikiai tai suprantate!

— Anaiptol, tai būtent tas pat. Būtent. Bent jau taip į šį reikalą žiūrės Laisvosios Zonos žmonės. Stju, tu pasirengęs tvirtinti, kad Viešpats nesakė jai keliauti į brūzgynus?

— Ne-e... Bet...

Nikas visą šį laiką skubiai rašė ir dabar ištiesė lapelį Stju, kuris sunkiai įskaitė kai kuriuos žodžius. Paprastai Niko raštas buvo nepriekaištingas, o šis lapelis buvo prirašytas greita, netgi nekantria rašysena: „Stju, tai nieko nekeičia, nebent nukentės Laisvosios Zonos kovinė dvasia. Bet aš neįsitikinęs, kad taip atsitiks. Žmonės neims skirstytis vien todėl, kad negalės tartis su ja dėl mūsų dabartinių uždavinių. Galbūt tai netgi į gerą“.

— Aš tiesiog einu iš proto, — tarė Stju. — Tai mes kalbame apie ją kaip apie kliūtį, kurią reikia apeiti lyg kelio viduryje gulintį akmenį, tai kaip apie Romos Popiežių, ir jeigu jau ji apsisprendė, neteisingo žingsnio niekuomet nežengs. Bet reikalas tas, kad aš ją myliu. Nikai, ko tu nori? Kad kas nors užeitų jos kūną vienuose iš tų spąstų, tykančių už miesto esančiuose tarpekliuose? Tu nori, kad ją paliktume likimo valiai, kad ji taptų... šventa vakariene varnoms?

— Stju, — švelniai jį sustabdė Glenas. — Ji taip nusprendė — išeiti.

— O, po velnių, na ir košė, — atsiduso Stju.

*

Artėjant vidurdieniui, naujiena apie motušės Abigeilės dingimą apskriejo visą bendriją. Kaip Nikas ir numatė, visus apėmė greičiau gedulingas paliktųjų liūdesys, o ne nerimas. Visi suprato, kad ji tikriausiai išėjo „melsti Dievą malonės“, idant padėtų jiems aštuonioliktosios dienos visuotiniame susirinkime išsirinkti teisingą kelią.

— Nenoriu piktžodžiauti, vadindamas ją Viešpačiu, — pasakė Glenas prie kuklių pietų parke. — Ji... turbūt Viešpaties patikėtinė. Bet kurios bendruomenės tikėjimo jėgą galime įvertinti stebėdami, kiek šis tikėjimas nusilpsta pasitraukus empiriniam objektui.

— Paaiškink dar kartelį.

— Kai Mozė sudaužė aukso veršį, izraelitai liovėsi jam lenktis. Kai Gedeonas sugriovė Baalo aukurą, madianiečiai nusprendė, jog Baalas — ne tokia jau šventenybė. Bet Kristus štai jau du tūkstančiai metų kai pasišalino papietauti, o žmonės ne tik po senovei vadovaujasi jo mokymu, bet gyvena ir miršta tikėdami, jog jis netrukus ateis, ir šiuo antruoju jo pasirodymu niekas nesistebės. Panašiai jaučia Laisvosios Zonos žmonės, galvodami apie motušę Abigeilę. Šie žmonės visiškai įsitikinę, jog ji sugrįš. Ar jūs su jais kalbėjotės?

— Taip, — pasakė Stju. — Tiesiog nesitiki. Senoji moteris vaikštinėja nežinia kur, ir niekam nė motais. Įdomu, ar ji suspės iki susirinkimo atnešti Dešimt įsakymų, iškaltų akmeninėje lentoje?

— Galbūt, — rimtai atsakė Glenas. — Bent jau ne visiems nė motais. Ralfas Brentneris tiesiog šėlsta.

— Tiek to, tą Ralfą. — Stju įdėmiai pažvelgė į Gleną. — Ką tu pats apie tai manai, Pliki?

— Prašau nevadink manęs taip. Nekaip skamba. Štai ką aš pasakysiu... Viskas ganėtinai keista. Senis rytų teksasietis pasirodė mažiau pasitikįs ja, kaip Dievo dovana, pasiųsta bendruomenei, nei agnostikas — senas sociologijos lokys. Manau, kad ji sugrįš. Nežinau kodėl, bet taip manau. O ką mano Franė?

— Aš nežinau. Nuo pat ryto jos nemačiau. O motušė Abigeilė... kažkur ten valgo lervas ir laukinį medų? — Stju susimąstęs pažvelgė į rytus, kur žydroje artėjančio vidudienio miglelėje kilo kalnai. — Viešpatie, Glenai, kad tik mūsų senutėlei ledi viskas gerai baigtųsi.

*

Franė nežinojo, jog motušė Abigeilė išėjo. Visą rytą ji praleido bibliotekoje, studijuodama sodininkystės literatūrą. Ir ji buvo toli gražu ne vienintelė studentė. Dar du ar trys žmonės skaitė ūkininkavimo knygas, dvidešimt penkerių metų jaunas akiniuotis susikaupęs studijavo knygą „Septyni nepriklausomi energijos šaltiniai jūsų namams“, o gražutė šviesbruvė keturiolikmetė sėdėjo prie nuskaityto „600 paprastų receptų“ tomelio.

Iš bibliotekos Franė išėjo apie vidurdienį ir Riešutmedžio gatve patraukė į miesto centrą. Ji jau buvo pusiaukelėje į namus, kai susitiko Širlę Hemet, tą vidutinio amžiaus moterį, kuri į Boulderį atvyko podraug su Dajana, Siuzana ir Pete Kroger. Dabar jos negalėjai pažinti. Ji buvo panaši į energingą patrauklią matroną, kuri išgyvendavo dėl visų ir dėl visko.

Pasisveikinusi su Frane, Širlė nekantriai paklausė:

— Kaip tu manai, kada ji sugrįš? Aš visų to klausinėju. Jeigu šiame mieste būtų laikraštis, aš į visuomenės nuomonės apklausos skyrių nusiųsčiau klausimą. Maždaug tokį: „Ką jūs manote apie senatoriaus Banhoulo poziciją dėl naftos atsargų išeikvojimo?“ Kažką panašaus.

— Kada kas sugrįš.

— Motušė Abigeilė , kas gi dar! Jūs ką, mieloji, iš mėnulio nukritote?

— Apie ką tu kalbi? — sunerimusi paklausė Franė. — Kas atsitiko?

— Tas ir yra. Niekas nieko gerai nežino.

Ir Širlė papasakojo Franei viską, kas įvyko per tą laiką, kol ji sėdėjo bibliotekoje.

— Ji tiesiog... išėjo? — suraukusi antakius, paklausė Franė.

— Taip, bet, žinoma, ji sugrįš, — įsitikinusi pridūrė Širlė. — Taip ji parašė.

— Jeigu tokia bus Dievo valia?

— Patikėk, būtent taip buvo parašyta, — jau šalčiau pažvelgusi į Franę, pasakė Širlė.

— Na... kad tiktai šitaip būtų. Ačiū, Širle, kad papasakojai. Ar tave kaip ir anksčiau kamuoja galvos skausmai?

— Ne. Viskas praėjo. Aš ketinu balsuoti už tave, Frane.

— Hm-m-m? — virškindamos naują informaciją, Franės mintys skrajojo kažkur toli, ir šią minutėlę ji net nesuprato, apie ką kalba Širlė.

— Kad tu patektum į Nuolatinio komiteto sudėtį.

— Ak taip, dėkoju. Bet nesu įsitikinus, ar aš to noriu.

— Tu puikiai susidorosi. Ir tu, ir Siuzana. Man laikas, Frane; Iki.

Jos išsiskyrė. Degdama noru išsiaiškinti, ar nežino Stju ko nors naujo, Franė nuskubėjo namo. Senutės dingimas palietė pačią jos širdį ir sukėlė prietaringą baimę. Apgailestavo, kad dabar jie negali motušės Abigeilės teismui pateikti pagrindinių vakarykščio posėdžio sprendimų — pavyzdžiui, apie žvalgų išsiuntimą į Vakarus. Dabar, išėjus motušei Abigeilei, Franė pajuto, kaip jos pečius užgulė dar didesnė atsakomybė.

Namai buvo tušti. Ji prasilenkė su Stju penkiolika minučių. Po cukrine pakištame raštelyje buvo parašyta: „Grįšiu apie 9:30. Aš su Ralfu ir Haroldu. Nesijaudink. Stju“.

„Su Ralfu ir Haroldu? — pamanė ji, ir ūmai ją apėmė siaubas, kuris visiškai nebuvo susijęs su motuše Abigeile. — Bet kodėl aš turėčiau bijoti dėl Stju? Dieve mano, o kas, jeigu Haroldas pabandys padaryti kažką... na, ką nors keista... Betgi Stju jį sudraskys į gabalėlius! Nebent... nebent Haroldas prisėlins prie jo iš už nugaros ir...“ Drebėdama iš baimės, ji kankindamasi galvojo, ką gi Stju gali veikti drauge su Ralfu ir Haroldu.

„ Grįšiu apie 9:30“.

Viešpatie, dar taip negreitai.

Franė dar minutę pastovėjo virtuvėje, niūriai žvelgdama į savo kuprinę, kurią užkėlė ant bufeto viršaus.

„ Aš su Ralfu ir Haroldu“.