Stephen King - Dvikova (2)

Ir staiga žebenkštys išsilakstė, jos cypdamos išnyko nakties tamsoje, palikusios maišo turinį pusiau nesuėstą, ir ji triumfuodama pamanė: „Vis dėlto Viešpats išgelbėjo mane! Tegul bus pagarbintas Jo vardas! Viešpats išgelbėjo Savo gerą ir ištikimą tarną!“

„ Ne Viešpats, senute. Aš tave išgelbėjau“.

Savo regėjime ji atsigręžė, ir iš siaubo jai užgniaužė gerklę, o burnoje pajuto šviežio vario prieskonį. Kūnu skirdamas stiebus, tarsi gauruotas sidabriškas vaiduoklis iš kukurūzų išniro didžiulis kalnų vilkas su sardoniška šypsena prašieptais nasrais ir degančiomis akimis. Galingą kaklą juosė kalinėto sidabro antkaklis — daiktas, masinantis barbarišku grožiu, su nusvirusiu mažyčiu juodu gintaro akmenuku... o centre švietė mažas raudonas plyšelis, panašus į akį. Arba raktą.

Ji persižegnojo, suskaldydama į dvi dalis ant tos šlykščios baidyklės kabantį blogos akies ženklą, bet vilko nasrai tik dar plačiau išsišiepė ir iš jų nukaro ilgas rožinis liežuvis.

„ Aš ateisiu tavęs, motuše. Ne dabar, bet greitai. Mes užspeisim tave, kaip šunys užspeičia elnią. Aš — visa tai, ką tu apie mane galvoji, ir netgi daugiau. Aš — burtininkas. Aš kalbu paskutiniosios epochos vardu. Motuše, tavo žmonės mane supranta geriau už visus. Jie mane vadina Džonu Užkariautoju“.

„Nešdinkis! Visagalio Viešpaties Dievo vardu, palik mane!“

Bet ji siaubingai išsigando! Ne dėl ją supančių žmonių, kurie jos sapne pasireiškė kaip vištos maiše, o dėl pačios savęs. Širdies gilumoje ji bijojo dėl savo sielos.

„ Aš nepavaldus tavo Dievui, motuše. Jo laiviūkštis nuplaukė“.

„Ne! Netiesa! Mano jėga dešimteriopa, aš pakilsiu ant šimto ereliškų sparnų...“

Bet vilkas tik nusišiepė ir prisliūkino arčiau. Ji atšoko, pajutusi jo kvėpavimą — sunkų, gūdų. Tai buvo vidurdienio ir vidurnakčio siaubas, ir ji bijojo. Jos siaubas buvo beribis. O vilkas, vis dar išsišiepęs, ėmė kalbėti dviem balsais — klausdamas, paskui pats sau atsakydamas.

— Kas išgavo vandenį iš uolos, kai mes merdėjome iš troškulio?

— Aš, — atsakė vilkas įžūliu balsu, kuriame sumišo triumfas ir siaubas.

— Kas mus išgelbėjo, kai puolėme į nusivylimą? — šaipydamasis paklausė vilkas; dabar jo snukis buvo už kelių colių nuo jos ir alsavo tikru skerdyklos kvapu.

— Aš, — sėlindamas vis arčiau, sustūgo vilkas; jo iššiepti nasrai buvo kupini mirties, o nuostabiose akyse liepsnojo išdidumas. — Taip, pulkite man po kojų ir melskitės mano vardui, aš esu tasai, kuris dykumoje pagirdė jus ištroškusius, ir mano vardas toks pat kaip mano Seimininko...

Vilko nasrai plačiai atsivėrė, kad ją prarytų.

*

— ...mano vardas, — murmėjo ji. — Melskitės mano vardui, šlovinkite Viešpatį Dievą, iš kurio kyla visos malonės, šlovinkite Jį visi žemės gyvieji...

Ji pakėlė galvą ir lyg pamišusi apžvelgė kambarį. Jos mylima Biblija nukrito ant grindų. Išeinančiame į rytus lange įspindo ryto aušros šviesa.

— O mano Viešpatie! — pašaukė ji garsiai virpančiu balsu.

„ Kas išgavo vandenį iš uolos, kai mes merdėjome iš troškulio?“

Ar ne todėl? Ar ne todėl, Dieve gailestingas? Ar ne todėl jos akis uždengė šydas ir pavertė ją akla, kai jai derėjo matyti ir žinoti? Iš jos akių paplūdo sielvarto ašaros; lėtai, kęsdama skausmą, ji atsistojo ir prisiartino prie lango. Į klubus ir kelius įsismelkė bukos deginančios artrito adatos.

Ji ilgai stebeilijo pro langą ir pagaliau suprato, ką jai dabar reikia daryti. Priėjusi prie spintos, ji nusivilko naktinius marškinius ir numetė juos ant grindų. Dabar ji stovėjo apsinuoginusi, atidengusi kūną, taip išvagotą raukšlių, tarytum jis būtų buvęs didžiosios laiko upės vaga.

— Teišsipildo Tavo valia, — sumurmėjo ji ir ėmė rengtis.

Po valandos ji lėtai klibinkščiavo Meipltono aveniu į vakarus, už miesto prasidedančių laukinių miško brūzgynų ir siaurukalnių kryptimi.

*

Stju buvo elektrinėje, o su juo ir Nikas, kai ten įsiveržė Glenas. Be jokios įžangos jis išpoškino:

— Motušė Abigeilė. Ji išėjo.

Nikas skvarbiai pažvelgė į jį.

— Ką tu čia paistai? — paklausė Stju, pasivedėdamas Gleną į pašalį, atokiau nuo darbininkų, kurie ant vienos iš sprogusių turbinų vyniojo varinę vielą.

Patvirtindamas Glenas palingavo galva. Jis mynė dviratį penkias mylias ir dar nespėjo atsikvėpti.

— Aš nuėjau pas ją, ketindamas truputį papasakoti apie vakarykštį posėdį ir, jeigu ji būtų panorusi, perklausyti įrašą. Norėjau, kad ji žinotų apie Tomą, nes ši idėja nedavė man ramybės... viskas, ką pasakė Franė, auštant mane kažkaip paveikė. Aš norėjau ateiti pas motušę anksčiau, nes Ralfas pasakė, neva atvyks dar dvi grupės žmonių, o tu žinai, kaip jai patinka visus pasveikinti. Prie jos namų atsiradau apie pusę devintos. Man pasibeldus, ji neatsakė, ir aš įėjau. Jeigu ji miegotų, maniau paprasčiausiai išeiti... tačiau norėjau įsitikinti, jog ji... na, ar nenumirė, ar dar kas nors neatsitiko. Ji juk tokia sena. Bet jos ten nebebuvo. Ir ant jos pagalvės radau štai šitą.

Jis ištiesė popieriaus lapą. Stambiu nelygiu braižu ant jo buvo parašyta:

Aš privalau trumpam išeiti. Aš nusidėjau įsivaizduodama, kad žinau Dievo sumanymus. Mano nuodėmė — PUIKYBĖ, ir Jis vėl nori rasti man vietą Savo darbuose. Netrukus aš vėl būsiu su jumis, jeigu tokia bus Dievo valia.

Abė Frymentl

— Ką gi mums dabar daryti? — šūktelėjo Stju. — Kaip tu manai, Nikai?

Nikas paėmė raštelį ir perskaitęs jį dar kartą grąžino Glenui. Griežta jo veido išraiška išblėso ir užleido vietą liūdesiui.

— Manau, kad susirinkimą verta perkelti į šiandienos vakarą, — pasakė Glenas.

Nikas papurtė galvą. Išsitraukęs bloknotą, jis kažką parašė, išplėšė lapą ir padavė Glenui. Per Gleno petį Stju perskaitė: „Žmogus spėlioja, o Dievas disponuoja. Motušė Abigeilė labai mėgo šį posakį ir dažnai jį kartojo. Glenai, tu pats sakei, kad ji kitaip nusiteikusi; Dievas arba jos pačios sąmonė, arba jos paklydimas, o gal dar kas nors. Ką daryti? Ji išėjo. Mes to jau nebepakeisime“.

— Bet koks triukšmas... — buvo bepradedąs Stju.

— Žinoma, triukšmo bus daug, — sutiko Glenas. — Nikai, gal mums bent jau sušaukti Komiteto posėdį ir tai apsvarstyti?

Nikas greitai parašė: „Kam? Kam šaukti posėdį, kuris nieko nenuspręs?“

— Na, mes turime ką nors pasiųsti į paieškas. Ji negalėjo toli nueiti.

Nikas dvigubu ratu apibraukė frazę „ Žmogus spėlioja, o Dievas disponuoja“. Žemiau jis parašė: „Jeigu jūs ją rasite, tai kaip atvesite atgal? Surišę?“

— O Viešpatie, ne! — šūktelėjo Stju. — Bet, Nikai, mes negalime jai leisti taip paprastai be tikslo klaidžioti! Jai į galvą šovė beprotiška mintis, neva įžeidusi Viešpatį. O kas, jeigu ji kaip kažkoks vaikinas iš Senojo Testamento sumanys nuklysti į kokius nors neįsivaizduojamus brūzgynus?

Nikas parašė: „Aš beveik įsitikinęs, kad būtent taip ji ir padarė“.

— Ak, netgi taip!

Glenas padėjo ranką Stju ant peties:

— Luktelėk minutę, rytų teksasieti. Pažvelkim į šio reikalo esmę.

— Velniop esmę! Aš nematau jokios esmės, kai likimo valiai paliekame seną moterį, leisdami jai dienąnakt klaidžioti nežinia kur, kol ji išsekusi numirs!