Stephen King - Dvikova (2)

Tai gali nuskambėti beprasmiškai, bet leiskite man paaiškinti, nes iš tiesų tai pragmatinis klausimas. Mes privalome galų gale skirti motušei Abigeilei mūsų bendrijoje apibrėžtą vietą, kadangi mūsų problema yra ne tiktai „vėl atsistoti ant kojų“. Jeigu egzistuotų vien pastaroji, mums visiškai nereikėtų motušei skirti pagrindinį vaidmenį. Kaip mes žinome, egzistuoja kita problema, žmogaus problema, arba, kaip mes jį kartais vadiname, Tamsos žmogaus, arba, kaip sako Glenas, Priešininko. Mano įrodymas, kad jis egzistuoja — labai paprastas, ir aš manau, kad daugelis Boulderio žmonių pritars mano mintims — jeigu jie apskritai apie tai susimąsto.

Štai jis: „Aš sapnavau motušę Abigeilę, ir ji egzistuoja; aš sapnavau Tamsos žmogų, vadinasi, turi būti ir jis, nors nė kartojo nemačiau“. Žmonės motušę Abigeilę myli, ir aš pats ją myliu. Bet mes daug nepasieksime — faktiškai nieko nepasieksime, jei ji nepritars mūsų veiksmams.

Todėl šiandien aš aplankiau garbiąją ledi ir tiesiai paklausiau: „Jūs prisidėsite prie mūsų?“ Ji atsakė, kad taip, bet su kai kuriomis sąlygomis. Abigeilė kalbėjo visiškai atvirai ir pasakė, esą „pasaulietiniuose reikaluose“ mes absoliučiai laisvi ir turime vadovautis bendru sutarimu. Valyti gatves, skirstyti gyvenamuosius plotus, įjungti elektros energiją.

Tačiau gan aiškiai leido suprasti savo norą, kad su ja būtų konsultuojamasi visais klausimais, kai bus kalbama apie Tamsos žmogų. Ji tvirtai tiki, kad mes visi — šachmatų figūros Dievo ir Šėtono kovoje; kad svarbiausias Šėtono agentas yra Priešininkas, kurio vardas, kaip ji pasakė, Rendelas Flegas (jos supratimu, „tai tas vardas, kuriuo jis dabar naudojasi“); kad pagal ženklus, žinomus tik Viešpačiui Dievui, Jis šiam reikalui pasirinko ją Savo patikėtine. Ji tiki, jog artėja dvikova, kurioje arba mes jį nugalėsime, arba jis mus. Ji mano, kad nieko nėra svarbiau už šią kovą, ir ji reikalauja, kad apie tai... ir apie jį kalbėdami, pasitartume su ja.

Dabar aš neketinu gilintis į šio reikalo religinę prasmę ar ginčytis, teisi ji ar ne, bet akivaizdu, kad egzistuoja tokia problema, su kuria mes privalome susidoroti. Todėl aš turiu kai kurių pasiūlymų“.

Niko samprotavimus visi trumpai apsvarstė.

Nikas pasiūlė: ar būtų galima dabar Komitete nesvarstyti Priešininko klausimo teologinės ir antgamtinės reikšmės?

Nubalsavęs „už“ — 7, „prieš“ — 0, Komitetas sutiko nutraukti svarstymą, bent jau tuo metu, kol mes „sesijoje“.

Paskui Nikas dar pasiūlė: ar sutiksime, kad pagrindinis slaptasis Komiteto uždavinys — rasti būdą, kaip susidoroti su ta jėga, žinoma Tamsos žmogaus, Priešininko arba Rendelo Flego vardu? Glenas Beitmenas palaikė šį pasiūlymą, pridūręs, kad kartkartėmis privalome svarstyti ir kitus reikalus — šiuo metu neatidėliotina sudaryti Laidojimo komitetą. Pasiūlymui visi vienbalsiai pritarė.

Nikas priminė savo pirmąjį siūlymą, jog reikia informuoti motušę Abigeilę apie visus viešus ir slaptus Komiteto svarstymus. Ir tam buvo pritarta vienbalsiai.

Išsprendęs motušės Abigeilės klausimą, Komitetas Niko prašymu ėmė diskutuoti apie Tamsos žmogų. Niko nuomone, į Vakarus reikėtų pasiųsti tris savanorius, kurie įsiskverbtų į Tamsos žmogaus aplinką ir kauptų informaciją apie tai, kas iš tikrųjų ten vyksta.

Siuzana Štern pasisiūlė pirmoji. Po trumpo, bet audringo ginčo Glenas Beitmenas pareiškė: nuspręsti, kad nė vienas — nei Organizacinio, nei Nuolatinio komiteto narys neturi teisės savanoriškai vykdyti panašias užduotis. Siuzana Štern panoro sužinoti kodėl.

Glenas: Siuzana, visi gerbia jūsų sąžiningą ryžtą pagelbėti, bet mes paprasčiausiai nežinome, ar tie žmonės apskritai sugrįš atgalios ir kada bei kokios būsenos. Dabar, atstatinėdami gyvenimą Boulderyje, mes irgi užsiėmę ganėtinai reikšmingu darbu. Jeigu jūs pasitrauksite, į jūsų vietą mums teks priimti ką nors iš šalies ir jį supažindinti su viskuo, ką jau žinote jūs. Nemanau, kad mums valia prarasti tiek laiko.

Siuzana: Ko gero, jūs teisus... bent jau tai jaučiu... tačiau mane iš tikrųjų stebina: nejaugi šios dvi užduotys — vienodos? Arba netgi lygiavertės? Jūs sakote, kad mums nevalia pasiųsti Komiteto narį, nes visi jie tokie velniškai nepakeičiami. Taigi mes paprasčiausiai... paprasčiausiai... kaip tiksliau pasakyti...

Stju: Slepiamės už kitų nugarų?

Siuzana: Ačiū. Būtent tai aš ir turėjau omenyje. Slėpdamiesi už kitų nugarų, mes ką nors ten pasiųsim, galbūt net pasmerkdami jį nukryžiavimui arba dar blogiau.

Ralfas: Kas gali būti blogiau?

Siuzana: Nežinau. Jeigu kas nors ir žino, tai tik Flegas. Tiesiog tokių dalykų nekenčiu.

Glenas: Jūs galite jų nekęsti, bet labai glaustai išreiškėte mūsų poziciją. Mes čia užsiimame politika. Esame pirmieji naujosios eros politikai.

Mes turime būti įsitikinę, kad mūsų tikslas — gerokai didingesnis nei tie tikslai, vardan kurių politikai iki mūsų siuntė žmones į mirtį.

Siuzana: Niekada nemaniau, kad užsiimsiu politika.

Laris: Sveika atvykusi į klubą.

Gleno pasiūlymui, kad nė vienas Komiteto narys negali eiti į žvalgybą, buvo pritarta vienbalsiai. Paskui Franė Goldsmit paklausė Niko, pagal kokias savybes reikės atrinkti būsimus slaptuosius agentus ir ką jie turės išsiaiškinti.

Nikas: „Iki to laiko, kol jie negrįš, mes nežinome, ką galima sužinoti. Jeigu jie apskritai sugrįš. Mes nieko nenumanome apie tai, ką jis ten rezga. Esame labiau panašūs į žvejus, naudojančius žmogišką jauką“.

Stju nuomone, Komitetui derėtų išrinkti tokius žmones, kuriais galima visiškai pasikliauti. Visi balsavo už tai, kad didžioji diskusijos dalis, pradedant šiuo punktu, iš audiokasečių būtų pažodžiui perrašyta į posėdžio protokolą. Mums atrodo svarbu išsaugoti pažodinius mūsų diskusijos užrašus apie žvalgus (arba šnipus), nes šis klausimas yra ypač delikatus.

Laris: Galiu pasiūlyti kandidatūrą. Manau, kad kai kuriems iš jūsų, kurie jo nepažįsta, tai nuskambės neįprastai, bet tai gali tapti iš tikrųjų gera idėja. Aš siūlyčiau teisėją Farisą.

Siuzana: Ką, tą senuką? Lari, tu turbūt išprotėjai!

Laris: Jis protingiausias žmogus iš visų, kuriuos kada nors buvau sutikęs. Ir jam tik septyniasdešimt. Ronaldas Reiganas prezidentavo būdamas ir garbingesnio amžiaus.

Franė: Aš to nepavadinčiau tokiu jau įtikinamu argumentu.

Laris: Bet jis sveikas ir žvalus. Tamsos žmogus vargu ar įtartų, jog galime pasiųsti šnipinėti tokį senuką kaip Farisas... ir, kaip patys suprantate, turime atsižvelgti į Priešininko įtarumą. Jis tikriausiai laukia panašaus mūsų ėjimo, ir visai nenustebsiu, jeigu turi pasienio patrulius, kurie į visus ten atvykstančius žiūri kaip į potencialius šnipus. Ir — tai nuskambės ciniškai, žinau, ypač Franei, — jeigu jį prarasime, mes bent jau išsaugosime tokį, kuriam priešakyje dar geri penkiasdešimt metų.

Franė: Tu teisus. Tai skamba ciniškai.

Laris: Norėčiau dar pridurti: aš žinau, kad Teisėjas sutiks. Jis tikrai nori padėti. Ir aš išties manau, kad jis susidoros.

Glenas: Išklausyta dar viena nuomonė. Kas dar nori pasisakyti šiuo klausimu?

Ralfas: Aš manau kitaip, nes to žmogaus nepažįstu. Manau, mes neturime aukoti žmogaus vien todėl, kad jis senas. Galų gale pažiūrėkite, kas čia svarbiausias — sena moteris, kuriai jau daugiau kaip šimtas metų.

Siuzana: Paklausyk, Lari. O jeigu jis apmaus Tamsos žmogų, bet vėliau, įvykdęs užduotį, grįždamas namo, mirs nuo širdies smūgio?