Stephen King - Dvikova (2)

Franė mąsliai žvelgė į sąsiuvinį. Atvykusi į Boulderį, ji rašė viso labo aštuonis ar dešimt kartų, ir daugelis užrašų buvo trumpi, dažnai nutrūkstantys per pusę žodžio. Didysis išsiliejimas, kol jie buvo kelyje, užgriuvo ir atslūgo... kaip placenta, liūdnai pagalvojo. Per paskutines keturias dienas nebuvo parašyta nė eilutės, ir ji įtarė, kad laikui bėgant dienoraštis gali būti visai išbrauktas iš atminties, nors anksčiau ji tvirtai ketino, kai viskas nurims, tokius užrašus tęsti. Dėl kūdikio. Dabar jos atmintyje dar kartą viskas aiškiai nušvito.

„ Taip dažniausiai atsitinka žmonėms, kai jie priima tikėjimą... arba skaito ką nors, kas pakeičia jų gyvenimą... pavyzdžiui, svetimus meilės laiškus...“

Ūmai jai pasirodė, kad sąsiuvinis pasunkėjo, ir vien tiktai jį atvertus, jos kaktą išpylė prakaitas ir... ir... Ji išsigandusi apsidairė, ėmė pašėlusiai plakti širdis. Kas ten šnara? Tikriausiai už sienos krebžda pelė. Žinoma, kas gi daugiau. O greičiausiai tai tik liguista vaizduotė. Nebuvo jokios priežasties, visiškai jokios priežasties pradėti galvoti apie žmogų juodu abitu. Jos kūdikis gyveno joje, o čia viso labo buvo tik sąsiuvinis, ir bet kokiu atveju nebuvo įmanoma nustatyti, ar šiuos užrašus kas nors skaitė, o jei ir skaitė, nebuvo metodo nustatyti, kad juos skaitęs žmogus — Haroldas Lauderis.

Ir vis dėlto, spragsint netolimos praeities objektyvo užraktui, ji ėmė lėtai versti puslapius tarsi juodai baltas fotografijas.

„ Šiandien mes žavėjomės jais, o Haroldas vis kalbėjo ir kalbėjo apie spalvą, struktūrą bei toną, ir Stju pačia rimčiausia išraiška man mirktelėjo. Vargas man, aš atsakiau jam tuo pačiu...“

„Haroldas, žinoma, pagrindiniams principams prieštaraus. Eik tu po velnių, Haroldai, dar paūgėk!“

„..ir aš pastebėjau, kaip jis rengiasi pareikšti savo eilines patentuotas, Haroldo Lauderio Protingąsias Pastabas...“ (Dieve mano, Frane, kodėl tu apskritai taip rašei apie jį. Kokiu tikslu?)

„Na, tu juk žinai Haroldą... jo familiarias manieras... tą pompastišką toną ir pasisakymus... nepatikimas berniūkštis...“

Tai buvo liepos dvyliktosios įrašas. Verčiami lapai taip ir skriejo po jos pirštais. Ji skubėjo kuo greičiau nusigauti iki pabaigos, o frazės, lyg čaižydamos veidą, vis lindo į akis. „Kaip ten būtų, Haroldas jau nebedvokė... Šiandien vakare Haroldo kvėpavimas galėjo išgąsdinti net patį drakoną...“ Ir daugybė beveik į pranašavimus panašių pastebėjimų: „Jis kaupia pralaimėjimus, kaip piratas brangenybes. Bet kokiu tikslu? Kad patenkintų savo slapto pranašumo jausmą ir persekiojimo maniją? Ar tai savotiškas atpildas?

„ Ak, jis sudarinėja sąrašą... ir peržiūrėjęs porą kartų... jis supras... kas blogas ir kas geras.“ Paskui rugpjūčio pirmosios įrašas, viso labo tik prieš dvi savaites: „Vakar nieko nerašiau, buvau per daug laiminga. Ar kada nors buvau tokia laiminga? Manau, kad ne. Mudu su Stju kartu. Mudu...“ Franė pervertė puslapį. Pirmi žodžiai pačiame viršuje buvo tokie: „Du kartus mylėjomės“. Bet nespėjo akys prie jų stabtelėti, kai jos žvilgsnis peršoko per pusę puslapio žemyn. Ten šalia plepėjimo apie moterišką instinktą buvo kažkas, kas prikaustė jos žvilgsnį ir privertė vos nesuakmenėti. Tai buvo tamsus, purvinas didžiojo piršto atspaudas.

Galvoje šmėstelėjo: „Ištisas dienas kasdien važiavau motociklu. Žinoma, kiekvieną kartą, prieš jį paimdama, aš stengdavausi nusiprausti, bet rankos tepasi, ir...“ Franė ištiesė ranką ir visiškai nenustebo, jog ji stipriai virpa. Ji pridėjo didįjį pirštą prie dėmės. Toji buvo daug didesnė. Na, žinoma, pasakė ji sau, kai stipriai susitepi, dėmė paprastai būna didesnė. Štai kodėl, juk reikalas tas, kaip... Bet šis piršto atspaudas nebuvo toks purvinas. Plonos linijos, kilpelės ir vingiai buvo beveik švarūs. Tai buvo išdžiūvęs šokoladas „Payday“, — pagalvojo Franė. — Šokoladiniai „Payday“ saldainiai.

Akimirką ji bijojo net atsigręžti — buvo baisu staiga išvysti virš peties pakibusią Haroldo šypseną, nelyginant Češyro Katino iš „Alisos“. Štoras Haroldo lūpas, kurios judėjo tariamų žodžių taktu: „Frane, kiekvienam šuniui savas laikas. Kiekvienam šuniui savas laikas“.

Bet netgi jei Haroldas skaitė jos dienoraštį, ar tai turėjo reikšti, kad jis prieš ją ir Stju sumanė kokią nors vendetą ar dar ką? Žinoma, kad ne. „Bet Haroldas pasikeitė“, — pakuždėjo vidinis balsas.

— Velniai griebtų, jis ne tiek pasikeitė! — į kambario tuštumą šūktelėjo Franė ir pati išsigando savo balso. Paslėpusi dienoraštį, ji nusileido žemyn ir ėmėsi ruošti vakarienę. Šiandien — posėdis, todėl reikia pavalgyti anksčiau... ir ūmai tas posėdis jai pasirodė ne toks svarbus kaip anksčiau.

Ištraukos iš Organizacinio komiteto posėdžio stenogramos,

1990 m. rugpjūčio 13 d.

Posėdis vyko Stju Redmeno ir Franės Goldsmit bute. Dalyvavo visi organizacinio komiteto nariai: Stiuartas Redmenas, Fransė Goldsmit, Nikas Androsas, Glenas Beitmenas, Ralfas Brentneris, Siuzana Štern ir Laris Andervudas.

Pirmininkas — Stiuartas Redmenas.

Sekretorė — Franė Goldsmit.

Ši stenograma (ir pilnas kiekvieno šnaresio bei atsidusimo kasetinis įrašas, skirtas kiekvienam pakankamai netekusiam proto smalsuoliui, norinčiam visko paklausyti) bus padėta saugoti į Pirmojo Nacionalinio Boulderio banko depozitinį seifą...

Stju Redmenas pasiūlė apsvarstyti Diko Eliso ir Loros Konstebl sudarytą kreipimąsi į piliečius dėl apsinuodijimo maistu pavojaus (su krintančia į akis antrašte „JEIGU JŪS VALGOTE, TAI PRIVALOTE TAI PERSKAITYTI!). Tokį kreipimąsi būtina skubiai atspausdinti ir iki rugpjūčio 18-osios visuotinio susirinkimo išplatinti visame Boulderyje, nes mieste jau buvo penkiolika apsinuodijimo maistu atvejų, be to, du iš jų — labai rimti. Pritaręs kreipimuisi, komitetas pavedė Ralfui atspausdinti tūkstantį egzempliorių ir padedant devyniems aktyvistams iškabinėti juos visame mieste...

Siuzana Štern pateikė kitą darbotvarkės punktą, svarstymui pasiūlytą Diko Eliso ir Loros Konstebl (mes pasigailėjome, kad jų nebuvo posėdyje). Jie abu mano, kad turi būti sudarytas Laidojimo komitetas; Diko pasiūlymu, visuotiniame susirinkime šis klausimas turi būti pateiktas ne kaip grėsmė sveikatai — antraip galima tikėtis panikos, — bet kaip „mūsų visų priedermė“. Visi žinome, kad Boulderyje stebėtinai mažai lavonų bet neaišku kodėl... galų gale, dabar tai nesvarbu. Ir visgi čia tūkstančiai mirusių kūnų, kuriuos būtina kuo greičiau palaidoti, jei mes ketiname Boulderyje pasilikti. Į Stju klausimą, ar ši problema dabar labai rimta, Siuzana atsakė, kad, jos nuomone, ji taps itin rimta rudenį, kai sausą karštą orą pakeis lietūs. Loros pasiūlymu, buvo nuspręsta rugpjūčio 18-osios susirinkime pagarsinti Diko projektą dėl laidojimo komiteto, dar šiek tiek jį papildžius.

Paskui Ralfas Brentneris perskaitė Niko Androso paruoštą tekstą, kuris pateikiamas pažodžiui:

„Viena iš svarbiausių Organizacinio komiteto problemų yra tokia: ar Komitetas sutinka supažindinti motušę Abigeilę su viskuo, kas vyks mūsų atviruose ir uždaruose posėdžiuose? Klausimą galima suformuluoti ir kitaip: ar parems motušė Abigeilė šį Komitetą ir vėliau išrinktą Nuolatinį komitetą savo visišku pasitikėjimu ir praneš jo nariams apie viską, kas vyksta jos posėdžiuose su Dievu ar Kad-ir-kas-jis-būtų... ypač uždaruose posėdžiuose?