Stephen King - Dvikova (2)

— Džo... Leo, aš norėjau pasakyti, Leo...

Leo akys — patamsėjusios, susvetimėjusios, kiniškos — staiga nušvito.

Jis nusišypsojo:

— Žiūrėk, ten Dajana. Ji man patinka. Ei, Dajana, — mojuodamas rankomis, suriko jis. — Kramtomosios turi?

Dajana, kuri tepė alyva voro gijos plonumo dešimties pavarų dviračio grandinės krumpliaratį, šypsodamasi atsigręžė. lš palaidinukės kišenės ji ištraukė penkias kramtomosios gumos plokšteles, ir išdėstė jas rankoje vėduokle it kortas pokeryje. Džiugiai juokdamasis, Leo puolė prie jos — besiplaikstančiais vėjyje plaukais, suspaudęs rankoje kamuoliuką, palikęs už nugaros Larį. Ši idėja apie baltus kirminus po Haroldo šypsena... iš kur Džo („Ne, Leo, jo vardas Leo, bent jau tuo aš tikiu“) ištraukė tokią rafinuotą — ir tokią siaubingą — idėją? Šis berniukas pabuvojo pusiau transe. Ir ne tik jis; kiek daug kartų per tas kelias dienas, kai jie buvo čia, Laris matė žmones, kurie sustodavo lyg įbesti nieko nereginčiomis akimis viduryje gatvės, o paskui eidavo toliau? Viskas pasikeitė. Atrodė, jog visas žmogiškojo suvokimo spektras pakilo ištisu lygiu. Tai velniškai gąsdino.

Laris privertė savo kojas kilnotis ir nužirgliojo ten, kur Leo ir Dajana dalijosi kramtomąja guma.

*

Tą dieną Stju užtiko Franę mažame jų namo kiemelyje skalbiančią. Pripylusi į dubenį vandens, ji įbėrė beveik pusę dėžutės skalbimo miltelių ir šepečio kotu maišė tol, kol susidarė tirštos baltos putos. Abejojo, ar teisingai viską daro, bet nieku gyvu ji neis pas motušę Abigeilę ir neišduos savo nežinojimo. Franė panardino rūbus į vandenį, — vanduo buvo ledinis, — paskui su niūria išraiška veide stryktelėjo ir ėmė atkakliai minti kojomis, nelyginant spaudžianti vynuoges sicilietė. „Naujas skalbimo mašinos „Maytag-5000“ modelis, — pagalvojo ji. — Mušimo abiem kojomis metodas, pritaikytas ryškioms jūsų apatinių baltinių spalvoms, ir..“

Atsigrįžusi ji išvydo savo mieląjį; šis stovėjo prie vartelių ir nuoširdžiai nustebęs spoksojo. Truputį pridususi, Franė sustojo.

— Cha-cha! Labai juokinga! Ir ilgai tu ten stovi, gražuoli?

— Porą minučių. Prisipažink, kaip tu tai pavadintum? Laukinės anties meilės šokiu!

— Vėl — cha-cha, — Franė šaltai dėbtelėjo į Stju. — Dar vienas panašus juokelis, ir galėsi miegoti ant sofos arba ant Flagstafo kalno kartu su savo draugeliu Glenu Beitmenu.

— Na, aš norėjau...

— Čia ir jūsų rūbai, misteri Stiuartai Redmenai. Nors jūs dabar ir esate mūsų tėvas-įkūrėjas ar panašiai, bet tai jums netrukdo retsykiais ant trumpikių palikti bjaurias dėmes.

— Šiurkštoka, mano mieloji.

— Šiuo metu nesu nusiteikusi būti mandagi.

— Gerai, išlipk minutėlei. Man reikia su tavimi pasikalbėti.

Franė apsidžiaugė, nors prieš įlipant atgal, jai ir teks plautis kojas. Jos širdis plakė kiek per greitai, ne džiugiai, o truputį liūdnokai, tarsi ištikima mechanizmo dalis, kurią stingant sveikos nuovokos naudojo ne pagal paskirtį. Jeigu mano proproprosenelei teko skalbti būtent tokiu būdu, pamanė Franė, tai aš turiu visas teises į tą kambarį, kuris laikui bėgant tapo mano motušės brangiąja svetaine. Manykim, kad tai savotiškas atsiteisimas ar kažkas panašaus.

Franė nudelbė akis į savo kojas. Jos vis dar buvo aplipusios pilkomis muilo putomis. Pasibjaurėdama jas nusivalė.

— Kai mano žmona skalbdavo rankomis, — pastebėjo Stju, — ji naudojosi... kaip tai vadinasi? Manau, kad skalbimo lenta. Mano mama, pamenu, turėjo net tris.

— Žinau, — suirzusi pasakė Franė. — Ieškodamos skalbimo lentos, mudvi su Džune Brinkmejer apėjome pusę Boulderio, bet neradome nė vienos. Technika streikuoja.

Stju nusišypsojo.

Franė įsirėmė rankomis į šonus:

— Tu ką, Stiuartai Redmenai, rengiesi mane galutinai išvesti iš kantrybės?

— Ne. Tiesiog man atrodo, jog žinau, iš kur galima gauti skalbimo lentą. Ir Džunei, jeigu jai prireiks.

— Kur?

— Leisk man pirmiausiai patikrinti, — šypsena nuo jo veido išnyko, jis apkabino Franę ir priglaudė savo kaktą prie jos kaktos. — Aš labai vertinu tavo pastangas, — pasakė jis, — ir žinau, kad nėščia moteris geriau už savo vyrą žino, ką jai reikia daryti, o ko nereikia. Bet, Frane, kam tokie rūpesčiai?

— Kam? — ji suglumusi pažvelgė į jį. — Bet ką gi tu dėvėsi? Tu nori vaikščioti po miestą nešvariais rūbais?

— Frane, parduotuvės kimšte prikimštos drabužių. Ir man labai nesunku išsirinkti.

— Ką, išmesti rūbus tik todėl, kad jie nešvarūs?

Truputį sunerimęs, jis patraukė pečiais.

— Nieku gyvu, — pasakė Franė. — Stju, taip buvo anksčiau. Dėžutės, į kurias pakuodavo mėsainius, vienkartiniai buteliai. Daugiau taip nebebus.

Jis pabučiavo ją.

— Gerai. Tik kitą kartą skalbsiu aš, girdi?

— Žinoma, — ji gudriai nusišypsojo. — Ar ilgai tai tęsis? Kol nepagimdysiu?

— Tol, kol įjungsiu elektros energiją, — atsakė Stju. — Tuomet tau atnešiu pačią didžiausią, pačią nuostabiausią, kokią tik matei, skalbimo mašiną, ir pats ją paleisiu.

— Pasiūlymas priimtas, — Franė karštai pabučiavo Stju, ir jis, stipriomis rankomis kedendamas jos plaukus, grąžino bučinį. Jos kūnu pasklido šiluma (karštis, nereikia gėdytis, aš visa degu, ir taip būna visuomet, kai jis tai daro) — pirmiausiai ji susikoncentravo speneliuose, o paskui ištirpo pilvo apačioje.

— Geriau nustok, — truputį dusdama, pasakė ji, — jeigu ketini apsiriboti tik pokalbiu.

— Mes tikriausiai pasišnekėsime vėliau.

— Drabužiai...

— Tegul mirksta — geriau nusiplaus purvas, — rimtu tonu pasakė Stju. Franę suėmė juokas, ir jis užčiaupė jos burną bučiniu. Kai Stju pakėlė ją ir nunešė į namą, ją apstulbino, kaip stipriai saulė kaitina jos pečius, ir nustebo: „ Ar anksčiau būdavo taip karšta? Nuo mano nugaros išnyko visi iki vieno spuogeliai... įdomu, tai veikia ultravioletiniai spinduliai ar aukštis? Nejaugi taip kiekvieną vasarą? Taip karšta?“

O paskui jis ėmė ją mylėti, jau ant laiptų ją mylėjo, nurenginėdamas nuogai, versdamas mylėti jį.

*

— Ne, tu atsisėsk, — pasakė jis. — Sakau tau, Frane, atsisėsk.

— Stiuartai, jie suragės. Aš suverčiau į juos pusę dėžutės skalbimo miltelių.

— Nesijaudink.

Ir ji atsisėdo į šezlongą stogo šešėlyje. Stju nusiavė batus, nusitraukė kojines ir virš kelių pasiraitojo kelnes. Kai jis žengė į dubenį ir rimtai nusiteikęs ėmė mindžioti drabužius, Franė neištvėrusi sukikeno.

Stju pažiūrėjo į ją:

— Nori praleisti naktį ant sofos?

— Ne, Stiuartai, — atsakė ji nuolankiai, bet vėl prajuko... kol ėmė riedėti ašaros ir įsiskaudo pilvo raumenys. Susivaldžiusi tarė: — Klausiu tavęs trečią ir paskutinį kartą, apie ką tu atėjai pasikalbėti?

— Ak, taip, — jau suspėjęs sukelti visą putų debesį, jis trypė dubenyje. Į paviršių išplaukė mėlyni džinsai, ir jis, išliejęs ant vejos purią, putotą srovę, įmynė juos atgal. „Tai primena... ak, ne, susiimk, jei nenori prisijuokti iki persileidimo“.

— Šiandien vakare įvyks pirmasis Organizacinio komiteto posėdis, — išlipdamas iš vandens ir sėsdamasis į kitą šezlongą, pasakė Stju.

— Aš turiu dvi dėžes alaus, sūrinių traškučių, lydytų sūrelių, konservuotų agurkėlių, kurie tikriausiai dar...

— Frane, aš ne apie tai. Ryte buvo atėjęs Dikas Elisas ir paprašė, kad išbrauktume jį iš kandidatų sąrašo.