Stephen King - Dvikova (2)

Jis lėtai nupėdino iki šaligatvio ir atsigręžė, bet Haroldas jau dingo. Durys buvo uždarytos. Haroldo svetainėje žaliuzės kabojo nuleistos, todėl buvo labai vėsu; viduje tai atrodė natūralu, bet dabar lauke Laris ūmai pamanė, kad tai vienintelis namas iš visų, kuriuose Boulderyje jam teko pabuvoti, su nuleistomis žaliuzėmis ir užtrauktomis naktinėmis užuolaidomis. Žinoma, toliau mąstė jis, Boulderyje yra dar daugybė užtemdytų namų. Bet tai buvo mirusiųjų namai. Kai žmonės sirgo, jie užtraukė užuolaidas, bandydami atsitverti nuo supančio pasaulio, lyg šliaužiantys į slėptuves gyvūnai, kai šie pajunta artėjantį pavojų. Gyvieji, — tikriausiai pasąmoningai pripažindami mirties egzistavimą — plačiai atitraukė užuolaidas ir atlapojo langus.

Nuo vyno Lariui truputį įsiskaudo galva, jis bandė įtikinti save, kad juntamas lengvas drebulys — teisinga bausmė, pasiųsta už nesaikingą gero vyno plempimą, lyg tai būtų pigus muskatas. Tačiau reikalas buvo visai ne tas. Laris pagalvojo: „ Šlovė tau, Viešpatie, už regėjimą tunelyje. Šlovė tau, Viešpatie, už suvokimo pasirinkimą. Nes be jo mes visi jau galėjome įeiti į meilės iliuzijų istoriją“.

Mintys painiojosi. Netikėtai jį užplūdo įsitikinimas, kad Haroldas seka jį pro žaliuzės tarpelius, lyg smaugikas sugniauždamas ir atgniauždamas kumščius, o jo šypsena virto neapykantos kauke... Kiekvienam šuniui savas laikas. Ir akimoju Laris prisiminė naktį, praleistą Beningtono orkestro aikštelėje, kai jis prabudo, jausdamas siaubą dėl kažkieno buvimo... ir kaip paskiau jis išgirdo (ar tai jam tik prisisapnavo?) duslų į vakarus tolstančių batų kaukšėjimą.

„ Tuojau pat liaukis. Liaukis save mirtinai gąsdinti“.

„But Hilas, — jo vaizduotėje kilo asociacijos [* Boot — batas; posakis „to have one’s heart in one’s boots“ reiškia „įbaugintą“, „širdis į kulnus nusirito“ (angl.) ] . — Vardan Kristaus, liaukis, geriau nereikėjo prisiminti lavonų už tų užtrauktų užuolaidų, tysančių tamsoje tarsi tunelyje, Linkolno tunelyje, o jeigu staiga jie visi sujudės, sukrutės, Dieve maloningas, liaukis gi...“

Ir staiga jis prisiminė tolimą vaikystę. Motina nuvedė jį į Bronkso zoologijos sodą. Kai jie įėjo į beždžionių patalpą, sunkus kvapas jam taip smogė į šnerves, lyg jam būtų sudavęs kumščiu ne į nosį, o tiesiog į jos vidų. Jis apsisuko, ketindamas tuoj pat iš ten išlėkti, bet motina jį sustabdė.

„ Lari, paprasčiausiai kvėpuok ramiai, — pasakė. — Ir po penkių minučių tu jau nebeužuosi jokio bjauraus kvapo“.

Netikėdamas ja, kovodamas su pykinimo priepuoliu (jau septynerių metų jis nežinojo nieko blogesnio už vėmimą), jis vis dėlto pasiliko, ir pasirodė, kad ji buvo teisi. Jau po pusvalandžio jis su nuostaba stebėjo, kaip žmonės, ką tik peržengę beždžionių patalpos slenkstį, pasibjaurėdami susiraukdavo ir imdavo mojuoti ranka sau prieš nosį. Jis pasakė apie tai motinai, ir Alisa Andervud nusijuokė:

— Taip, kvapas čia vis dar blogas. Bet ne tau.

— Kodėl taip, mamyte?

— Aš nežinau. Tai gali kiekvienas. Tereikia sau pasakyti: „Dabar aš vėl pauostysiu, kaip IŠ TIKRŲJŲ dvokia beždžionių patalpoje“ — ir giliai įkvėpti. Jis taip ir padarė, ir vėl atsirado bjauri smarvė, netgi stipresnė nei anksčiau. Karšti sumuštiniai bei vyšnių pyragas vėl pakilo iki gerklės, jis puolė durų link, ten, į gaivų orą, ir vos viduje viską išlaikė.

„ Tai ir yra suvokimo pasirinkimas, — pagalvojo Laris, — ir motina žinojo, kaip tai vadinasi“. — Kai tik ši mintis susiformavo jo sąmonėje, jis išgirdo Alisos balsą: „Tik pasakyk sau: „Aš dabar vėl pauostysiu, koks IS TIKRŲJŲ Boulderio kvapas“. Ir jis iš tikrųjų įkvėpė jį būtent šitaip, jis iš tikrųjų jį uodė. Jis uodė tai, kas sunkėsi pro visas uždarytas duris ir užtrauktas užuolaidas, uodė nesiliaujantį puvimo kvapą netgi dabar, kai beveik visi iki vieno išmirė.

Jis žingsniavo vis sparčiau, kol kas dar nebėgo, bet jau rengėsi pasileisti tekinas, alsuodamas šia sodria, klampia smarve, kurią jis ir visi kiti nustojo sąmoningai justi, nes ji buvo visur, ji buvo viskuo, ji nudažydavo mintis, ir jau nebereikėjo užtraukti užuolaidų netgi besimylint, nes už užtrauktų užuolaidų guli mirusieji, o gyvieji kaip ir anksčiau nori žiūrėti į pasaulį.

Ir vėl jam sukilo gerklėje, bet šį kartą nė sumuštiniai ar vyšnių pyragas, o vynas ir saldainiai „Payday“. Kadangi tai buvo tarytum beždžionių patalpa, iš kurios jis niekuomet neįstengs išsikapanoti, nebent persikeltų į negyvenamą salą, ir nors kaip ir anksčiau nežinojo nieko blogesnio už vėmimą, jis ketino tai padaryti dabar...

— Lari? Ar tu gerai jautiesi?

Laris buvo taip sukrėstas, kad iš jo gerklės ištrūko tylus: „Ak!“ — ir jis šoktelėjo. Tai buvo Leo, kuris sėdėjo už trijų kvartalų nuo Haroldo namų, ant šaligatvio krašto. Jis žaidė stalo teniso kamuoliuku.

— Ką tu čia veiki? — paklausė Laris. Jo širdis palengva grįžo į normalų ritmą.

— Aš norėjau, kad mudu abu eitume namo, — nedrąsiai pratarė Leo, — bet aš nenorėjau užeiti į to vaikino namus.

— Kodėl? — sėsdamasis šalia Leo, paklausė Laris.

Berniukas gūžtelėjo pečiais ir nukreipė žvilgsnį į kamuoliuką. Šis tyliai šokčiojo nuo šaligatvio — pokšt! pokšt! — ir papuldavo atgal į rankas.

— Tai man labai svarbu. Todėl, kad Haroldas man patinka... ir nepatinka. Aš jam jaučiu dvejopus jausmus. Ar tu kada nors jautei ką nors panašaus kokiam nors žmogui?

— Jaučiu jam vieną jausmą. — Pokšt! Pokšt!

— Kokį?

— Aš išsigandau, — paprastai atsakė Leo. — Eikime namo pas mamą Nadiną ir mamą Lusę.

Kurį laiką Arapacho gatve jie traukė tylėdami. Leo kaip ir anksčiau mėtė kamuoliuką į grindinį ir jį gaudė.

— Atleisk, kad priverčiau tave taip ilgai laukti, — pagaliau pasakė Laris.

— A-a, viskas gerai.

— Ne, tikrai, jei būčiau žinojęs, būčiau paskubėjęs.

— Aš juk turėjau ką veikti. Ant vejos radau teniso kamuoliuką.

— Teniso, — išsiblaškęs pataisė Laris. — Kaip tu manai, kodėl Haroldo namuose visi langai užtamsinti?

— Manau, kad niekas negalėtų pažvelgti vidun, — atsakė Leo. — Kad jis galėtų užsiiminėti paslaptingais dalykais. Kaip ir numirėliai, ar ne? — Pokšt! Pokšt!

Jie pasiekė Brodvėjaus kampą ir pasuko į pietus. Dabar išvydo kitus žmones — žvelgiančias pro langus, lengvomis suknelėmis vilkinčias moteris, kažkur einantį vyriškį, ir dar vieną, išdaužytoje sporto prekių parduotuvės vitrinoje besirenkantį žvejybos įrankius. Pro juos priešinga kryptimi dviračiu pravažiavo Dikas Volmenas iš jų grupės. Lariui ir Leo jis pamojo ranka. Šie jam atsakė.

— Paslaptingi dalykai, — garsiai svarstė Laris, anaiptol nesistengdamas ištraukti iš berniuko dar ką nors.

— Galbūt jis meldžiasi Tamsos žmogui, — lyg netyčia pratarė Leo, ir Larį tarsi elektra nukrėtė. Leo šito nepastebėjo. Dabar jis atmušinėjo kamuoliuką du kartus, pradžioje nuo šaligatvio, o paskui gaudė skriejantį nuo plytų sienos, palei kurią jie ėjo... pokšt! pokšt!

— Tu iš tikrųjų taip manai? — kiek galima nerūpestingiau paklausė Laris.

— Nežinau... Bet jis ne toks kaip mes. Jis daug šypsosi. Tačiau aš manau, kad tai kirminai jo viduje verčia šypsotis. Dideli balti kirminai, kurie ryja jo smegenis.