Stephen King - Dvikova (2)

Jis tyliai sėdėjo užvertęs galvą — toks astronomas-mąstytojas. Haroldo plaukai paaugo, bet jie jau nebuvo purvini ir susivėlę. Ir jis jau nebedvokė kaip šiukšlių dėžė. Net jo spuogai praretėjo, kai jis liovėsi šlemšti saldumynus. Nuo fizinių krūvių ir nuolatinio vaikščiojimo jis numetė truputį svorio. Tapo netgi simpatiškesnis. Ne kartą per paskutines kelias savaites, prieidamas pro bet kokį atsispindintį paviršių, jis žvilgčiojo į save priblokštas, tarsi matytų visiškai nepažįstamo žmogaus atspindį.

Haroldas pasimuistė krėsle. Ant jo kelių gulėjo knyga, tikras foliantas, mėlynu, marmurą imituojančiu viršeliu. Išeidamas iš namų, jis visada ją slėpdavo slėptuvėje po židiniu. Jeigu kas nors būtų radęs tą knygą, jo buvimui Boulderyje ateitų galas. Viršelyje viso labo puikavosi vienintelis aukso raidėmis įspaustas žodis: „METRAŠTIS“. Tai buvo dienoraštis, kurį jis pradėjo rašyti perskaitęs Franės užrašus. Jis jau spėjo savo smulkia rašysena užpildyti pirmuosius šešiasdešimt puslapių. Pastraipų nebuvo, liejosi tik nesibaigiantis rašliavos srautas — žliaugė neapykantos sruja. Lyg iš voties trykštantys pūliai. Jis niekuomet neįtarė, kad jame tiek neapykantos. Atrodė, kad tokiu laiku srautas turėtų išsekti, bet Haroldo neapleido pojūtis, jog tasai dar tik atsivėrė. Lyg sename karčiame juokelyje: „Kodėl po Paskutinio Blyškiaveidžių Antplūdžio tokia balta žemė? Ogi todėl, kad indėnai vis ėjo, ir ėjo, ir ėjo...“

O kodėl jis nekentė?

Haroldas išsitiesė krėsle, lyg klausimas būtų nuskambėjęs iš šalies. Į jį buvo sunku atsakyti, išskyrus galbūt kai kuriuos išrinktuosius. Argi Einšteinas nesakė, kad pasaulyje yra viso labo šeši žmonės, kurie supranta visas E=mc2 formulės plonybes? O kaip dėl lygties jo paties kaukolėje? Haroldo reliatyvumas. Žūties greitis. Jis galbūt juto dvigubai daugiau, nei užrašė šiuose puslapiuose, darydamasis vis labiau padrikas, vis labiau uždaresnis, kol pagaliau pasimetė savo paties laikrodžio mechanizme bei kaip ir anksčiau buvo visur, tik ne šalia pagrindinės spyruoklės. Jis galbūt... prievartavo save. Nejaugi? Kad ir kaip būtų, šitai arčiausiai tiesos. Nepadorus ir nesibaigiantis pederastijos aktas. O indėnai vis ėjo ir ėjo...

Netrukus jis paliks Boulderį. Po mėnesio arba dviejų, ne daugiau. Kai jis galutinai išsirinks būdą, kaip atsiteisti, tuomet patrauks į vakarus. Ir kai ten nusigaus, jis prasižios ir išvems savo tulžį, viską išlies apie šią vietą. Papasakos jiems, kas vyko visuomeniniuose susirinkimuose ir, dar svarbiau, kas vyko privačių susitikimų metu. Jis buvo įsitikinęs, kad paklius į Laisvosios Zonos Komiteto sudėtį. Jį pakvies ir dosniai apdovanos ten vadovaujantis vaikinas... bet jis dovanos ne neapykantos baigtį, o patį tobuliausią jai skirtą transportą, ne paskutinės markės „Eldoradą“, bet Neapykantos ir Baimės „Kadilaką“ — „ Fearderadą“ [* Fear — baimė (angl.) ] , ilgą, liejantį juodą švytėjimą. Jis atsisės į jį, ir tasai nuneš jį drauge su jo neapykanta tiesiai pas juos. Jis su Flegu išsklaidys šią niekingą gyvenvietę nelyg skruzdėlyną. Bet pirmiausiai jis atsiteis Redmenui, kuris jam pamelavo ir pavogė iš jo moterį.

„ Taip, Haroldai, bet kodėl tu nekenti? „

Ne, aiškaus atsakymo nebuvo, tik kaži kas panašu į... pačios neapykantos pripažinimą. Ar buvo teisingas patsai klausimas? Jam atrodė, kad ne. Lygiai taip pat galėjai klausti moters, kodėl ji pagimdė nepilnavertį kūdikį.

Buvo laikas, valanda ar akimirka, kai jis mąstė, jog reiktų užslopinti neapykantą. Tai atsitiko po to, kai baigęs skaityti Franės dienoraštį suprato, jog ji negrįžtamai atsidavusi Stju Redmenui. Šis netikėtas nušvitimas jį paveikė taip pat, kaip šliužą paveikia šalto vandens srautas, priversdamas laisvai judantį organizmą susitraukti į kietą mažą gumuliuką. Tą valandą ar akimirką jis suvokė, kad gali paprasčiausiai viską vertinti kaip yra , ir šis suvokimas jį vienu metu pradžiugino ir išgąsdino. Tuo metu jis suvokė, kad galėtų pavirsti nauju žmogum, atsinaujinusiu Haroldu Lauderiu, nuo ankstesniojo Lauderio atskirtu aštriu siaubo skalpeliu ir supergripo epidemijos praradimais. Jis juto, — aiškiau nei kuris nors kitas, — kad būtent todėl ir susikūrė Boulderio Laisvoji Zona. Žmonės tapo kitokie, nei buvo anksčiau. Ši mažo miestelio bendruomenė nebuvo panaši nė į vieną amerikietišką bendruomenę iki epidemijos. Jie to nepastebėjo, nes nežiūrėjo kaip jis tolyn. Moterys su vyrais gyveno drauge, nereikšdami jokio noro vėl įsteigti santuokos institutą. Ištisos žmonių grupės gyveno kartu mažomis, komunas primenančiomis bendrijomis. Ypatingų nesutarimų nebuvo — žmonės, atrodė, sugyveno vieni su kitais. Ir keisčiausia, niekas, regis, nesprendė esminių klausimų apie teologinę sapnų prasmę... ir pačią epidemiją. Pats Boulderis buvo tokia atskirta visuomene, tokia tabula rasa [* Švari lenta (lot.) ]kad net nejuto savo atsinaujinusio grožio.

Haroldas tai jautė ir šito neapkentė.

Toli už kalnų buvo dar viena atkirsta būtybė. Juodos tūžmasties šukė, vienintelė klaiki ląstelė, išimta iš mirštančio kūno, pasenusio politikos kūno, vienintelis piktybinio auglio atstovas, kuris rijo gyvą senos visuomenės kūną. Viena vienintelė ląstelė, bet ji jau pradėjo daugintis ir gimdyti kitas klaikias ląsteles. Visuomenei vėl reikės kovoti kaip ir anksčiau, sveiki audiniai vėl bandys atlaikyti piktybinį įsiskverbimą. Bet kiekvienai individualiai ląstelei tai senų seniausias klausimas, pasikartojantis dar nuo Rojaus sodo laikų — suvalgei obuolį ar palikai jį ramybėje? Ten, Vakaruose, jie jau valgė kalnus obuolių ir obuolių pyragų, Rojaus žudikai, juodieji perbėgėliai buvo ten.

Gi jis pats, persmelktas suvokimo, kad gali rinktis viską kaip yra, atmetė naująją galimybę. Kabintis už jos būtų tolygu savižudybei. Klykdamos priešinosi visų kažkada jo patirtų pažeminimų šmėklos. Palaidotos viltys ir svajonės sugrįžo pas jį atgalios, draskė jį ir klausinėjo, kaip jis galėjo taip lengvai jas pamiršti. Naujoje Laisvosios Zonos visuomenėje jis galėjo būti tik Haroldas Lauderis. O ten jis galėtų būti Kunigaikštis.

Neapykanta jį patraukė paskui save. Tai buvo tamsos karnavalas — velnio ratai, išjungtomis šviesomis riedantys juodu landšaftu, nesibaigiantis tokių kaip ir jis pats pabaisų kraupus šokis, o po pagrindiniu kupolu liūtai rijo žioplius. Tai, kas jį viliojo, buvo chaoso kakofonija.

Haroldas atsivertė dienoraštį ir prie žvaigždžių šviesos tvirta ranka užrašė:

1990 m. rugpjūčio 12 d. (anksti ryte)

Manoma, kad dvi didžiausios žmonijos nuodėmės yra puikybė ir neapykanta. Nejaugi? Mano pasirinkimas, — laikyti jas dviem didžiosiomis dorybėmis. Sutramdyti puikybę ir nuslopinti neapykantą, vadinasi, stengtis keisti pasaulį į gera. Bet sekti jomis, būti jų valdomam — kilniau, nes tai reiškia, kad pasaulis turi pasikeisti į gera tau. Aš padariau didelį atradimą.

HAROLDAS EMERIS LAUDERIS

Jis įėjo į namą, įkišo savo brangenybę slėptuvėn po židiniu ir atsargiai įstūmė plytą į ankstesnę vietą. Paskui nupėdino vonion, pastatė žvakę ant kriauklės taip, kad ji gerai apšviestų veidą, ir penkiolika minučių treniravo šypseną. Išėjo jau daug geriau.

51 skyrius

Lapeliai, skelbiantys apie rugpjūčio 18-ąją įvyksiantį susirinkimą, buvo išklijuoti visame Boulderyje. Tai sukėlė nemažai gyvų ginčų, daugiausiai apie įėjusio į Organizacinį komitetą septyneto stipriąsias ir silpnąsias puses.