Stephen King - Dvikova (2)

Franę apėmė juokas. Ji abiem rankom užsidengė burną ir iki skausmo suspaudė lūpas, bet juokas vis tiek veržėsi, ir ji ėmė springti beprotišku jo protrūkiu. O jeigu jis stovėtų žemai su gitara, ir aš būčiau numetusi jam ant galvos prakeiktą vazą. „ O sole mio [* „O mano saule!“ — populiari neapolietiška daina] ! BUM!“ Nuo tramdomo juoko Franei suskaudo pilvą. Iš apačios iki jos atsklido sąmoksliškas šnabždesys:

— Ei, jūs... ten balkone.... Tssssss!

— Tsss, — sušnabždėjo Franė pati sau. — Tsss, o Dieve!

Derėjo kuo greičiau nerti šalin, kol neprapliupo asiliškai garsiai kvatotis. Jai niekuomet nepavykdavo sulaikyti apėmusio juoko. Veržliai praskuodusi pro tamsų miegamąjį, Franė nuplėšė nuo vonios durų pūkuotą antklodę — tai buvo patikimiau už delnus — ir, spausdama ją prie besitampančio it guminė kaukė veido, šovė per svetainę. Kol juokas nesulaikomai prasiveržė lauk, ji suskubo išbėgti laiptų aikštelėn ir nusileisti kelias pakopas. Pašėlusiai kvatodama, Franė nulipo žemyn.

Vyriškis — jaunas vaikinas, kaip dabar ji įsitikino, — tvarkydamasis drabužius atsistojo. Jis buvo liesas ir gerai sudėtas, veidas apaugęs barzda, kuri dienos šviesoje galėjo būti rusva. Po jo akimis išryškėjo tamsūs ratilai, jaunuolis šypsojosi atgailos kupina šypsena.

— Ką jūs apvertėte? — paklausė jis. — Atrodė panašu į pianiną.

— Tai buvo vaza, — atsakė ji. — Tai... Tai...

Ir ūmai ją vėl apėmė juokas, teįstengė vien rodydama į jį pirštu, purtydama galvą ir susiėmusi už pilvo tyliai juoktis. Skruostais ritosi ašaros.

— Jūs išties labai juokingai atrodėte... aš žinau, kad velniškai negerai šitaip kalbėti žmogui, kurį matai pirmą kartą gyvenime... bet, o Dieve! Jūs iš tikrųjų atrodėte juokingai!

— Jeigu tai būtų nutikę ankstesniais laikais, — pasakė jis šypsodamasis, — pateikčiau jums bent ketvirčio milijono dolerių ieškinį. Smūgį rimbu. Teisėjau, aš pakėliau akis, o ši moteris įsispoksojo į mane. Ji rodė man grimasas. Kaip ten būtų, grimasas ji tikrai rodė. Byla išspręsta ieškovo naudai. Taip pat ir teisėjo naudai. Skelbiama dešimties minučių pertrauka.

Jie truputį pasijuokė drauge. Jaunuolis dėvėjo apsitrynusius džinsus ir tamsiai mėlyną palaidinę. Vasaros naktis buvo šilta, švelni, ir Franė džiaugėsi, kad išėjo į gaivų orą.

— Ar jūs atsitiktinai ne Franė Goldsmit?

— Atsitiktinai taip. Bet aš nežinau, kas jūs.

— Laris Andervudas. Mes tik šiandien atvykome. Apskritai ieškojau vaikino, vardu Haroldas Lauderis. Man pasakė, kad jis gyvena Perlo gatvės 261 name, kartu su Stju Redmenu, Frane Goldsmit ir dar su kažkuo.

Akimoju jos juokas nutrūko.

— Kai mes atklydome į Boulderį, Haroldas gyveno šiame name, bet netrukus nuo mūsų atsiskyrė. Dabar jis gyvena Arapache, vakarinėje miesto dalyje. Jei norite, duosiu jo adresą ir paaiškinsiu, kaip ten nusigauti.

— Būčiau labai dėkingas. Bet, manau, geriau palaukti iki rytojaus, nes vėl rizikuosiu pakartoti savo išpuolį.

— Jūs pažįstate Haroldą?

— Ir taip, ir ne — lygiai kaip pažįstu ir nepažįstu jūsų. Garbingai prisipažįstant, įsivaizdavau jus esant visai kitokią. Maniau, kad jūs kaip kokia Valkirijos tipo blondinė, išlipusi tiesiai iš Frenko Frazetos paveikslo, su keturiasdešimt penkto kalibro pistoletais prie vienos ir kitos šlaunies. Tačiau vis tiek labai džiaugiuosi su jumis susipažinęs.

Jis ištiesė ranką, ir Franė, sumišusi šypsodama, ją paspaudė.

— Deja, aš nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

— Prisėskime minutę ant bordiūro, ir aš viską paaiškinsiu.

Ji atsisėdo. Gatve vilnijo lengvas vėjelis, šnarindamas popierių skiautes ir versdamas svyruoti senus gluosnius priešais Teisingumo rūmus, už trijų kvartalų nuo jų.

— Man reikia Haroldui Lauderiui kai ką perduoti, — pasakė Laris. — Bet tai turi būti siurprizas, todėl jei pamatysit jį anksčiau, nei aš su juo susitiksiu, prašau nesakyti nė žodžio.

— Na žinoma, gerai, — sutiko Franė. Dar niekuomet ji nebuvo taip suintriguota.

Laris pastatė prieš save tai, ką Franė spėjo esant ginklu, bet tai buvo visai ne ginklas, o didžiulis vyno butelis, ilgu kakleliu. Franė pakreipė etiketę žvaigždžių švieson ir sunkiai perskaitė stambų šriftą: viršuje BORDO, o apačioje datą: 1947.

— Geriausias mūsų šimtmetyje kolekcinis bordo vynas, — paaiškino Laris. — Bent jau šitaip mėgo kalbėti mano senas draugas. Jo vardas buvo Rudis. Viešpatie, nuramink jo sielą meilėje ir taikoje.

— Bet 1947... tai prieš keturiasdešimt trejus metus... Ar jis nebus... na, sugedęs?

— Rudis tvirtino, kad geras bordo niekuomet negenda. Kak ir kaip ten būtų, iš Ohajo aš jį nešiausi visą kelią. Jeigu jis ir pasirodys blogas, tuomet tai bus nemažai pakeliavęs blogas vynas.

— Tai Haroldui?

— Taip, ir štai dar kas, — jis kažką išsitraukė iš striukės kišenės ir ištiesė Franei. Norint perskaityti užrašą, Franei nereikėjo paversti jį į žvaigždžių šviesą. Ji nusijuokė. — Šokoladas! Mėgstamiausi saldainiai. Cha... bet iš kur tu sužinojai?

— Tai ištisa istorija.

— Tada papasakok.

— Klausyk. Seniai seniai gyveno pasaulyje vaikinas, vardu Laris Andervudas, kuris atkeliavo iš Kalifornijos į Niujorką aplankyti savo senutėlę motušę. Tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios jis atkeliavo, buvo ir kitos priežastys, mažiau malonios, bet, manykim, kad tik dėl to, jog Andervudas buvo šaunus vaikinas, gerai?

— Kodėl gi ne, — sutiko Franė.

— Ir štai Piktoji Burtininkė iš Vakarų arba kažkokios subinės iš Pentagono užtraukė ant šalies baisią epidemiją, ir nesuspėjome mes pasakyti: „Štai ateina Keliaujantis kapitonas“, kai visi Niujorke išmirė. Ir Lario mama.

— Man labai gaila. Mano mama ir tėtis taip pat mirė.

— Taip — visi tėčiai ir mamos. Jei mes visi nuspręstume pasiųsti vieni kitiems užuojautos atvirukus, tai jų paprasčiausiai neužtektų. Bet Lari ui pasisekė. Jis išėjo iš miesto su ledi, vardu Rita, kuri buvo nelabai pasirengusi tam, kas atsitiko. Deja, Laris taip pat buvo ne itin gerai pasirengęs tam, kad padėtų jai su tuo susidoroti.

— Niekas nebuvo pasirengęs.

— Bet kai kuriems tai pavykdavo geriau. Žodžiu, Laris su Rita patraukė į Meino valstijos pakrantę. Greitai, arba nelabai, jie pasiekė Vermontą, o ten ledi prisirijo migdomųjų.

— Ak, Lari, kaip tai siaubinga.

— Laris labai sunkiai išgyveno šią netektį. Iš tikrųjų jis suvokė tai kaip Dievo bausmę už savo charakterį. Gilesnėje praeity vienas ar du žmonės, kurie tikriausiai pažinojo jį geriau, pasakė, kad pati ryškiausia jo charakterio savybė yra nepaprasta egoizmo dozė, kuri švyti, nepaisant nieko, lyg poliruota gražuolė ant penkiasdešimt devintųjų laidos „Kadilako“ panelio.

Franė ant bordiūro pasimuistė.

— Tikiuosi, nesuteiksiu jums ypatingų nepatogumų, bet visa tai labai ilgai blaškėsi manyje, ir tikrai siejasi su tąja istorijos dalimi, kurioje kalbėsiu apie Haroldą. Gerai?

— Gerai.

— Dėkoju. Regis, tereikėjo man šiandien susipažinti su ta senute, ir aš ėmiau ieškoti draugiško veido, idant visa tai išliečiau. Aš paprasčiausiai maniau, kad tai bus Haroldas. Taigi Laris toliau keliavo į Meino valstiją, daugiau nebuvo kur. Tuo laiku jam ėmė sapnuotis labai blogi sapnai, tačiau jis buvo vienas ir negalėjo žinoti, kad kitiems žmonėms jie taip pat sapnuojasi. Todėl nusprendė, kad tai dar vienas besivystančio nervinio sutrikimo simptomas. Netrukus jis nusigavo iki mažo pakrantės miestelio Velso, kuriame sutiko moterį, vardu Nadina Kros, ir keistą berniuką, kurio vardas, kaip pasirodė, yra Leo Rokvėjus.