Stephen King - Dvikova (2)

Per visą savo ilgą kelionę iš Sojos į Boulderį, pradžioje vienas, o paskiau su Tomu Kalenu ir kitais, Nikas praėjo pro šimtus didelių ir mažų miestų, ir visi jie buvo panašūs į dvokiančius rūsius. Boulderis, regis, neturėjo skirtis nuo kitų... bet jis skyrėsi. Čia buvo lavonų, taip, tūkstančiai lavonų, ir kol nesibaigė karštos sausos dienos ir neprasidėjo rudeniniai lietūs, kurie pagreitins jų puvimą bei sukels infekcinius susirgimus, reikėjo kažką su jais daryti... bet čia lavonų buvo ne tiek daug. Nikas klausė savęs, ar be jo ir Stju Redmeno dar kas nors tai pastebėjo... nebent Lauderis. Lauderis pastebėdavo mažne viską.

Podraug su kiekvienu namu arba visuomeniniu pastatu, kuriuose buvo lavonų, pasitaikydavo dešimtys kitų, visiškai tuščių. Matyt, paskutinio šio maro pliūpsnio metu dauguma Boulderio gyventojų — ir ligotų, ir sveikų — paliko miestą. Kodėl? Na, pagalvojo jis, tai neturi jokios reikšmės ir tikriausiai jie niekada to nesužinos. Nuostabiausia buvo tai, kad motušė Abigeilė, pasikliaudama kažkokiu vidiniu regėjimu, sugebėjo atvesti juos į šį, ko gero, vienintelį Jungtinių Valstijų miestą, kuris taip nesuvokiamai atsikratė epidemijos aukų. Netgi tokiam agnostikui kaip Nikas buvo apie ką susimąstyti: iš kur ji galėjo tai žinoti.

Namo pusrūsyje Nikas užėmė tris kambarius, jie jam atrodė nuostabūs — savo atmosfera, gumbuota pušimi apmuštomis sienomis. Jokie Ralfo samprotavimai neprivertė Niko savo gyvenamąją erdvę padidinti — jis ir taip jautėsi lyg grobikas, tačiau tie kambariai jam patiko... ir iki savo kelionės iš Sojos į Hemingfordą jis nė neįsivaizdavo, kaip jam įgriso svetimi veidai. Ir jis dar nuo jų nepailsėjo.

Be abejonės, tas namas buvo pats gražiausias iš visų, kuriuose jis kada nors gyveno. Iš vidinio priebučio buvo atskiras įėjimas, o savo dešimties pavarų dviratį Nikas pastatė po ilgu, virš durų pakibusiu karnizu, kur šis tučtuojau iki pat ašių nugrimzdo į ilgametį sudžiūvusių rudens lapų minkštumą. Čia buvo ir nedidelė biblioteka, kurios jis visada norėjo, bet niekada savo klajonių metais negalėjo turėti. Anomis dienomis Nikas labai daug skaitė (dabar jis labai retai turėdavo laiko pabendrauti su kokia nors knyga), ir kai kurios knygos lentynose — dar galutinai neužpildytose — buvo seniai jam pažįstamos, daugelį iš jų už du centus per dieną jis buvo paėmęs iš visuomeninių bibliotekų; paskutinius kelerius metus jis nė karto nė viename mieste neužtruko tiek, kad galėtų įsigyti nuolatinį skaitytojo abonementą. Kitų knygų jis dar neperskaitė, knygų, apie kurias žinojo iš savo paieškų visuomeninėse bibliotekose. Tuo metu, kai jis čia sėdėjo su flomasteriais ir popieriumi, viena iš tokių knygų gulėjo ant stalo, šalia dešinės rankos, — Viljamo Stairono „Padek šiuos namus“. Puslapį, ties kuriuo baigė skaityti, jis pasižymėjo gatvėje rastu dešimties dolerių banknotu. Gatvėse buvo daug vėjo blaškomų pinigų, ir jį iki šiol stebino, kad daugelis žmonių — jų tarpe ir jis — kaip ir anksčiau sustodavo juos pakelti. Kam? Knygos dabar nieko nekainavo. Idėjos irgi. Kartais ši mintis jį stebino. Bet dažniau visgi gąsdino.

Jis rašė lapelyje, išplėštame iš vieline spirale sutvirtinto bloknoto, kuriame saugojo visas savo mintis, — tai buvo pusiau dienoraštis, pusiau pirkinių sąrašas (jeigu žodis „pirkinys“ tiko situacijai). Nikas pajuto, jog jam labai patinka sudarinėti sąrašus, jis net galvojo, kad vienas iš jo protėvių greičiausiai buvo buhalteris. Sutrikimo minutėmis kokio nors sąrašo sudarinėjimas, kaip jis pastebėjo, dažnai nuramindavo. Nesąmoningai braižydamas paraštėse, Nikas vėl sutelkė dėmesį į švarų bloknoto puslapį.

Jam atrodė, kad visa ankstesnio gyvenimo gerovė, kurios jie taip smarkiai troško, slypėjo rytinėje Boulderio dalyje apmirusioje elektrinėje, lyg ši gilioje slėptuvėje būtų saugojusi apdulkėjusias brangenybes. Atrodė, kad visus Boulderyje susirinkusius žmones neramino kažkoks jų viduje slypintis nemalonus jausmas, — jie priminė išgąsdintus vaikiščius, kurie sutemus slankioja po pilnus vaiduoklių namus. Kažkuo ši vieta iš tikrųjų priminė vaiduoklių miestą. Naujuosius gyventojus nuolat persekiojo pojūtis, kad buvimas čia — tik laikinas dalykas. Tarp jų buvo vienas žmogus, vardu Impeningas, anksčiau dirbęs sargu tarp Boulderio ir Longmonto esančioje „IBM“ gamykloje. Impeningą, atrodė, valdė vienas troškimas — sukelti visuotinį nerimą. Jis slankiojo visur ir pasakojo, kaip 1984 metų rugsėjo 14-ąją Boulderyje prisnigo pusantro colio, ir tvirtino, neva ateinantį lapkritį bus taip šalta, kad net bronzinės šimpanzės kiaušiniai neišlaikę nukris. Nikas panašioms šnekoms norėjo kuo greičiau padaryti galą. Jeigu Impeningas būtų armijoje, už tokius .dalykus jam būtų paskirta nuobauda, bet dabartinėmis sąlygomis tai tuščia logika (jeigu tai apskritai logika). Svarbu buvo tai, kad Impeningo žodžiai neturėtų jokio poveikio, jeigu žmonės galėtų įsikelti į namus, kur veiktų apšvietimas, o paspaudus mygtuką virš viryklės grotelių imtų kilti karšto oro srovės. Nikas bijojo, kad jeigu užėjus šalčiams to nebus, žmonės paprasčiausiai ims skirstytis, ir jų nesustabdysi jokiais samprotavimais, skelbimais, atstovais ir ratifikacijomis.

Pasak Ralfo, elektrinėje buvo ne tiek daug, bent jau pastebimų, gedimų. Valdęs ją personalas sustabdė kai kurių mechanizmų darbą, kiti blokai liovėsi veikti patys. Tikriausiai dėl perkrovos sprogo du ar trys didžiąją turbiną aptarnavę varikliai. Ralfas kalbėjo, kad kai kur reikia pakeisti laidus, bet jis mano, kad tai sugebėtų padaryti ir jis su Bredu Kičneriu bei tuzinu energingų vaikinų. Kur kas didesnės komandos reikėjo pašalinti susipainiojusią, pajuodusią varinę vielą nuo sugedusios turbinos generatorių, o paskui ištempti naujus varinius laidus. Denverio sandėliuose gulėjo kalnai varinės vielos, tik imk; praėjusią savaitė Ralfas ir Bredas patys ten buvo nuėję patikrinti. Jie tikėjosi, kad bendromis pastangomis apšvietimas ims veikti iki Darbo dienos šventės.

— Tada mes surengsime patį didžiausią vakarėlį, kokį šitas miestas kada nors matė, — pasakė Bredas.

Įstatymas ir Tvarka. Šit kas dar jaudino Niką. Ar galima Stju Redmenui patikėti tokias svarbias pareigas? Pats Stiuartas kratysis šio darbo, bet Nikas pamanė, kad galbūt įstengs jį įtikinti... ir netgi pamėgintų įtraukti Stju bičiulį Gleną. Bet niekas Niko taip neramino, kaip prisiminimai, iki šiol tokie ryškūs iškankinantys, apie jo paties trumpą, bet tokią siaubingą patirtį, dirbant Šojos mieste prižiūrėtoju. Vinsas ir Bilis miršta, Maikas Čaildresas atstumia savo vakarienę ir šaukia: „ Bado streikas! Velniai griebtų, aš skelbiu bado streiką!“

Nikas sielvartavo vien nuo minties, kad dabar jiems anksčiau ar vėliau prireiks teismų ir kalėjimų... Galbūt net budelio. Viešpatie, juk tai — motušės Abigeilės, o ne Tamsos žmogaus žmonės! Bet, manė jis, Tamsos žmogus neužsiims tokiomis banalybėmis, kaip teismai ir kalėjimai. Jo bausmė bus greita, sunki, be svyravimų. Jam nereikės gąsdinti žmonių kalėjimu, nes ant telegrafo stulpų palei plentą kabės nukryžiuotųjų kūnai, palikti sudraskyti plėšriesiems paukščiams.

Nikas tikėjosi, kad dauguma pažeidimų bus smulkūs. Jau pasitaikė keli girtuokliavimo ir viešosios tvarkos pažeidimo atvejai. Vienas vaikinas, per jaunas sėdėti už vairo, gąsdindamas praeivius, ėmė važinėti dideliu automobiliu po Brodvėjų. Galų gale jis įsirėžė į stovinčią mašiną su duona ir prasiskėlė kaktą — Niko nuomone, dar lengvai atsipirko. Žmonės, kurie tai matė, suvokė vaikiną esant dar per jauną, bet nė vienas iš jų nesijautė turįs pakankamą valdžią, jog galėtų jį sustabdyti.