Stephen King - Dvikova (2)

„ Valdžia. Organizuotumas“. Nikas užrašė šiuos žodžius ir apibrėžė dvigubu ratu. Buvimas motušės Abigeilės žmogumi dar nesuteikia imuniteto silpnybėms, kvailystėms ar blogoms kompanijoms. Nikas nežinojo, ar jie buvo Viešpaties vaikai, ar ne, bet juk ir tada, kai Mozė nusileido nuo kalno, tie, kurie tuo metu nesilankstė Aukso Veršiui, buvo užsiėmę azartiniu žaidimu kauliukais, ir Nikas tai žinojo. Ir dabar reikia būti pasirengusiems įvairiems netikėtumams: ar žaidžiant kortomis ką nors papjaus, ar nugalabys dėl moters.

Valdžia. Organizuotumas. Nikas vėl apibraukė tuos žodžius, ir dabar jie priminė už trigubo aptvaro įkalintus belaisvius. Kaip gražiai šie žodžiai derėjo... ir kaip liūdnai jie skambėjo.

*

Po kurio laiko į Niko kambarį įžengė Ralfas.

— Rytoj ateis dar vaikinų, Nikai, o poryt bus visas paradas. Tada jau mūsų bus daugiau nei trisdešimt.

„Gerai, — parašė Nikas. — Lažinuos, kad labai greitai mes turėsime gydytoją. Bent jau taip turėtų būti pagal tikimybių teoriją“.

— Taip, — pasakė Ralfas. — Mes virstame tikru miestu.

Nikas linktelėjo. O Ralfas kalbėjo toliau:

— Susipažinau su vaikinu, kuris šiandien atvedė savo komandą. Jo vardas Laris Andervudas. Šaunus vaikinas, Nikai. Kietas kaip virtas kiaušinis.

Nikas kilstelėjo antakius ir nupiešė ore klaustuką.

— Na, tuomet klausyk, — tarė Ralfas. Jis žinojo, ką reiškia klaustukas: jei gali, suteik papildomą informaciją. — Jis šešeriais ar septyneriais metais vyresnis už tave ir, manau, aštuoneriais ar devyneriais metais jaunesnis už Redmeną. Bet jis kaip tik toks vaikinas, kurio, kaip tu pasakei, mes neturime išleisti iš akių. Jis užduoda teisingus klausimus.

„?..“

— Kas vyriausias, tai viena, — paaiškino Ralfas. — Ką daryti toliau, tai antra. Kas tai darys — trečia.

Nikas linktelėjo. Taip — klausimai teisingi. Bet ar tas vaikinas teisingas žmogus? Galbūt Ralfas ir teisus. Bet jis galėjo ir klysti.

„Aš pabandysiu rytoj su juo susitikti ir susipažinti“, — ant švaraus popieriaus lapo parašė Nikas.

— Taip, tau derėtų. Jis — tasai, kokio reikia, — Ralfas mindžikavo nuo kojos ant kojos. — O aš pakalbėjau su motuše kaip tik prieš ateinant šiam Andervudui ir jo vaikinams susipažinti. Pakalbėjau su ja taip, kaip tu ir norėjai.

„?..“

— Ji sakė, kad mes turime veikti. Nedelsiant. Ji pasakė, kad žmonės slampinėja be tikslo, ir jiems reikia vadovauti, juos valdyti bei patarti, ko imtis, į ką atsiremti.

Atsilošęs į kėdės atkaltę, Nikas be garso nusikvatojo. Paskui parašė: „Aš buvau šimtu procentų įsitikinęs, kad ji galvoja tą patį. Rytoj aš pasikalbėsiu su Stju ir Glenu. Tu atspausdinai lapelius?“

— A! Tuos! Velniai griebtų, taip, — atsakė Ralfas. — Būtent ten aš ir tūnojau kone visą dieną, — jis parodė Nikui pavyzdį. Šis dar skleidė rotatoriaus dažų kvapą, į akis krito stambus šriftas. Ralfas tekstą pats ir sumaketavo:

VISUOTINIS SUSIRINKIMAS!

ATSTOVŲ TARYBA TURI BŪTI IŠRINKTA!

1990 m. rugpjūčio 18 d. 20:30.

Vieta: jei bus geras oras — Kanjono bulvaro parko koncertų aikštelė, jei blogas oras — Čatakua parko Čatakua salėje

PO SUSIRINKIMO — GAIVINANTYS GĖRIMAI

Naujai atvykusiems ir tiems, kurie dar nesuspėjo pakankamai gerai susipažinti su Boulderiu, žemiau buvo pateikti du supaprastinti miesto žemėlapiai. Dar žemiau gan gražiu šriftu buvo atspausdinti vardai, prie kurių apsistota po tą pačią dieną įvykusio svarstymo:

Organizacinis komitetas:

Nikas Androsas

Glenas Beitmenas

Ralfas Brentneris

Ričardas Elisas

Fransė Goldsmit

Stiuartas Redmenas

Siuzana Štern

Parodęs pirštu į sakinį, kuriame minimi kažkokie gaivinantys gėrimai, Nikas klausiamai pažvelgė į Ralfą.

— Ak taip! Na, atėjo Franė ir pasakė, kad mums lengviau pavyks visus surinkti, jei ką nors turėsime. Ji ir jos draugė, kaip ją vadina, Petė Kroger, rengiasi tuo pasirūpinti. Sausainiai ir „Za-Reks“ gėrimas, — Ralfas susiraukė. — Jeigu man pasiūlytų rinktis ar „Za-Reks“, ar jaučio šlapimo, aš dar gerai pagalvočiau. Gali manimi patikėti, Nikai.

Nikas nusišypsojo.

— Vienintelis dalykas, kuris man neduoda ramybės, — rimtesniu tonu tęsė Ralfas, — kad jūs į tą komitetą įtraukėte ir mane. Žinau, ką tai reiškia. Tai reiškia: „Sveikinam, jūs atliksite patį sunkiausią darbą...“ Na, tiesą pasakius, aš neprieštarauju, aš dirbau negailėdamas jėgų visą savo gyvenimą, bet komitetai — tai idėjos, o argi aš idėjų žmogus?

Bloknoto lapelyje Nikas skubiai nupiešė radijo siųstuvą, o antrame plane — radijo bokštą su sklindančiomis iš jo bangomis.

— Taip, bet tai visai kitas reikalas, — rūškanai pastebėjo Ralfas.

„Tu susidorosi, — parašė Nikas. — Patikėk manimi“.

— Jeigu tu, Nikai, taip tvirtini, tai, ko gero, pabandysiu. Man visgi atrodo, jog geresnio vaikino nei tasai Andervudas tu nerasi.

Nikas linktelėjo galva ir paplojo Ralfui per petį. Ralfas palinkėjo jam labos nakties ir užlipo į viršų. Likęs vienas, Nikas ilgai susimąstęs žvelgė į lapelį. Jeigu Stju ir Glenas matė kopijas, — o Nikas buvo įsitikinęs, kad iki šio laiko abu su jomis jau bus susipažinę, — jie suprato, kad jis savavališkai iš organizacinio komiteto narių išbraukė Haroldo Lauderio vardą. Jis nenumanė, kaip jie sureaguos, bet jau pats faktas, jog jie iki šiol nepasirodė pas jį, tikriausiai buvo geras ženklas. Jie gali pareikalauti, kad jis pasiūlytų mainais ką nors iš savo kandidatų; jeigu prireiks, jis taip ir pasielgs, idant išvengtų Haroldo iškėlimo. Jei reikės, atiduos jiems Ralfą. Juk Ralfas nelabai veržėsi užimti vadovaujantį postą, nors, velniai griebtų, turėjo nepaprastą įgimtą protą ir buvo apdovanotas neįkainojamu sugebėjimu apmąstyti bet kokią problemą, aplenkdamas aštrius kampus. Toks žmogus būtų labai reikalingas nuolatiniame komitete, ir Nikas numanė, jog Stju ir Glenas jau turėjo nusižiūrėję savo bičiulius. Jeigu jis, Nikas, stos prieš Lauderį, tai jie nieko negalės padaryti, jiems teks susitaikyti. Norint sklandžiai prastumti šį vadovybės sąrašą, tarp jų neturi būti jokių nesutarimų. Sakyk, mama, o kaip tas žmogus padarė, kad triušis iššoktų iš jo skrybėlės? Na, sūneli, tiksliai nežinau, bet galbūt jis pasinaudojo senu fokusu su sausainiais bei „Za-Reksu“ ir šitaip atitraukė dėmesį. Tai suveikia bemaž visuomet...

Nikas vėl palinko prie puslapio, kuriame rašė prieš ateinant Ralfui. Jis ilgai stebeilijo žodžius, apibrėžtus ne vieną, o netgi trejetą kartų: „Valdžia. Organizuotumas Ūmai jis prirašė dar vieną, žemai — ten kaip tik užteko vietos. Dabar trigubame žiede buvo trys žodžiai: „Valdžia. Organizuotumas. Politika“.

Bet Nikas tebelaikė Lauderį savo akiratyje vien todėl, jog jautė: Stju ir Glenas Beitmenas bando žaisti jo paties žaidimą. Jam buvo gan apmaudu, tas tiesa. Netgi būtų keista, jei taip nesijaustų. Kad ir kaip ten būtų, juk jis, Ralfas ir motušė Abigeilė įkūrė Laisvąją Boulderio Zoną.

„ Dabar, jeigu tikėtum Beitmenu, čia šimtai žmonių, o kelyje pas mus dar tūkstančiai, — pagalvojo jis, kaukšėdamas pieštuku į tą lapo vietą, kur trigubu žiedu buvo apvesti žodžiai. Kuo ilgiau jis į juos žiūrėjo, tuo absurdiškiau jie atrodė. — Juk kai Ralfas, aš, motušė Abigeilė, Tomas Kalenas ir kiti iš mūsų grupės atvykome į Boulderį, vieninteliai gyvi sutvėrimai čia buvo iš valstybinio draustinio atklydę elniai ir katės. Kad pramistų vietiniuose soduose... ir netgi parduotuvėse.