Stephen King - Dvikova (2)

— Velsas, — suglumusi ištarė Franė.

— Taigi trys keliautojai metė monetą, norėdami išsiaiškinti, į kurią 1-osios magistralės pusę jiems keliauti. Iškrito skaičius, todėl jie patraukė į pietus, kur greitai nusigavo iki...

— Ogankvito, — susižavėjusi užbaigė Franė.

— Tikra tiesa. Ten, pamatęs didelėmis raidėmis parašytą užrašą, aš pirmąkart susipažinau su Haroldu Lauderiu ir Franse Goldsmit.

— Haroldo užrašas! O, Lari, kaip jis apsidžiaugs!

— Mes vadovavomės jo nurodymais iki Stovingtono, nuo Stovingtono iki Nebraskos ir nuo motušės Abigeilės namų iki Boulderio. Pakeliui sutikome žmonių. Viena iš jų — Lusė Sven, tai mano moteris. Norėčiau, kad su ja susipažintumėte. Manau, kad jums patiks, — patylėjęs jis pasakojo toliau. — Tuo metu atsitiko tai, ko Laris nelabai norėjo, tačiau jo mažytė keturių žmonių komanda išaugo iki šešių. Šešetas Niujorko valstijoje sutiko dar keturis, ir mūsų komanda juos priėmė. Kai nusigavome iki Haroldo užrašo ant motušės Abigeilės kiemo vartų, mūsų jau buvo šešiolika, ten mes į savo būrį priėmėme dar tris. Laris tam narsuolių būriui vadovavo. Be jokio balsavimo ar ko nors panašaus. Tiesiog taip buvo. Ir jis ne itin geidavo tokios atsakomybės. Tai buvo našta. Dėl to jis nemiegojo naktimis. Ėmė ryti migdomuosius. Betgi juokinga, kai sąmonė uždaro „dėžutėn“ pati save! Aš negalėjau viską palikti savieigai. Tai tapo savigarbos reikalas. Ir aš — jis — visada bijojo, jog jį pasiųsiu velniop, kad vieną rytą jis nubus, o kuris nors gulės negyvas savo miegmaišyje, kaip anuomet Vermonte gulėjo Rita, o visi stovės aplinkui, rodys pirštais ir kalbės: „Tai tavo kaltė. Tu nieko nežinojai, ir tai — tavo kaltė“. Ir apie tai aš negalėjau kalbėti net su Teisėju.

— Kas yra Teisėjas?

— Teisėjas Farisas. Senukas iš Peorijos. Manau, kad jis iš tikrųjų buvo teisėjas šeštojo dešimtmečio pradžioje, apskrities teisėjas arba koks kitoks, bet jau seniai prieš įsisiautėjant gripui išėjęs pensijon. Vis tiek jis labai protingas. Prisiekiu, kai jis į tave žiūri, iš jo akių sklinda rentgeno spinduliai. Žodžiu, Haroldas man buvo labai svarbus. Ir jis pasidarė dar svarbesnis, kai prisijungė daugiau žmonių. Pasakyčiau, tiesiog proporcingai, — jis nusijuokė. — Ta daržinė. Viešpatie! Paskutinė užrašo eilutė, toji su jūsų vardu, buvo taip žemai, jog aš pamaniau, ar tik vėjas neperpūtė jam užpakalio, kai ją užrašinėjo.

— Taip, kai jis rašė, aš miegojau. Antraip būčiau jį sulaikiusi.

— Aš ėmiau jį pamažu pažinti, — tarė Laris. — Šalia tos daržinės Ogankvite radau saldainio popierėlį ir pamačiau užrašą ant gegnės.

— Kokį užrašą?

Franė pajuto, kaip tiriamai jis stebi ją tamsoje, ir stipriau įsisiautė į chalatą... bet tai nebuvo kuklumo gestas, nes šio žmogaus grėsmės ji nejuto, — taip pasireiškė jos nervingumas.

— Paprasčiausiai jo inicialus, — abejingai atsakė Laris. — H. E. L. Ir jeigu vien tiktai juos, manęs dabar čia nebūtų. O vėliau autosalone Velse...

— Mes ten buvome!

— Žinau. Pastebėjau, kad trūksta kelių motociklų. Bet dar didesnį įspūdį man padarė tai, kaip jis susivokė išsiurbti kuro iš benzino rezervuaro. Tu turbūt jam padėjai, Frane. Aš tai darydamas vos nepraradau pirštų.

— Ne, man nereikėjo. Haroldas šmirinėjo aplink, kol kažko nesurado, jis tai pavadino ventiliaciniu kamščiu.

Laris sudejavęs pliaukštelėjo sau per kaktą.

— Ventiliacinis kamštis! Viešpatie! O aš nė, karto gyvenime nė nepasidomėjau, kaip ventiliuojamas rezervuaras! Tai sakai, kad jis paprasčiausiai pašmirinėjo aplinkui... ištraukė kamštį... ir įkišo žarną?

— Na taip.

— Na ir Haroldas! — šūktelėjo Laris su tokiu susižavėjimu, kokio Franė niekada anksčiau negirdėjo, bent jau siejamo su Haroldo Lauderio vardu. — Na, tai vienas iš jo fokusų, kurių aš nesupratau. Taigi mes nusigavome iki Stovingtono. O Nadina ten taip sudirgo, jog net prarado sąmonę.

— O aš verkiau, — pasakė Franė. — Aš raudojau ir raudojau, atrodė, nebus galo. Aš paprasčiausiai tikėjausi, kad mums ten atvykus, pasveikins ir tars: „Sveiki! Užeikite, dušas — dešinėje, kavinė — kairėje“, — ji papurtė galvą. — Dabar tai atrodo taip kvaila.

— Manęs tai nesutrikdė. Neįbauginamasis Haroldas pabuvojo ten prieš mane, paliko savo ženklą ir išėjo. Aš jaučiausi kaip neprityręs Džasperas Vesternas iš „Pėdsekio“, kuris ėjo paskui Didžiąją Gyvatę — Čingačguką.

Tai, kaip Laris įsivaizdavo Haroldą, Franę pribloškė ir nustebino. Nejaugi ne Stju vadovavo jų grupei tuomet, kai jie paliko Vermontą ir patraukė į Nebraską? Ji, tiesą pasakius, neprisiminė. Tuo metu juos visus domino tik sapnai. Laris jai priminė tai, ką ji pamiršo... arba, dar blogiau, suvokė kaip savaime suprantama. Haroldas, rizikuojantis savo gyvybe, kad paliktų tą užrašą ant daržinės stogo, — jai tai atrodė kvaila rizika, nors tai galų gale pasirodė ne beprasmiška. O benzino išsiurbimas iš talpos... akivaizdu, kad Lariui tai buvo labai svarbi operacija, gi Haroldui, regis, pats paprasčiausias reikalas. Dėl viso šitoji pasijuto maža ir kalta. Jie visi, kas labiau, kas ne, vertino jį daugmaž kaip visuomet besišaipantį statistą. Bet per paskutines šešias savaites Haroldas atliko nemažai triukų. Nejaugi ji buvo taip apakinta meilės Stju, kad jai pasakoti tikrą tiesą apie Haroldą tenka visiškai nepažįstamam žmogui? Jos nerimas dar labiau sustiprėjo nuo minties, kad vos tik Haroldas pajuto žemę po kojomis, jis ėmė į ją ir Stju žiūrėti kaip suaugęs į vaikus.

Laris kalbėjo toliau:

— O paskui ir kita tvarkinga nuoroda, papildyta plentų numeriais. Stovingtone, ar ne? Ir šalia ant žolės dar vienas saldainių „Payday“ popierėlis. Jaučiausi taip, lyg būčiau sekęs ne aplaužytomis šakomis ir ištrypta žole, o „Payday“ pėdsakais. Tiesa, mes ne visada keliavome jūsų maršrutu. Pro šiaurinę pusę apėjome Gerį Indianos valstijoje, nes ten tvyrojo pragariški degėsiai. Lyg būtų susprogusios miesto naftos saugyklos. Darydami šį lankstą, mes sutikome Teisėją, sustojome Hemingforde, — žinojome, kad motušės Abigeilės ten jau nebėra, juk prisimenate sapnus, — bet mes vis tiek norėjome pamatyti tą vietą. Kukurūzų lauką... tas sūpuokles... jūs juk suprantate, ką aš turiu omenyje?

— Taip, — tyliai atsakė Franė. — Suprantu.

— Aš visą laiką einu iš proto, nuogąstaudamas, kad mus neilgai trukus atakuos motociklininkų gauja ar dar kas nors, kad tuojau pat baigsis vanduo, maža kas gali atsitikti.

Kažkada mano mama turėjo vieną knygą, kuri jai atiteko, manding, iš senelės. „Jo pėdomis“ — taip ji vadinosi. Joje buvo pasakojama apie siaubingų problemų turinčius žmones. Daugiausiai moralinių sunkumų. Tą knygą parašęs žmogus tvirtino, kad norint išspręsti problemą, tereikia savęs paklausti: „Kaip pasielgtų Jėzus?“ Tai visuomet viską paaiškina. Žinai, ką aš galvoju? Tai — teisybės ieškotojų, ieškančių tiesos apmąstymuose, klausimas, galų gale tai ne tiek klausimas, o greičiau sąmonės praskaidrinimo būdas, panašu į tai, kaip dzenbudistai, tardami „OM“, žvilgsnį sukoncentruoja į nosies galiuką.

Franė nusijuokė. Ji numanė, ką panašioje situacijoje pasakytų jos mama.

— Todėl, — pastebėjo Laris, — kai man iš tiesų imdavo lydytis smegenys, Lusė — tai mano mergina, rodos, aš tau jau minėjau? — visada sakydavo: „Lari, greičiau užduok klausimą“.

— Kaip pasielgtų Jėzus? — susižavėjusi ištarė Franė.