Stephen King - Dvikova (2)

Pakanka prisiminti, kaip vienas elnias įsibrovė į supermarketą ir niekaip nepajėgė iš ten ištrūkti. Pamišęs iš siaubo, gyvūnas blaškėsi praėjimuose, viską savo kelyje triuškindamas, klupdamas, keldamasis ir vėl blaškydamasis.

Žinoma, visi mes buvome naujokai, mes neišbuvome čia nė mėnesio, bet mes buvome pirmieji! Visiškai suprantama, kad man truputį apmaudu, bet apmaudas — ne ta priežastis, dėl kurios nenoriu įsileisti Haroldo. Aš nenoriu jo prileisti prie valdžios viršūnės, nes juo nepasitikiu. Jis visą laiką šypsosi, bet tarp jo burnos ir akių — dangus ir žemė. Vienu metu tarp jo ir Stju buvo kažkokia trintis dėl Franės, bet visi trys pareiškė, esą viskas praeity. Norėčiau žinoti, ar iš tikrųjų taip yra. Kartais pastebiu, kaip kupina nerimo Franė dirsčioja į Haroldą. Panašu, jog bando įsitikinti, ar tai „praeity“ iš tikrųjų. Jis gana protingas, bet stebėtinai nepastovus“.

Nikas papurtė galvą. Ne, ir tai dar ne viskas. Jau ne kartą jam toptelėdavo mintis, ar tik Haroldas Lauderis — ne beprotis.

„ Pirmiausiai — šypsena. Nenorėčiau dalytis pačiomis slapčiausiomis mintimis su žmogumi, kuris taip šypsosi ir podraug atrodo lyg po bemiegės nakties“.

„Jokio Lauderio. Ir jiems teks su tuo susitaikyti“.

Nikas užvertė bloknotą ir padėjo jį į apatinį stalo stalčių. Paskui atsistojo ir pradėjo rengtis. Norėjosi palįsti po dušu. Nesuprantama kodėl, bet jautėsi neįtikėtinai purvinas.

Šis pasaulis, pamanė jis, ne pagal Garpą [* „Pasaulis pagal Garpą“ — Džono Irvingo romanas], o pagal supergripą. Šis narsusis naujasis pasaulis. Bet Nikui jis neatrodė toks ypatingai narsus ar ypatingai naujas. Kilo įspūdis, lyg į vaikišką žaislų dėžutę kažkas būtų padėjęs didelę, panašią į vyšnią, bombą. Po didelio sprogimo viskas išlakstė. Žaisliukus išblaškė po visą kambarį. Kai ko jau nebeįmanoma suremontuoti, kai ką bus galima sutvarkyti, bet didžioji visa ko dalis — tiesiog išblaškyta. Tie daiktai dar truputį degino, kad galėtum juos imti į rankas, bet kai tik atvės, vėl viskas bus savo vietose.

O kol kas visus daiktus reikėjo peržiūrėti. Tuos, kurių jau nebeįmanoma pataisyti, derėtų išmesti. Tuos žaisliukus, kuriuos dar galima atstatyti, atidėti į šalį. Pažymėti tuos, kurie išliko sveiki. Gauti naują dėžutę išsvaidytiems daiktams sukrauti, gražią naują dėžutę.

Tvirtą dėžutę. Kai matote viską sprogstant, išsilakstant į skutelius, jus apima kažkoks kraupus svaiginantis jausmas, bet kartu visa tai ir kažin kaip traukia. Sunkiausias darbas — vėl viską surinkti. Atrinkti. Pataisyti. Pažymėti. Ir, žinoma, išmesti tai, kas nereikalinga. Nebent tik... ar jūs apskritai galite prisiversti išmesti sugadintus daiktus?

Pusiaukelėje į vonią Nikas staiga sustojo, rankose laikydamas drabužius.

O, naktis buvo tokia tyli... bet argi visos jo naktys nebuvo tylos simfonijos? Kodėl gi jis netikėtai visas pašiurpo? Ogi todėl, kad ūmai pajuto — Laisvosios Zonos komitetas ne žaisliukus rankios, ne, tikrai ne žaisliukus. Jis nelauktai pajuto, kad jie sudarė kažkokį keistą, „siuvėjišką“ žmogiškosios dvasios atkūrimo ratelį — ir jis, ir Redmenas, ir Beitmenas, ir motušė Abigeilė, taip, taip, netgi Ralfas su savo milžinišku radijo siųstuvu bei vis didėjančia įranga, kuri, įveikdama ilgas mirusio kontinento mylias, radijo bangomis skleidė signalus. Kiekvienas iš jų turėjo po adatą, ir galbūt jie visi drauge siuvo šiltą antklodę, kuri turėtų išgelbėti juos nuo žiemos šalčių... o galbūt viso labo po trumpučio atokvėpio jie pradėjo iš naujo siūti didžiulę, žmogiškajai giminei skirtą drobulę, pradėdami nuo pačių pirmųjų žingsnių ir judėdami savo keliu vis tolyn ir tolyn.

*

Vos tik jie atsiskyrė nuo vienas kito, Stju užmigo. Pastaruoju metu jis labai mažai miegojo, o visą praėjusią naktį būdravo kartu su Glenu Beitmenu — gurkšnodami vyną, jie kūrė ateities planus. Franė apsivilko chalatėlį ir išėjo į balkoną.

Namas, kuriame jie gyveno, stovėjo miesto centre, Perlo gatvės ir Brodvėjaus sankryžoje. Jų butas buvo ketvirtame aukšte. Iš balkono ji galėjo matyti sankryžą ir iš šiaurės į pietus nusidriekusią Perlo gatvę. Jai čia patiko. Savo kompasą pagaliau jie atidėjo į šalį. Naktis buvo šilta, be vėjo, juodame dangaus skliaute švytėjo milijonai žvaigždžių. Jų silpname šaltame mirksėjime Franė įžvelgė plokščias, vakaruose stūksančias kalnų viršūnes.

Ji persibraukė ranka nuo kaklo iki klubų. Vilkėjo tik šilkinį chalatą. Ranka švelniai slystelėjo krūtine ir, užuot pratęsusi savo kelią plokščiu ir lygiu paviršiumi iki minkšto gaktos kauburėlio, pakilo ties išsigaubimu, kuris prieš dvi savaites dar ne taip stipriai išsiskyrė.

Ji ėmė saugotis, dar ne itin, bet Stju jau komentavo. Jo klausimas nuskambėjo nerūpestingai, netgi komiškai:

— Ir ilgai mes tai galėsime daryti nepaisydami, kad aš jį nuspaustu?

— Arba ją, — atsakė ji patenkinta. — Kaip ten jaučiasi keturi mėnesiai, šefe?

— Puikiai, — atsakė jis ir žavėdamasis įsiskverbė į ją.

Anksčiau pokalbis buvo daug rimtesnis. Neilgai trukus po to, kai jie pasiekė Boulderį, Stju pranešė jai, jog kūdikio problemą svarstė su Glenu, ir šis labai atsargiai pasisakė, esą supergripo embrionas arba virusas dar gali aplinkoje egzistuoti. Jeigu tai tiesa, kūdikis gali mirti. Tai buvo nerimą kelianti mintis (Franė pamanė, jog visada įmanu kreiptis į Gleną Beitmeną, kad jis pametėtų vieną arba net kelias Nerimą Keliančias Mintis), bet jeigu motina turi imunitetą, tai jos kūdikis?..

Ir visgi čia daug žmonių, kurie per epidemiją prarado savo vaikus. Taip, bet tai reikštų ... Ką reikštų? Na, pirmiausiai tai reikštų, kad visi čia esantys žmonės — tik žmogiškosios giminės epilogas, trumpalaikis kodas. Ji nenorėjo tuo tikėti, ji negalėjo tuo tikėti. Jeigu tai tiesa...

Kažkas ėjo gatve. Štai jis pasuko į šalį, norėdamas prasmukti tarp pusiau ant šaligatvio užvažiavusio savivarčio ir „Perlo gatvės virtuvės“ restorano sienos. Žmogus per petį buvo persimetęs lengvą striukę, rankoje jis kažką laikė: gal butelį, gal ginklą. Kitoje rankoje turėjo popieriaus lapą, ant kurio tikriausiai buvo užrašytas adresas, nes vyras atidžiai tyrinėjo namų numerius. Pagaliau jis sustojo prie jų namo. Lyg spręsdamas, ką daryti toliau, jis įsispitrijo į duris. Franė pamanė, kad jis truputį panašus į senų televizijos serialų detektyvą. Stovėdama virš jo truputį mažesniame nei dvidešimties pėdų aukštyje, ji pasijuto atsidūrusi šiek tiek keblioje situacijoje. Šūktelėjusi ateiviui, jį išgąsdintų. Jeigu nešūktelės, tai jis, ėmęs belstis į duris, pažadins Stiuartą. Ir vis dėlto, ką jis čia veikė su ginklu rankoje... jeigu tai buvo ginklas?

Staiga vyras užvertė galvą ir pažvelgė aukštyn, tikriausiai norėdamas įsitikinti, ar nešviečia languose žiburėliai. Franė kaip ir anksčiau nenuleido nuo jo akių. Jų žvilgsniai susitiko.

— Dieve aukščiausias! — šūktelėjo vyriškis, nesąmoningai žingtelėjo atatupstas ir išsyk pataikęs į griovį klestelėjo ant užpakalio.

— Oi! — vienu metu aiktelėjo Franė, pati netyčia žengusi žingsnį atgal ir užkliudžiusi didelę keraminę vazą su dekoratyviniais augalais. Ši susvyravo, tarsi abejodama, ar dar truputį nepagyventi, bet paskui kurtinančiai trenkėsi į balkono plyteles.

Miegamajame Stju pro miegus kažką sumurmėjo, persivertė ant kito šono ir vėl nutilo.