Stephen King - Dvikova (2)

— Vaikinuk, kuo tu vardu? — paklausė berniuko motušė Abigeilė. Šis įsitempė, lyg jo gerklėje būtų įstrigęs kaulas.

— Jis jums nepasakys, — nuleidusi ant berniuko peties ranką, kreipėsi Nadina. — Jis negali pasakyti. Manau, jis neįstengia prisimin...

Džo nusipurtė jos ranką ir lyg griuvusi užtvanka pratrūko:

— Leo! — jo balsas suskambo nelauktai garsiai ir aiškiai. — Leo Rokvėjus. Toks mano vardas. Mano vardas Leo! — juokdamasis jis puolė motušės Abigeilės glėbin. Tarp stebėjusiųjų šią sceną kilo džiaugsmingi šūksniai ir aplodismentai. Nadina tapo visiškai nepastebima, ir senoji moteris vėl pajuto, kad išsprūdo kažkoks gyvybiškai svarbus taikinys, gyvybiškai svarbus centras.

— Džo, — pašaukė Nadina. Jos veidas vėl buvo ramus ir valdomas.

Kiek išsilaisvinęs iš motušės Abigeilės glėbio, berniukas sužiuro į ją.

— Pasitrauk, — paliepė Nadina. Dabar ji spitrijo tiesiai į Abigeilę ir podraug kreipėsi ne į berniuką, o į ją. — Ji sena. Tu ją užgausi. Ji labai sena ir... silpna.

— O aš manau, kad man užteks jėgų pamylėti tokį šaunų vaikinuką, — paprieštaravo motušė Abigeilė, pajutusi betgi savo balse keistą netikrumą. — Jis atrodo taip, lyg būtų sukoręs nelengvą kelią.

— Taip, jis labai nuvargo, ir jūs pati atrodote ne mažiau pavargusi. Eime, Džo.

— Aš ją myliu, — nepajudėjęs ištarė berniukas.

Nadina tarsi neteko pusiausvyros. Jos balsas suskambo:

— Eime, Džo!

— Mano vardas ne toks! Leo! Leo! Štai koks mano vardas!

Saujelė naujai atvykusiųjų piligrimų vėl pritilo, pajutę, kad įvyko kažkas nelaukta, rasi iki šiol tebevyksta, bet jie nevaliojo suprasti kas gi.

Abi moterys vėl it špagas sukryžiavo žvilgsnius.

„ Aš žinau, kas tu“, — kalbėjo Abigeilės akys.

„ Taip. O aš pažįstu tave“, — atsakė Nadinos akys.

Bet šįsyk Nadina pirmoji nuleido akis.

— Na gerai, — tarė ji. — Leo. Tebūnie taip, kaip tau patinka. Nagi eime, kol tu jos mirtinai nenuvarginai.

Jis nenoriai nulipo nuo motušės Abigeilės kelių.

— Ateik pas mane bet kuriuo dienos ar nakties metu, — pasakė jam senutė, bet akių nepakėlė — nenorėjo, kad ir Nadina priimtų kvietimą.

— Gerai, — pažadėjo berniukas ir pasiuntė jai oro bučinį. Nadinos veidas liko tarsi iš akmens iškaltas. Ji neištarė nė žodžio. Kai priebučio laipteliais leidosi žemyn, Nadinos ranka, gulėjusi ant berniuko peties, labiau panėšėjo į tempiančią jį grandinę, nei į raminančią jungtį. Motušė Abigeilė, jausdama, kad vėl praleidžia kažkokią gyvybiškai svarbią progą, lydėjo juos žvilgsniu. Dabar, kai moters veidas dingo iš akiračio, šis jausmas vis labiau blanko. Ji jau nebuvo tikra savo pojūčių realumu. Na žinoma, tai paprasčiausiai dar viena moteris... ar ne?

Šalia priebučio stovėjusio jaunuolio, pavarde Andervudas, veidas atrodė niūresnis už debesį.

— Kodėl tu taip elgeisi? — paklausė jis moters, ir nors jis kalbėjo tyliai, motušė Abigeilė jo žodžius puikiai girdėjo.

Ji praėjo pro jį nesiteikdama atsakyti. Berniukas maldaujamai žvelgė į Andervudą, tačiau moteris buvo svarbesnė, bent jau kol kas, ir jis leidosi tempiamas ir nuvedamas šalin.

Akimirką įsivyravo tyla, ir motušė Abigeilė, pajutusi, kad nepajėgia jos užpildyti, nors ją derėjo kaip nors užpildyti, ūmai sutriko. Ir argi ne jos reikalas buvo ją užpildyti?

Ir klausiamai suskambo tylus balsas: „ Nejaugi? Tai tavo reikalas? Moterie, ar todėl Dievas tave čia atvedė? Kad tu būtumei Oficialiai Sutinkančiąja prie Laisvosios Zonos vartų?“

„Aš nedaliu dabar apie tai galvoti, — užprotestavo ji. — Ta moteris buvo teisi. ASIŠ TIKRŲJŲ PAVARGAU“.

„Jis pasirodo įvairiais pavidalais, — neatstojo tylus vidinis balsas. — Vilko, varnos, gyvatės... moters“.

Ką tai reiškė? Kas čia atsitiko? Kas, dėl Dievo?

„ Aš sėdėjau čia, patenkinta savimi, ir laukiau aistringos pagarbos ženklų, — taip, būtent taip ir buvo, nėra prasmės neigti, — o paskui atėjo toji moteris, ir kažkas atsitiko, ir aš jau imu pamiršti, kas įvyko. Bet kažkas toje moteryje slypėjo... ar tikrai? Tu įsitikinusi? Įsitikinusi?“

Atrodė, kad absoliučioje tyloje visų žvilgsniai nukrypo į ją ir laukė, kaip ji elgsis. O ji nieko nedarė. Moteris ir berniukas dingo iš akiračio — nuėjo, tarsi jie būtų nuoširdžiai tikintys, o ji — nelyginant klastingas, išsišiepęs sinedrionas [* Seniūnų taryba senovės Judėjoje], kurį jie akimirksniu atpažino.

„ O, bet juk aš sena! Tai neteisinga!“

Įkandin šio nuskambėjo kitas balsas, plonas, tylus ir ramus, tačiau tai buvo ne jos balsas: „Ne per sena suprasti, kad toji moteris...“

Prie jos pagarbiai prisiartino dar vienas vyras.

— Sveika, motuše Abigeile, — kreipėsi jis. — Mano pavardė Zelmenas. Markas Zelmenas. Esu iš Louvilio, Niujorko valstijos. Jūs man sapnavotės.

Ir jai iškilo netikėtas pasirinkimas, kuris tik akimirkai išryškėjo jos besiblaškančioje sąmonėje. Ji galėjo pasisveikinti su tuo žmogumi, geraširdiškai su juo paplepėt, kad tasai atsipalaiduotų (bet ne per daug; tai ne visai atitiko jos norus), vėliau pereiti prie antro, trečio, dar kito, susilaukdama pagarbos bei nuolankumo, lyg Jėzus palmės šakų, bet galėjo ir neatsakyti nei jam, nei kitiems.

Ieškodama to, ką Dievas pavedėjai sužinoti, ji galėjo pasekti minties gija savo gelmėn —

Ši moteris...

... kas?

Argi tai svarbu? Moteris nuėjo.

— Kažkada Niujorko valstijos šiaurėje gyveno vienas iš mano vaikaitinių sūnėnų, — lyg niekur nieko pasakė motušė Abigeilė Markui Zelmenui. — Miestelis vadinosi Rouzis Pointas. Pačioje šiaurėje, ant Šampleino ežero kranto, šalia Vermonto valstijos. Tikriausiai niekada apie tokį negirdėjote?

Markas Zelmenas atsakė, kad, be abejo, jis girdėjęs. Beveik visi Niujorko valstijos gyventojai žino Rouzis Pointą. Ar jis kada nors ten buvo? Marko veidas tragiškai persimainė. Ne, nė karto. Visada norėjo nuvažiuoti.

— Sprendžiant iš Ronio laiškų, jūs nelabai daug praradote, — nuramino ji, ir Zelmenas švytėdamas pasitraukė.

Ėjo ir kiti išreikšti savo pagarbą, kaip tai iki jų darė ankstesni atvykėliai, kaip elgsis ateinančiomis dienomis ir savaitėmis nauji žmonės. Paauglys, vardu Tonis Donachju. Vaikinas, vardu Džekas Džeksonas, buvęs autošaltkalvis. Jauna mergina, medicinos sesuo, vardu Lora Konstebl — jos dar prireiks. Pagyvenęs vyras, vardu Ričardas Farisas, kurį visi vadino Teisėju; jis pažvelgė į ją skvarbiu, protingu žvilgsniu ir vos vėl nepasėjo joje nerimo. Dikas Volmenas, Sendė diu Činz — geras vardas, prancūziškas. Haris Danbartonas, žmogus, kuris dar prieš tris mėnesius pragyvenimui užsidirbdavo pardavinėdamas akinius. Andrėja Terminelo. Smitas. Renetas. Ir daugelis kitų. Motušė Abigeilė su visais šnekučiavosi, linksėjo galva, šypsojosi ir gerai juos nuteikdavo, bet tokio pasitenkinimo, kurį jausdavo anksčiau, šiandien jau nebejautė, o riešuose, pirštuose bei keliuose tejuto skausmą, ir dar įkyrų įtarimą, kad jai būtina pasinaudoti „Portosanu“, ir jeigu ji to nepadarys kaip įmanoma greičiau, tai rizikuos sugadinti savo suknelę.

Visa tai, be to, pojūtis, — jau blėstantis (iki nakties jis visiškai išnyks), kad ji praleido kažką itin svarbaus ir dėl to kada nors tikriausiai labai pasigailės.

*

Rašant jam geriau sekėsi galvoti, todėl jis greitai, bendrais bruožais užrašinėjo viską, kas galėjo būti svarbu, dviem flomasteriais: mėlynu ir juodu. Nikas Androsas sėdėjo Beislaino kelyje esančio namo kabinete, kuriame be jo dar gyveno Ralfas Brentneris su savo moterimi Eliza. Jau beveik sutemo. Namas buvo tiesiog nuostabus, stovėjo Flagstafo kalno papėdėje, bet kiek aukščiau už patį Boulderį, tad miesto gatvės ir keliai pro platų svetainės kambario langą atrodė išsišakoję tarytum didžiuliame žemėlapyje. Iš lauko pusės langai buvo padengti kažkokia sidabriška atspindinčia medžiaga, tad gyventojas galėjo žiūrėti laukan, o praeivis vidun pažvelgti nevaliojo. Nikas manė, kad namas kainavo nuo 450 tūkstančių iki pusės milijono dolerių... tačiau savininkas ir jo šeima nežinia kur buvo dingę.