Stephen King - Dvikova (2)

Jos užduotis, supdamasi krėsle ir truputį puikuodamasi galvojo motušė Abigeilė, — dalyvauti jų taryboje ir svarstymuose, kurie liečia tik Tamsos žmogų. Jis neturėjo vardo, nors jam patiko vadintis Flegu... bent jau dabar. O anoje kalnų pusėje jo darbas jau virte virė. Ji nežinojo jo planų, jie irgi buvo paslėpti nuo jos kaip ir dikto vaikino Haroldo širdyje saugomos paslaptys. Bet jai ir nereikėjo visko žinoti iki smulkmenų. Tamsos žmogaus tikslas buvo aiškus ir paprastas: juos visus sunaikinti.

Jo samprata Abigeilės sąmonėje buvo stebėtinai sudėtinga. Žmonės, kuriuos apvaizda atvedė į Laisvąją Zoną, visi jie atėjo pas ją, ir ji visus juos priėmė, nors kartais jie vargindavo... kiekvienas norėjo papasakoti sapnavęs ir ją, ir jį. Jie siaubingai jo bijojo, o Abigeilė, linksėdama galva, kaip įmanydama juos ramino bei guodė, nors pati galvojo, kad daugelis, sutikę Flegą, jo nepažintų... jeigu jis nepanorėtų būti atpažintas. Jie galėjo pajusti jį — nemalonų šaltuką, per visą kūną nubėgantį šiurpulį, staigų karščio pojūtį, lyg karštinės gūsį arba aštrų, ausis ir smilkinius veriantį skausmą. Bet šie žmonės klydo, manydami, kad jis turi dvi galvas arba šešias akis, arba iš smilkinių išdygusius didžiulius aštrius ragus. Jis, ko gero, mažai kuo skyrėsi nuo paštininko ar pieno išnešiotojo.

Ji numanė, kad už sąmoningo blogio slepiasi nesuvokta tamsa. Štai kuo Žemėje skiriasi tamsos vaikai, jie nieko negali kurti, įstengia tik viską griauti. Aukščiausiasis mūsų Sutvėrėjas sukūrė mus panašius į save, ir tai reiškia, jog visi, nutvieksti Dievo šviesos, vyrai ir moterys, buvo savotiški kūrėjai, žmonės, turintys aštrų protingo pavyzdžio pojūtį ir galintys savo rankomis nulipdyti pasaulį. Gi Tamsos žmogus norėjo — ir galėjo — tik griauti. Antikristas? Taip pat būtų galima pasakyti — antitvėrėjas.

Jis, žinoma, turės pasekėjų; ir tai — nėra nauja. Jis melagis, jo gimdytojas buvo Netiesos Tėvas. Jiems jis bus kaip kokia nors didžiulė, neoninė, akinanti juos įvairiomis degančiomis šviesomis, iškaba danguje. Jo mokiniai, tie meistrai-griovėjai, neįstengs pastebėti, jog kaip ir neoninė iškaba jis vis kartos ir kartos tuos pačius ornamentus. Jie nevalios suprasti: jeigu iš sudėtingo, švytinčio gražiais nėriniais vamzdelių raizginio išleisi dujas, tai jos tyliai išsisklaidys ir ištirps nepalikdamos nė kvapo.

Išmuš toji valanda, kai kas nors prieis teisingos išvados, kad jo karalystėje niekad nebus taikos. Stebėjimo postai ir spygliuota viela ne tik saugos jo valdų sienas nuo užpuolikų, bet ir kalins naujakrikštus.

Ar jis laimės?

Ji nebuvo įsitikinusi, kad nelaimės. Motušė Abigeilė suprato, kad jis lygiai taip pat žino apie ją kaip ir jinai apie jį ir kad jo pasitenkinimo viršūnė — pamatyti jos sulysusį juodą kūną, nukryžiuotą ant telegrafo stulpo ir draskomą varnų. Ji žinojo, kad kai kam iš šalia jos esančių sapnavosi nukryžiuoti kūnai. Regintys tokius sapnus jai pasipasakodavo ir, kaip ji spėjo, niekam daugiau. Ir niekas negalėjo atsakyti į klausimą:

Ar jis nugalės?

Bent jau nėjai leista tai išmanyti. Nežinomi Viešpaties keliai, ir jis elgiasi taip, kaip mano esant reikalinga. Tai Jis panorėjo, kad ištisos Izraelio vaikų kartos srūtų kruvinu prakaitu ir vargtų nuo Egipto jungo. Tai Jis panorėjo, kad broliai parduotų Juozapą vergovėn, nuplėšę nuo jo tėvo padovanotus gražius įvairiaspalvius rūbus. Tai jis panorėjo, kad nelaimėlį Jobą apniktų daugybė ligų, ir Jis panorėjo, kad jo vienintelis Sūnus būtų prikaltas prie kryžiaus su pasityčiojančiu užrašu virš galvos.

Viešpats — lošėjas; jeigu Jis būtų mirtingas, ten, Hemingford Houme, Popo Meno supermarketo priebutyje, palinkęs virš šachmatų lentos, Jis jaustųsi tarsi namuose. Jis žaistų raudonaisiais prieš juoduosius, baltaisiais prieš juoduosius. Jai atrodė, kad lošti Jam buvo verta labiau nei kam nors kitam, patsai lošimas Jam buvo vertybė. Išmuš Jo valanda, ir Jis paims viršų. Bet nebūtinai šiais metais, galbūt po tūkstančio metų... ir ji nepervertina Tamsos žmogaus klastingumo. Jeigu jis būtų neoninės dujos, tai ji — mažytė juoda dulkelė, kurią didžiulis lietaus debesis pakelia virš perdžiūvusios žemės. Tik eilinis kareivis — kuriam jau seniausiai laikas į atsargą, ir tai tiesa! — Viešpaties Dievo tarnyboje.

— Tebūnie tavo valia, — pasakė motušė Abigeilė ir iš prijuostės kišenės išsitraukė pakelį „Planters“ žemės riešutų. Paskutinis jos gydytojas, daktaras Stontonas, patarėjai vengti sūrumo, bet ką jis supranta? Ji pergyveno abu gydytojus, kurie drįso jai patarinėti sveikatos klausimais po to, kai jai suėjo aštuoniasdešimt šešeri metai, taigi ji suvalgys šiek tiek riešutėlių, jeigu jau taip norisi. Nuo jų smarkiai paskausta dantenas, bet, o Dieve, kokie jie skanūs!

Tuo metu Ralfas Brentneris, užsidėjęs savo nepakeičiamą, ant pakaušio nustumtą skrybėlę, padabintą graiželiu ir plunksna, keliuku kilo namo link. Jis pasibeldė į duris ir nusiėmė skrybėlę.

— Ar nemiegate, motuše?

— Aš čia, — pilna burna riešutų atsiliepė ji. — Įeik, Ralfai, aš kramtau riešutėlius, ir kramtysiu juos iki pat mirties.

Ralfas nusijuokęs įėjo.

— Ten už vartų kažkokie žmonės nori pasimatyti su jumis, jeigu jūs ne itin pavargusi. Jie atėjo beveik prieš valandą. Sakyčiau, nebloga komanda. Jos priešaky — ilgaplaukis vaikinas, bet tai jo negadina. Pavarde Andervudas.

— Gerai, palydėk juos čia, Ralfai, — tarė motušė Abigeilė.

— Bus padaryta. — Jis pasisuko į duris.

— Kur Nikas? — sustabdė jį motušė. — Aš jo nemačiau nei šiandien, nei vakar. Namisėda iš jo neišeis, ar ne?

— Jis buvo ten, prie vandens saugyklos, — atsakė Ralfas. — Jis ir tas elektrikas, Bredas Kičneris, apžiūrinėja elektrinę, — Ralfas pasitrynė nosį. — Šiandien ir aš ten buvau. Nusprendžiau, kad visiems tiems vadams reikalingas nors vienas indėnas, idant turėtų kam įsakinėti.

Motušė Abigeilė sukikeno. Ralfas jai iš tiesų patiko. Jis buvo paprastas vyrukas, bet sumanus — jautė, kaip turi veikti technika. Jos nestebino, kad būtent Ralfas privertė dirbti tai, ką visi pavadino Laisvosios Zonos radiju.

— Tu geras vaikinas, Ralfai, ar žinai? Tu būtent toks.

— Jūs irgi, motuše. Na, ne vaikinas, bet jūs supratote, ką norėjau pasakyti. Žodžiu, kai mes dirbome, pro šalį ėjo tas draugužis Redmenas. Norėjo pakalbinti Niką, kad tasai dalyvautų kažkokiame komitete.

— Ir ką atsakė Nikas?

— Jis parašė kelis puslapius, kurių visa esmė — jog jam priimtina tik tai, kas priimtina jums, motuše Abigeile.

— Ką gi apie visas šias manipuliacijas gali pasakyti tokia pagyvenusi moteris kaip aš.

— Daug ką, — rimtai pastebėjo Ralfas. Jis buvo aiškiai susijaudinęs. — Mes visi esame čia tik jūsų dėka. Man regis, padarysime viską, ką jūs manysit esant reikalinga.

— Aš noriu tiktai vieno, — gyventi laisvai — taip, kaip gyvenau anksčiau, kaip amerikietė. Aš tik noriu turėti teisę tarti savo žodį, kai tam ateis laikas. Kaip amerikietė.

— Na, visa tai jūs turėsite.

— O kiti irgi taip galvoja, Ralfai?

— Prisiekiu, kad taip.

— Tuomet viskas gerai, — motušė Abigeilė patenkinta suposi krėsle. — Mums skirtas laikas eina. Žmonės aplinkui slampinėja be jokio užsiėmimo. Daugelis tik ir laukia, kad kas nors jiems pasakytų, ko imtis ir į ką atsiremti.

— Ar aš galiu eiti?

— Kur?

— Nikas ir Stju klausė manęs, ar negalėčiau kur nors rasti spausdintuvą ir galbūt jį suderinti, o jei pavyktų atstatyti elektros energiją, jį paleisti. Atsakiau, kad dėl to nebūtina jokia elektros energija — užteks paprasčiausiai nueiti mokyklon ir susirasti ten patį didžiausią rotatorių su rankena. Jiems reikia kažkokių lapelių, — jis krestelėjo galvą. — Reikia! Septynių šimtų. Kodėl? Juk mūsų čia — vos daugiau nei keturi šimtai?