Stephen King - Dvikova (2)

— Ir devyniolika ten, už vartų; tikriausiai, jie su kiekviena minute vis labiau jaudinasi, kol mes čia malame liežuviais. Eik ir atvesk juos.

— Einu, — Ralfas jau buvo beišeinąs.

— Paklausyk, Ralfai!

Jis atsigręžė.

— Atspausdink tūkstantį, — paprašė ji.

*

Pro vartus jie įėjo vorele, ir motušė Abigeilė pajuto, kad susitepė ta nuodėme, kurią ji manė esant visų nuodėmių motina; visi Dešimt Dievo Įsakymų liejosi į vieną: „Nevok“. Žmogžudystė — gyvybės vagystė, svetimavimas — žmonos vagystė, godumas — slapta, nepastebima vagystė, slypinti širdies gelmėje. Dievo niekinimas — Dievo vardo vagystė, nes jis išmetamas iš Dievo namų ir lyg pasileidusi bobelė paleidžiamas vaikštinėti gatvėmis. Abigeilė niekad nebuvo tikra vagis, tik šiaip kartkartėmis smulki vagiliautoja.

Nuodėmių motina buvo puikybė.

Puikybė buvo žmogiškosios giminės Šėtono moteriškoji pusė, tylus, visada vaisingas nuodėmės kiaušinis. Puikybė sulaikė Mozę, ir jis neužėjo į Kanaaną, kur vynuogės buvo tokios stambios, jog teko jas nešti ant virvių. „ Kas išgavo vandenį iš uolos, kai mes troškome gerti?“ — paklausė Izraelio sūnūs, ir Mozė atsakė: „Tai padariau aš“.

Abigeilė Frymentl visada buvo išdidi moteris. Ji didžiavosi švariomis grindimis, kurias plovė, šliaužiodama keturiomis (bet kas sukūrė rankas, kojas ir patį vandenį, kuriuo ji plovė?), didžiavosi tuo, kad visi jos vaikai tapo garbingais žmonėmis: nė vienas nepateko į kalėjimą, nepakliuvo į butelio ar narkotikų pinkles, nepaleistuvavo; bet juk vaikų motinos — tai Viešpaties dukros. Ji didžiavosi savo gyvenimu, bet ne ji sukūrė savo gyvenimą. Puikybė — tai valios prakeikimas, ir kaip moteris puikybė klastinga. Netgi būdama tokio garbaus amžiaus, Abigeilė Frymentl dar neįveikė visų jos iliuzijų ir nepergalėjo jos blizgesio.

Ir kai jie vorele praėjo pro vartus, ji pamanė: „Jie atėjo būtent pas mane“. O pridurmui šiai nuodėmingai minčiai jos sąmonėje be jokio pasipriešinimo pakilo ištisas spiečius šventvagiškų metaforų: kaip jie ėjo vienas paskui kitą nelyg prie komunijos — jų jaunas vedlys, nudūręs akis žemėn, šalia jo — šviesiaplaukė moteris, už jo berniukas su tamsiaake moterim, kurios juoduose plaukuose švytėjo žilos gijos. Kiti traukė įkandin jų.

Vaikinas užlipo į prieangį, bet šalia jo žengusi moteris pasiliko prie slenksčio. Kaip Ralfas ir sakė, jo plaukai buvo ilgi, bet tvarkingi. Veidą rėmino ne taip seniai užželdinta vario spalvos barzdelė. Vyriškų bruožų veide, aplink burną ir ant kaktos, įsirėžė neseniai atsiradusios rūpesčių ir apmąstymų raukšlelės.

— Tai jūs iš tikrųjų reali, — tyliai pratarė jis.

— Aš visuomet taip maniau, — nusišypsojo ji. — Aš Abigeilė Frymentl, bet daugelis mane vadina tiesiog motuše Abigeile. Sveiki atvykę pas mus.

— Ačiū, — kimiai atsiliepė jaunuolis, ir senoji moteris pamatė, kaip jis stengiasi sulaikyti besitvenkiančias ašaras.

— Aš... mes džiaugiamės, kad čia atėjome. Mano vardas Laris Andervudas.

Motušė Abigeilė ištiesė ranką, ir Laris atsargiai, virpėdamas apglėbė ją savo delnais, ir ji vėl pajuto puikybei artimo išdidumo antplūdį. Jis nepaleido jos rankos, tarytum manė, kad joje slypėjo ugnis, kuri pavers jį pelenais.

— Jūs... jūs man sapnavotės, — sumišęs pasakė jis.

Senutė nusišypsojusi linktelėjo galvą, ir Laris, vos nesuklupęs, pasisuko ant nutirpusių kojų. Susigūžęs jis nusileido nuo prieangio. „Jis atsities“, — pamanė ji. Dabar, kai yra čia ir kai suprato, jog jam jau nebereikia vilkti ant savo pečių nepakeliamą rūpesčių naštą. Žmogui, kuris savimi nepasitiki, iki to laiko, kol jis galutinai suaugs, nederėtų pernelyg persitempti, o šis žmogus, Laris Andervudas, dar buvo per gležnas ir galėjo palūžti. Bet jis jai patiko.

Paskui priėjo jo moteris, gerutė mažytė būtybė mėlynomis kaip žibuoklės akimis. Ji drąsiai, bet neįžūliai pažvelgė į motušę Abigeilę.

— Aš — Lusė Sven. Džiaugiuosi su jumis susipažinusi, — ir nors ji mūvėjo ilgomis kelnėmis, tūptelėjo lengvu reveransu.

— Džiaugiuosi, kad atėjai, Luse.

— Ar jūs neprieštarausite, jeigu aš paklausiu... na... — ji nuleido akis, ir jos veidas ryškiai paraudo.

— Galima suskaičiuoti šimtą aštuonerius, — patenkintu balsu atsakė motušė Abigeilė. — Panašu, kad greitai bus du šimtai šešiolika.

— Aš jus sapnavau, — tarė Lusė, o paskui sumišusi nuėjo.

Po to prisiartino tamsiaakė moteris su berniuku. Moteris pažvelgė į ją rimtai ir nepalenkiamai; berniuko veide atsispindėjo nuoširdi nuostaba. Berniukas atrodė kaip visi. Bet toje moteryje buvo kažkas, nuo koją staiga apgobė kapų šaltis. „ Jis čia, — pagalvojo ji. — Jis atėjo šios moters pavidalu... kad matytų, jis pasirodo skirtingais pavidalais... vilko... varnos... gyvatės“.

Ji nebuvo praradusi baimės jausmo, ir mirksnį pabūgo, kad ši keista moteris su žilomis gijomis plaukuose tuoj puls ir nusuks jai sprandą. Toks pojūtis truko vos akimirką, ir motušei Abigeilei išties pasirodė, kad moters veidas pranyko ir ji žvelgia į laike bei erdvėje atsivėrusią skylę, skylę, iš kurios į ją susmigo akys, juodos ir prakeiktos, — akys tuo pat metu prarastos, iškankintos ir beviltiškos.

Tačiau tai buvo tik moteris, o ne jis. Tamsos žmogus niekada neišdrįstų čia, pas ją, ateiti, netgi kitokiu pavidalu. Tai buvo viso labo moteris — be to, nepaprastai graži — išraiškingo, jausmingo veido, apkabinusi per pečius berniūkštį. Aš, pamanė motušė Abigeilė, tiesiog mirksnį snustelėjau. Ir ne ilgiau.

Nadina Kros tuo metu išgyveno tikrą paniką. Jiems einant pro vartus, ji jautėsi normaliai. Ir tai truko tol, kol Laris nepradėjo kalbėtis su senąja moterimi. Paskui akimoju ją užplūdo pasibjaurėjimas ir siaubas. Senoji moteris galėjo... Ką galėjo?

Įžvelgti.

Taip. Ji būgštavo, kad senoji moteris sugebės ją persmelkti žvilgsniu, įsiskverbti ten, kur jau įsišaknijo ir plėtėsi tamsa. Ji bijojo, kad senoji moteris pakils iš savo vietos prieangyje ir demaskuos ją, pareikalaus, kad ji paliktų Džo ir keliautų pas tą (pas jį ), kuriam ji buvo skirta.

Abi jos, kiekviena savaip apimtos baimės, spitrijo viena į kitą. Jos vertino viena kitos jėgą. Akimirka buvo trumpa, bet joms ji užsitęsė be galo.

„ Jis, Velnio Atžala, — joje,“ — pamanė Abigeilė Frymentl.

„Visa jų jėga čia, joje, — savo ruožtu toptelėjo Nadinai Kros. — Ji — viskas, ką jie turi, nors jiems gali atrodyti kitaip“.

Šalia jos stovėjęs Džo sunerimo ir ėmė tampyti už rankos.

— Sveiki, — pasakė ji tyliu, tarsi iš po žemių balsu. — Aš — Nadina Kros.

Senoji moteris atsakė:

— Aš žinau, kas tu.

Žodžiai, staiga nutraukę likusiųjų žmonių pašnekesį, pakibo ore. Visi susirūpinę grįžtelėjo ir sužiuro, ar kas nors neatsitiko.

— Iš tikrųjų? — tyliai paklausė Nadina. Netikėtai jai pasirodė, kad Džo -jos apsauga, vienintelė apsauga. Ji pastatė berniuką prieš save lyg įkaitą. Džo spoksojo į motušę Abigeilę savo nepaprastomis, dangiškai žydromis akimis. Nadina tarė: — Tai Džo. Jūs ir jį pažįstate?

Motušė Abigeilė taip ilgai nenuleido nuo moters, pasivadinusios Nadina Kros, akių, kad iš nugaros pusės jai ant kaklo pasirodė prakaitas.

— Manau, kad jis toks pats Džo, kaip aš — Kasandra, — pasakė senutė. — Ir aš nemanau, kad tu jo mamytė, — motušė Abigeilė nukreipė akis į berniuką su nesuprantamu palengvėjimu, neįstengdama nuslopinti neaiškaus keisto jausmo, kad moteris lyg ir nugalėjo — kad ji pastatė tarp jų spąstus, pasinaudodama jais, idant neleistų Abigeilei atlikti savo pareigą... Ak, bet viskas atsitiko taip netikėtai, ir ji nebuvo tam pasirengusi!