Stephen King - Dvikova (2)

— Ne. Kaip pasielgtų Haroldas , — rimtai atsakė Laris. Tai Franę tarsi apkurtino. Kaip ji norėtų būti Lario ir Haroldo pažinties liudytoja. Kokia bus jo reakcija?

— Mes apsistojome nakvynei vienoje fermerio sodyboje, ir tikrai bemaž pabaigėme vandenį. Ten buvo šulinys, bet, žinoma, vandens nebuvo įmanoma pasiekti, nes be elektros energijos siurblys neveikė. Ir Džo — Leo, atleiskite, jo tikras vardas Leo, — vis kartojo: „Gerti, Lari, taip norisi gerti“. Jis vedė mane iš proto. Jutau, kaip pamažu šėlstu, jeigu jis tai būtų ištaręs dar kartą, aš greičiausiai būčiau jam sudavęs. Neblogai, ar ne? Pasirengęs suduoti troškuliu besikamuojančiam berniukui. Bet žmogus negali taip staiga pasikeisti. Kad tai suprasčiau, turėjau pakankamai laiko.

— Tu atvedei visus iš Meino gyvus ir sveikus, — pasakė Franė. — O vienas iš mūsiškių mirė. Jam supūliavo apendiksas. Stju bandė jį operuoti, bet beviltiškai. Taigi, Lari, su savo užduotimi tu susidorojai labai neblogai.

— Neblogai susidorojome mudu su Haroldu, — pataisė jis. — Žodžiu, Lusė pasakė: „Lari, greičiau užduok klausimą“. Ir aš uždaviau. Ten buvo vėjo malūnas, kuris kėlė vandenį į tvartą. Jis sukosi, bet iš tvarto čiaupų vanduo vis tiek nebėgo. Ir aš atidariau prie malūno pamatų esančią dėžę, nes ten buvo jo mechanizmas, ir pamačiau, kad pagrindinis velenas iššoko iš savo vietos. Įstačiau jį atgal ir — puikumėlis! Vandens — kiek nori. Šaltas, skanus. Haroldo dėka.

— Tai tavo dėka, Lari. Haroldo iš tikrųjų ten nebuvo!

— Na, jis buvo mano galvoje. O dabar esu čia ir atnešiau jam vyno bei šokolado, — jis pašnairavo į ją. — Žinote, aš maniau, kad jis — jūsų vyriškis.

Franė papurtė galvą ir ėmė apžiūrinėti savo sunertus pirštus.

— Ne. Jis... ne Haroldas.

Laris ilgai tylėjo, bet ji juto jo žvilgsnį. Pagaliau jis tarė:

— Kaip aš galėjau suklysti? Dėl Haroldo?

Franė atsistojo.

— Man laikas eiti. Buvo malonu susipažinti, Lari. Ateikite pas mus rytoj, susipažinsite su Stju. Atsiveskite su savimi Lusę, jeigu ji nebus užsiėmusi.

— O Haroldas? — atkakliai paklausė jis.

— Ak, aš nežinau, — prislėgtu balsu pratarė Franė. Netikėtai jos akyse pasirodė ašaros. — Jis mane verčia jaustis taip, lyg... lyg aš būčiau su juo labai niekingai pasielgusi, ir aš nežinau... kodėl arba kaip... galima mane kaltinti, kad aš jo nemyliu kaip Stju. Nejaugi tai mano kaltė?

— Ne, žinoma, ne. — Laris, regis, sutriko. — Klausykite, atleiskite man. Kišu nosį ne į savo reikalus. Aš einu.

— Jis pasikeitė , — ūmai pratrūko Franė. — Aš nežinau kaip ir kodėl, ir kartais galvoju, kad galbūt į gerą... bet aš ne... iš tikrųjų nežinau. O kartais aš bijau.

— Bijote Haroldo?

Ji neatsakė, tik vėl nuleido akis, susizgribusi, kad ir taip pasakė per daug.

— Jūs rengiatės man papasakoti, kaip iki jo nusigauti? — švelniai paklausė Laris.

— Tai nesunku. Paprasčiausiai eikite iki Arapacho gatvės galo, kol pamatysite nedidelį skverą... Skveras bus dešinėje. Mažytis Haroldo namelis — kairėje, kaip tik priešais.

— Gerai, ačiū. Nuoširdžiai džiaugiuosi su jumis susipažinęs, Frane, atleiskite už sudaužytą vazą ir visą kitą.

Ji nusišypsojo, bet tai buvo iškankinta šypsena. Visas svaiginančiai malonus vakaro humoras išblėso.

Laris pakėlė vyno butelį ir vėl gudriai nusišypsojo:

— O jeigu pamatysite jį anksčiau už mane, išlaikykite paslaptį, gerai?

— Žinoma.

— Labos nakties, Frane.

Laris nuėjo. Ji žvelgė jam įkandin, kol jis pranyko iš akiračio, paskui užlipo laiptais ir atsigulė šalia Stju, kuris kaip ir anksčiau buvo išsijungęs it šviesa.

„ Haroldas,“ — užsitraukdama antklodę iki pat smakro, pamanė Franė. Kaip ji galėjo paaiškinti tam Lariui, kuris dėl savo beveik keisto sumišimo atrodė toks malonus (bet argi nebuvo dabar jie visi sumišę?), kad Haroldas Lauderis — storas, visiškai jaunas, praradęs savo veidą žmogus. Nejaugi turėjo jam pasakoti, kad vieną gražią dieną, ne taip seniai, ji susidūrė su išmintinguoju Haroldu, išradinguoju Haroldu, viską-galiu-padaryti Haroldu, kuris mūvėdamas glaudėmis kirpo pievelę už namo ir verkė? Nejaugi turėjo jam pasakoti, kad kartais pasipūtęs, dažnai išgąsdintas Haroldas, koksai jis iš Ogankvito atvyko į Boulderį, pavirto tikriausiu politiku, tapšnojančių per nugaras tokiu puiku-vaikine-gerai-kad-susitikome subjektu, ir tuo pat metu žvelgiančiu į jus plokščiomis, nesišypsančiomis, nuodingo driežo akimis?

Ji pamanė, kad šiandien, ko gero, jai dar ilgai teks laukti, kol užmigs. Haroldas buvo ją beviltiškai įsimylėjęs, o ji buvo beprotiškai įsimylėjusi Stju Redmeną. Žinoma, toks ir buvo senasis žiaurusis pasaulis. „O dabar kaskart, kai pamatau Haroldą, mano kūnas pašiurpsta, nors jis greičiausiai numetė dešimt svarų ir ant jo veido sumažėjo spuogų, man...“

Akimoju Franei užgniaužė kvapą. Žiūrėdama plačiai atmerktomis akimis į tamsą, ji pasikėlė ant alkūnių. Kažkas suvirpėjo joje. Jos rankos slystelėjo nedideliu pilvo išgaubimu. Tikriausiai dar buvo per anksti. Tai buvo jos vaizduotė. Tik... Tik tai nebuvo jos vaizduotė.

Ji lėtai atsigulė ant nugaros, širdis garsiai daužėsi. Ji vos nepažadino Stju, bet paskui persigalvojo. Jeigu jis būtų pradėjęs jos kūdikį, o ne Džesas... Jeigu jis, tuomet būtų jį akimirksniu pažadinusi ir pasikalbėjusi. Kai nešios jo kūdikį, taip ir padarys. Jeigu, žinoma, kitas kūdikis bus.

Po to judesiai pasikartojo, tokie silpni, jog tai galėjo būti ir dujos. Bet ji žinojo geriau. Tai buvo kūdikis. Ir kūdikis buvo gyvas.

— Ach, šlovė Viešpačiui, — sumurmėjo ji ir atsigulė.

Larį Andervudą ir Haroldą Lauderį užmiršo. Užmiršo viską, kas jai nutiko apsirgus motinai. Ji vėl laukė, kada jis sukrutės, klausėsi gyvybės savyje ir taip besiklausydama užsnūdo. Jos kūdikis buvo gyvas.

*

Haroldas sėdėjo pievelėje prie savo mažo namuko ir prisimindamas seną dainą žiūrėjo į dangų. Jis nekentė rokenrolo, bet šią dainą prisiminė beveik eilutė eilutėn ir netgi ją atliekančios grupės pavadinimą: „Ketė Jung ir Nekaltybės“. Pagrindinė dainininkė turėjo vienodai aukštą, sielvartingą, įsismelkiantį balso tembrą, kuris kažkaip nesuprantamai pritraukdavo dėmesį. Auksinis, sentimentalus — taip jį būtų pavadinęs MTV laidų vedėjas. „Sprogimas iš praeities“, „Plokštelė Kaip Reikiant“. Merginą, kuri dainavo solo partiją, Haroldas įsivaizdavo išblyškusią, negražią šešiolikos metų blondinę. Ji dainavo apie fotografiją, kuri ilgai buvo paslėpta stalo stalčiuje, apie fotografiją, kurią išimdavo tik vėlai vakare, kai visi namuose miegodavo. Mergina atrodė nepaguodžiama. Fotografiją ji išsikirpo iš didelio savo sesers dienoraščio; tai buvo vietinio Kieto Vaikino — futbolo komandos kapitono ir studentų tarybos prezidento fotografija.

Kietasis Vaikinas, matyt, kokiame nors Pamestų Meilužių skersgatvyje ja atsikratė, ir štai toli nuo jo ta negraži mergina plokščia krūtine ir spuogeliu burnos kamputyje dainavo:

„Žvaigždžių gal tūkstantis dangaus skliautuos,

Lyg kelias pas tave mano sapnuos...

Aistra tu mano ir ugnis,

Pavasarinė meilė ir viltis...

Tik pasakyki, kad mane myli...

Aš tavo, vien tik tavo, ar tiki?..“

Tą naktį danguje spindėjo gerokai daugiau nei tūkstantis žvaigždžių. Bet tai buvo ne įsimylėjėlių žvaigždės. Jokio švelnaus Paukščių Tako tinklo. Čia, mylios virš jūros lygio aukštyje, žvaigždės buvo tokios pat aštrios ir šiurkščios, tarsi milijonai skylių juodame aksome, arba Jo Dieviškos Malonės durklai. Tai buvo neapkentėjų žvaigždės, ir kadangi jos buvo būtent tokios, Haroldas jautėsi esąs puikios formos, kad sugalvotų žiūrėdamas į jas savo norus. „Jeigu-aš-tik-galėčiau, jeigu-aš-tik-įstengčiau, išpildyti-norą-aš-jį-sugalvoju-dabar. Išnykite, vaikinai!“