Stephen King - Dvikova (2)

Dienos šviesa dar nebuvo apleidusi dangaus skliauto, kai visiškai išvargusi motušė Abigeilė atsigulė į patalą. Ši diena pasižymėjo nesibaigiančiu lankytojų srautu, kiekvienas norėjo sužinoti jos nuomonę. Ji manė, kad dauguma kandidatų į Komitetą visiškai tinkami.

Žmonės taip pat nekantravo sužinoti, ar įeis ji į Nuolatinio komiteto sudėtį, jeigu visuotiniame susirinkime toks bus suformuotas. Motušė Abigeilė atsakė, kad tai ne taip paprasta, bet ji, be abejo, išrinktųjų atstovų Komitetui padės kuo galėdama, jeigu tik žmonės kreipsis į ją patarimų. Ir ją daug sykių tikino, kad jei būsimasis Nuolatinis komitetas atsisakys jos pagalbos, tai jį viešai pasmerks, ir labai greitai. Taigi motušė Abigeilė atsigulė miegoti pavargusi, bet visiškai patenkinta.

Kaip ir Nikas Androsas tą vakarą. Per vieną dieną rotatoriumi atspausdintų lapelių dėka Boulderio Laisvoji Zona iš amorfinės pabėgėlių masės virto potencialia rinkėjų bendrija. Žmonėms tai patiko; atsirado sėslumo jausmas, už kurio galima pasilaikyti po ilgo laisvo kritimo periodo.

Tą dieną Ralfas nuvežė Niką į elektrinę. Jis, Ralfas ir Stju susitarė kitą dieną Stju ir Franės bute sukviesti preliminarinį susirinkimą. Tai visam septynetui suteiks dvi papildomas dienas, per kurias jie galės paklausyti, ką kalba žmonės.

Nikas nusišypsojo ir pridėjęs prie ausų delnus pavaizdavo lokatorius.

— Skaityti iš lūpų net geriau, — pasakė Stju. — Žinai, Nikai, aš pradedu tikėti, kad mes iš tikrųjų su tais nepataisomais mechanizmais susidorosime. Bredas Kičneris nesibaido jokio darbo. Jeigu mes turėtume dešimtį tokių kaip jis, rugsėjo pirmąją mieste viskas pradėtų veikti.

Nikas atsakė jam, apskritimu sujungęs nykštį su smiliumi, ir jie įžengė į elektrinės patalpą.

*

Tądien Laris Andervudas ir Leo Rokvėjus Arapacho gatve patraukė į vakarus, Haroldo namų link. Kuprinėje, kurią Laris pernešė per visą šalį, dabar gulėjo tik butelis vyno ir „Payday“ šokoladas.

Lusė nėjo su jais — ji ir dar šeši žmonės susirado du sukiužusius sunkvežimiukus ir ėmė valyti Boulderio gatves ir kelius aplink jį. Visa bėda, kad jie dirbo tik pripuolamai, tik tuomet, kai keli žmonės nuspręsdavo, kad laikas susitelkti ir griebtis darbo. Naikinanti bitė vietoj kuriančios bitės, pamanė Laris, ir jo žvilgsnis įsmigo į lapelį su antrašte: „VISUOTINIS SUSIRINKIMAS“ — jis buvo pritvirtintas prie telegrafo stulpo. Galbūt tai ir taps atsakymu. Velnias, tiek žmonių aplinkui norėjo dirbti; jiems tereikėjo, kad kas nors viską suorganizuotų ir pasakytų, ką daryti. Jam toptelėjo, kad labiausiai jie norėjo kuo greičiau panaikinti pėdsakus, kurie priminė, kas čia atsitiko vasaros pradžioje (nejaugi jau vasaros pabaiga?), kaip nuo tvorų nutrinami keiksmažodžiai. Galbūt visos Amerikos, nuo vieno jos krašto iki kito, mums ir nepavyks sutvarkyti, galvojo Laris, bet mes privalome tai padaryti čia, Boulderyje, jei motina Gamta mums padės.

Stiklo žvangesys privertė jį atsisukti. Į seno „Fordo“ užpakalinį stiklą Leo paleido didelį akmenį.

Ant bagažinės dangčio puikavosi buferio lipdukas: „PATRAUK SAVO UŽPAKALĮ NUO PRAĖJIMO — ŠALTOJO UPELIO KANJONAS“.

— Džo, nedaryk taip.

— Aš Leo.

— Leo, atleisk. Daugiau taip nedaryk.

— Kodėl nedaryti? — patenkinta veido išraiška paklausė Leo, ir Laris neįstengė išsyk surasti tinkamą atsakymą.

— Nes nuskamba bjaurus garsas, — pagaliau tarė jis.

— A-a-a. Gerai.

Jie žingsniavo toliau. Laris susikišo rankas į kišenes. Leo pasielgė taip pat. Laris paspyrė tuščią alaus skardinę. Leo pasuko į šalį, kad paspirtų besivoliojantį akmenį. Laris ėmė švilpauti melodiją. Leo taikliai akomponavo jam šnypščiančiais garsais. Laris suvėlė berniūkščio plaukus, ir šis, pažvelgęs į jį savo paslaptingomis kiniškomis akimis, nusišypsojo. O Laris pamanė:“ Viešpatie, aš gi jį tiesiog pradedu įsimylėti. Ir nesulaikomai“.

Jiedu pasiekė skverą, apie kurį kalbėjo Franė, prieš jį stovėjo žalias namas baltomis langinėmis. Ant betonuoto takelio, kuris vedė paradinio įėjimo link, riogsojo plytų prikrautas vežimėlis, o šalia gulėjo šiukšlių statinės dangtis su paruoštu statybiniu skiediniu. Šalia tupėjo kažkoks plačiapetis dabita be palaidinės, atsukęs į gatvę nuo įdegimo besilupančią nugarą. Jis dėliojo plytas aplink gėlyną.

Laris prisiminė, kaip Franė pasakė: „Jis pasikeitė... Nežinau kaip ir net kodėl, ir ar tai išeis į gera... Ir kartais aš bijau...“ Paskiau jis žingtelėjo priekin ir pasakė tai, ką rengėsi pasakyti per savo ilgą kelionę:

— Haroldas Lauderis, aš tikiuosi?

Haroldas iš nuostabos krūptelėjo, paskui, laikydamas vienoje rankoje plytą, o kita nelyginant ginklu užsimojęs mūrininko mente su drimbančiu nuo jos skiediniu, akimoju atsisuko. Akies krašteliu Laris pastebėjo, kaip Leo atšoko atgal. Ir, žinoma, pirmiausia jam toptelėjo, jog Haroldas atrodo visiškai ne taip, kaip jis įsivaizdavo. Antroji mintis buvo apie mūrininko mentelę: „Viešpatie, nejaugi jis ketina šiuo daikčiuku man užvažiuoti?“ Haroldo veidas pasirodė piktas, siauromis tamsiomis akimis. Tiesūs plaukai dengė prakaituotą kaktą. Beveik baltos lūpos buvo stipriai suspaustos.

Ir ūmai įvyko metamorfozė, tokia netikėta ir ryški, jog Laris paskui netikėjo, jog matė Haroldą įsitempusį ir nesišypsantį, regėjo veidą žmogaus, kuris geriau būtų sugebėjęs mentele įmūryti ką nors į rūsio sieną, nei dėlioti plytas aplink gėlyną. Haroldas nusišypsojo plačia nerūpestinga šypsena, skruostuose atsirado duobutės. Akys neteko grėsmingos išvaizdos (jos buvo žalio butelio spalvos, ir kaip tokios aiškios, atviros akys galėjo pasirodyti grėsmingos ir netgi tamsios?). Jis įsmeigė mentelę į skiedinį — čvak — nusišluostė rankas į džinsus ir ištiesė ranką.

„ Dieve mano, bet juk jis tiesiog vaikas, jaunesnis už mane. Kažin, ar turi daugiau nei aštuoniolika, aš gi nuo jo gimtadienio pyrago suvalgyčiau visas žvakeles“.

— Man regis, aš jūsų nepažįstu, — spausdamas Lariui ranką ir šypsodamasis pratarė Haroldas. Jo paspaudimas buvo stiprus, Lario ranką krestelėjo mažne tris sykius, ir tik paskiau paleido. Lariui tai priminė, kaip jam paspaudė ranką Džordžas Bušas, senajam Valkatai [* Bushwhacker — miško glūdumos gyventojas, valkata (žodžių žaismas)]bolotiruojantis į prezidentus. Tai atsitiko politiniame mitinge, kurį jis aplankė paklausęs išmintingo savo motinos patarimo. Jeigu neužtenka pinigų zoologijos sodui, eik pažiopsoti į politiką.

Haroldo šypsena veikė taip užkrečiančiai, jog Laris irgi nusišypsojo. Vaikas ar ne, politiko rankos paspaudimas ar ne, bet šypsena jam pasirodė visiškai nuoširdi, ir po tiekos dienų, saldainių popierėlių, pagaliau prieš jį pats Haroldas, visu savo stotu.

— Taip, nepažįstate, — patvirtino Laris. — Bet aš jus pažįstu.

— Kaipgi?! — šūktelėjo Haroldas ir nusišypsojo dar plačiau. „ Jeigu šypsena dar labiau praplatės, — susižavėjęs pamanė Laris, — jos galai susitiks pakaušyje, o viršutinė galvos dalis paprasčiausiai nulėks“.

— Aš sekiau jums pridurmui per visą šalį, pradedant nuo Meino valstijos, — paaiškino Laris.

— Nejuokauji? Tiesa?

— Tiesa, — Laris atsegė kuprinę. — Čia aš’ kai ką jums turiu. — Jis ištraukė bordo butelį ir įteikė Haroldui.

— Na, nereikia, — su nuostaba žvelgdamas į butelį, pasakė Haroldas. — Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt septintieji?