Stephen King - Dvikova (2)

— Geri metai, — pastebėjo Laris. — Ir štai kas.

Į kitą Haroldo ranką jis įdėjo apie pustuzinį saldainių. Vienas iš jų išslydo iš rankos ir nukrito žolėn. Haroldas pasilenkė, siekdamas jį paimti, ir akimirką Laris jo veide sugavo tą ankstesniąją išraišką.

Paskui Haroldas atsitiesė ir vėl nusišypsojo.

— Kaip jūs sužinojote?

— Aš ėjau pagal jūsų ženklus... ir saldainių popieriukus.

— Velniai mane! griebtų! Užeikime į vidų. Mums reikia perleisti po burnelę, kaip mėgo sakyti mano tėvas. Berniukas gers kokakolos?

— Žinoma, tu gersi, L...

Laris apsižvalgė, bet Leo šalia nebuvo. Toli už nugaros jis tyrinėjo plyšius šaligatvyje, lyg jie būtų labai įdomūs.

— Ei, Leo! Ar gersi kolos?

Leo kažką sumurmėjo, bet Laris neišgirdo.

— Kalbėk garsiau! — paliepė jis susierzinęs. — Kam tau Dievas davė balsą? Aš klausiu, ar nori kolos?

Vos girdimai Leo atsakė:

— Aš nueisiu patikrinti, ar mama Nadina sugrįžo namo.

— Kokio velnio? Mes ką tik čia atėjome!

— Aš noriu namo! — atplėšęs žvilgsnį nuo šaligatvio, šūktelėjo Leo. Tarsi saulė per ryškiai švietė jam į akis, ir Laris pamanė: „ Viešpatie, kas gi čia darosi? Jis vos neverkia“.

— Sekundę, — atsiprašė jis Haroldo.

— Žinoma, — šypsodamasis atsakė tasai. — Kartais vaikai drovisi. Aš pats toks buvau.

Laris priėjo prie Leo ir atsitūpė taip, kad jiedu galėtų žiūrėti vienas kitam į akis.

— Mažyli, kas atsitiko?

— Paprasčiausiai noriu namo, — nukreipdamas žvilgsnį, atsakė Leo. — Noriu pas mamą Nadiną.

— Na, tu... — Laris bejėgiškai nutilo.

— Noriu namo, — berniukas skubiai dirstelėjo į Larį. Jo akys per Lario petį blėstelėjo tenlink, kur ant vejos stovėjo Haroldas. Paskui vėl jas nudelbė į šaligatvį. — Prašau.

— Tau nepatinka Haroldas?

— Nežinau... jis normalus... aš paprasčiausiai noriu namo.

Laris atsiduso:

— Pats pareisi?

— Žinoma.

— Gerai. Bet, tiesą pasakius, norėčiau, kad eitum su mumis ir išgertum kolos. Aš ilgai laukiau susitikimo su Haroldu. Juk tu žinai?

— Ta-a-aip...

— Ir mes keliautume namo drauge.

— Aš neisiu į šitą namą, — sušnypštė Leo, akimirkai vėl pavirtęs į Džo tuščiomis laukinėmis akimis.

— Gerai, — paskubomis tarstelėjo Laris ir atsistojo. — Eik tiesiai namo. Ir laikykis toliau nuo plento.

— Gerai, — ir staiga Leo švokščiančiai šnabždėdamas pratrūko: — Kodėl tu neini su manimi? Tiesiog dabar. Eime kartu! Prašau, Lari! Gerai?

— Viešpatie, Leo, kas...

— Aš tik šiaip sau, — sumurmėjo Leo. Ir nespėjo Laris pasakyti nė žodžio, kai berniukas nuskubėjo šalin. Laris žvelgė jam įkandin, kol šis dingo iš akių. Paskui nerimastingai raukydamas antakius sugrįžo pas Haroldą.

— Nagi, viskas gerai, — pabandė jį nuraminti Haroldas. — Visi vaikai keisti.

— Taip, šitas tai tikrai, bet jis turi teisę. Jis daug iškentėjo.

— Prisiekiu, taip ir yra, — paantrino Haroldas, ir vieną akimirką Laris pajuto nepasitikėjimą, suabejojo, kad tokia skubota Haroldo užuojauta visiškai nepažįstamam berniukui — tokia pat dirbtinė kaip ir kiaušinių milteliai.

— Na gerai, užeikite, — Haroldas pakviesdamas mostelėjo. — Tiesą pasakius, jūs — mano pirmasis svečias. Franė ir Stju buvo kelis kartus užėję, bet jie nesiskaito.

Jo pašaipėlė virto į šypseną, truputį liūdną, ir staiga šiam berniūkščiui Laris pajuto gailestį — nes jis išties buvo tik berniūkštis. Jis buvo vienišas, o šalia stovėjo Laris, ankstesnysis Laris, niekada niekam gero žodžio nepasakęs — vien bravūra ir tuščiažodžiavimas. Ne, tai neteisinga. Laikas tapti patiklesniam.

— Aš džiaugiuosi, — atsakė jis.

Svetainė buvo mažytė, bet patogi.

— Kai geriau susipažinsiu su šiomis vietomis, aš ketinu viską čia apstatyti naujais baldais, — pasakė Haroldas. — Šiuolaikiniais. Chromas ir oda. Kaip sako prekybininkai: „Velniop biudžetą! Aš turiu Šeimininko kortelę“.

Laris nuoširdžiai nusijuokė.

— Rūsyje yra gražių taurių, — kalbėjo Haroldas. — Nueisiu jų atnešti. Bet jeigu neprieštaraujate, man geriau susilaikyti nuo šokolado — aš nevalgau saldumynų, bandau suliesėti, bet vyną mes būtinai išgersime, juk tai ypatingas atvejis. Sekdami paskui mus, oho, sekdami mano — mūsų — ženklais, jūs nuo Meino valstijos perėjote visą šalį! Tai iš tikrųjų nepaprasta. Jūs turėsite man apie tai papasakoti. O kol kas sėskitės į tą žaliąjį krėslą. Jis pats padoriausias tarp visų šių griuvenų.

Kol liejosi šie žodžiai Larį aplankė paskutinė abejonė: „Jis netgi kalba kaip politikas, — sklandžiai, greitai, guviai“.

Haroldas išėjo, o Laris atsisėdo į žaliąjį krėslą. Jis išgirdo atsiveriant duris, o paskui sunkius Haroldo žingsnius laiptais žemyn. Laris apsidairė. Hm, taip, svetainių būna ir geresnių, bet patiesus kilimą ir apstačius šiuolaikiniais baldais ji atrodys visai neblogai. Geriausias dalykas šiame kambaryje — židinys. Gražus, rankų darbo. Bet viena plyta eilėje laikėsi netvirtai. Lariui net pasirodė, kad ją buvo išėmę, o po to atsainiai įstūmė atgal. Taip ir paliko — nelyginant kryžiažodį be vieno fragmento arba kreivai pakabintą paveikslą. Haroldas vis dar kuitėsi apačioje. Laris atsistojo ir lengvai ištraukė plytą. Jau ketino įstatyti ją tvirčiau, kai netikėtai angoje išvydo knygą, jos viršelis buvo apdulkėjęs, bet ne taip, jog nevaliotum perskaityti vienintelio įspausto žodžio „METRAŠTIS“.

Jausdamas šiokią tokią gėdą, jog netyčia tapo kažkieno paslapties liudininku, Laris įstatė plytą į vietą kaip tik laiku — laiptais jau kilo Haroldas. Šį kartą plytų eilė atrodė nepriekaištingai; laikydamas rankose stiklo taures, Haroldas’ įžengė svetainėn; Laris vėl sėdėjo žaliajame krėsle.

— Teko užtrukti, reikėjo išplauti jas, — pasakė Haroldas. — Jos truputį apdulkėjo.

— Kokios gražios, — pastebėjo Laris. — Bet negaliu prisiekti, kad šis bordo neišsikvėpė. Gali būti, kad mes vaišinsimės actu.

— Bijai vilko, — šyptelėjo Haroldas, — neik į mišką.

Nuo jo pašaipos Laris pasijuto nejaukiai, ir jis susizgribo begalvojąs apie „Metraštį“ — kam jis priklausė: Haroldui ar ankstesniajam namo savininkui? Jeigu Haroldui, tai kas gi, velniai griebtų, ten gali būti rašoma?

*

Kai atkimšo bordo butelį, abu su pasitenkinimu įsitikino, kad vynas tiesiog puikus. Po pusvalandžio jiedu lengvai apsvaigo, Haroldas netgi truputį labiau nei Laris. Nenuslenkanti nuo Haroldo veido šypsena tapo dar platesnė.

O Lariui atsirišo liežuvis, ir jis pasakė:

— Tie lapeliai. Visuotinis susirinkimas aštuonioliktą dieną. Kaip atsitiko, jog tu nepatekai į tą komitetą, Haroldai? Manau, toks vaikinas kaip tu tiesiog gimęs ten būti.

Haroldas nušvito palaiminga šypsena:

— Na, aš siaubingai jaunas. Manau, jie nusprendė, jog esu dar nepakankamai patyręs.

— Man atrodo, tai tiesiog gėda. — „Ar jis iš tikrųjų taip mano?“ Haroldo pašaipėlė. Tamsi, vos pastebima įtarumo išraiška. Ar jis iš tikrųjų taip mano? Laris ir pats nežinojo.

— Na, kas žino, kas mūsų laukia ateityje? — filosofiškai pastebėjo Haroldas. — Kiekvienam šuniui savas laikas.

*

Laris išėjo apie penktą valandą. Jie išsiskyrė kaip draugai, Haroldas paspaudė jam ranką, nusišypsojo ir pakvietė dažniau užeiti. Tačiau Lariui kažkodėl pasirodė, jog Haroldui visiškai nusispjauti, ar jis dar kada nors ateis.