Stephen King - Dvikova (2)

— Nejaugi? — nustebo Franė. Dikas, kaip jai atrodė, buvo ne iš tokių, kurie bijo atsakomybės.

— Sakė, kai turėsime tikrą gydytoją, jis džiaugsis dirbdamas bet kokį darbą, bet iki to laiko jis negali. Šiandien atvyko dar dvidešimt penki žmonės, ir vienai moteriai gangrenavo koja. Ir tik dėl įdrėskimo, kuris atsirado, regis, šliaužiant po spygliuota viela. Dikas išgelbėjo ją... Dikas ir toji medicinos sesuo, atėjusi su Andervudu. Aukšta, graži mergina. Lora Konstebl, toks jos vardas. Dikas sakė, kad jis nebūtų išgelbėjęs moters, jei ne Lora. Žodžiu, jie nupjovė koją iki kelio, ir abu mirtinai pavargo. Operacija užsitęsė tris valandas. Be to, su jais yra berniukas, kurį kankina mėšlungio priepuoliai, ir Dikas tiesiog iki pamišimo bando išsiaiškinti, kas tai — epilepsija, pakilusio kraujospūdžio pasekmė ar galbūt diabetas. Buvo dar keli apsinuodijimo pasenusiais konservais atvejai, ir Dikas sakė, kad mirs nemažai žmonių, jeigu mes kuo greičiau neišleisime kreipimosi ir nepaaiškinsime, kaip rinktis maisto produktus. Štai taip, kur aš sustojau? Dvi sulaužytos rankos, vienas gripo atvejis...

— Dieve mano! Tu ištarei gripas?!

— Nusiramink. Tai paprastas gripas. Aspirinas puikiausiai numuša karštį... ir jis daugiau nebekyla. Jokių juodų dėmių ant kaklo. Bet Dikas nėra tikras, kokius antibiotikus geriau naudoti, ir bandydamas rasti atsakymą, užsisėdi iki sutemų. Jis būgštauja, kad gripas gali pasklisti, ir žmonės puls į paniką.

— O kas susirgo?

— Moteris, vardu Rona Hevet. Ji atėjo pėsčia beveik visą kelią nuo Laramio, Vajomingo valstijos. Dikas sako, kad iš jos belikę tik kaulai ir oda.

Franė užjaučiamai palingavo galvą.

— Mūsų laimei, atrodo, Lora Konstebl įsimylėjo Diką, nors jis — du kartus už ją vyresnis. Bet manau, jog tai normalu.

— Kaip kilnu iš jūsų pusės, Stiuartai, pareikšti savo pritarimą.

Jis nusišypsojo:

— Dikui keturiasdešimt aštuoneri, ir jo širdis streikuoja. Jis jaučia, kad šiuo metu negali užsiiminėti viskuo išsyk... faktiškai dabar jis mokosi būti gydytoju, tik pamanykit! — Stju rimtai pažvelgė į Franę. — Dabar aš suprantu, kodėl toji Lora jį įsimylėjo. Jis labiausiai iš čia esančių tinka herojaus vaidmeniui. Juk jis viso labo kaimo veterinaras ir mirtinai bijo ką nors numarinti. Ir supranta, kad kiekvieną dieną žmonių vis daugės, ir kai kuriems prireiks jo pagalbos.

— Tuomet mums reikalingas dar vienas žmogus komitete.

— Taip. Ralfas Brentneris siūlo Larį Andervudą, ir jis, sprendžiant iš tavo žodžių, — vaikinas kaip reikiant.

— Taip. Man atrodo, kad jis susidorotų. O šiandien miesto centre sutikau jo merginą, Lusę Sven. Ji labai miela ir Larį tiesiog dievina.

— Manau, kad visos tikros moterys jaučia tą patį. Bet, tiesą pasakius, Frane, man nepatinka, kad pirmam sutiktajam jis išklojo visą savo gyvenimo istoriją.

— Man atrodo, taip atsitiko tik todėl, jog pradžioje buvau su Haroldu. Manau, kad jis taip ir nesuprato, kodėl dabar esu su tavimi, o ne su Haroldu.

— Įdomu, koks jam pasirodė Haroldas? — mąsliai paklausė Stju.

— Paklausk jo ir žinosi, — atsakė Franė. — Ketini jam pasiūlyti vietą komitete?

— Turbūt taip. Dar norėčiau įtraukti į komitetą tą senuką, kurį visi vadina Teisėju. Bet jam septyniasdešimt metų, o tai jau per daug.

— Ar kalbėjai su juo apie Larį?

— Ne. Nikas kalbėjosi. Nikas Androsas — ne kvailys, Frane. Mudviejų su Glenu pasiūlymą jis šiek tiek pakeitė. Glenas truputį suirzo, bet netgi jam teko sutikti, kad Niko samprotavimai teisingi. Taigi Teisėjas pasakė Nikui, esą Laris kaip tik toks žmogus, kokio mums reikia. Jo žodžiais, Laris tik ir ieško kuo užsiimti, ir dar viskas jam prieš akis.

— Aš tai pavadinčiau gana įtikinama rekomendacija.

— Taip, — sutiko Stju. — Bet prieš pakviesdamas jį į bendrą kinkinį, aš noriu išsiaiškinti, ką Laris mano apie Haroldą.

— Kuo čia dėtas Haroldas? — paklausė ji sunerimusi.

— Galėjai paklausti ir kuo dėta tu, Frane. Tu kaip ir anksčiau jautiesi už jį atsakinga.

— Nejaugi? Nežinau. Nors kai galvoju apie jį, visada jaučiuosi mažumėlę kalta — štai ką tau galiu pasakyti.

— Kodėl? Kad aš nuviliojau iš jo moterį? Frane, ar tu kada nors jo norėjai?

— Ne. O Viešpatie, ne, — ji vos sulaikė drebulį.

— Kartą jam pamelavau, — prisipažino Stju, vėl atsisėsdamas greta. — Na... Gal ne visai pamelavau. Tai buvo tą dieną, kai mes visi trys susitikome. Liepos ketvirtąją. Pasakiau, kad tu man nereikalinga. Iš kur aš anuomet galėjau žinoti, reikalinga tu man ar ne? Knygose gali aptikti tokį jausmą, kaip meilė iš pirmo žvilgsnio, bet realiame gyvenime... — jis užsikirto ir nušvito šypsena.

— Stiuartai Redmenai, kodėl jūs šypsotės?

— Aš tiesiog pamaniau, — pasakė jis, — kad realiame gyvenime šis mano pirmas žvilgsnis užtruko bent... — jis susimąstęs pasitrynė smakrą. — Na, sakysim, keturias valandas.

— Koks tu mielas, — ji pabučiavo jam į skruostą.

— Tai tiesa. Kaip ten būtų, jis vis dar įsitikinęs, jog aš pamelavau.

— Stju, jis niekada neleidžia apie tave pasakyti blogą žodį... arba apie ką nors kitą.

— Taip, — sutiko Stju. — Jis šypsosi. Ir tai man nepatinka.

— Tu juk nemanai, kad jis... rengiasi kerštui ar kam nors panašaus?

Nusišypsojęs Stju atsistojo.

— Ne, tik ne Haroldas. Glenas mano, kad opozicinės partijos formavimasis baigsis tada, kai tik jie priims į savo tarpą Haroldą. Čia viskas aišku. Bet norisi tikėti, kad jis nebandys sugadinti viską, ką mes dabar darome.

— Tik prisimink, kaip jis bijo ir koks jis vienišas.

— Ir pavydus.

— Pavydus? — Franė susimąstė. — Aš taip nemanau, iš tikrųjų taip nemanau. Aš su juo kalbėjausi, ir, man atrodo, būčiau pajutusi. Nors jis galbūt nesitikėjo, kad nepateks į organizacinį komitetą.

— Tai buvo vienas iš vienašališkų — tinkamas žodis? — Niko sprendimų, su kuriais mums teko susitaikyti. Bet visų mūsų nuomonės sutapo dėl vieno dalyko: nė vienas iš mūsų visiškai juo nepasitiki.

— Ogankvite, — toliau kalbėjo Franė, — jis buvo pats nepakenčiamiausias berniūkštis, kokį tik galima įsivaizduoti. Visa tai, aš manau, — dėl jo padėties šeimoje... Jiems tikriausiai atrodė, kad jis išsirito iš varnos kiaušinio, ar kas nors panašaus... Tačiau po gripo jis lyg ir pasikeitė. Bent jau taip man pasirodė. Jis stengėsi būti, na... vyras. Vėliau jis vėl pasikeitė. Be jokios priežasties. Ėmė nepaliaujamai šypsotis. Su juo neįmanoma pasikalbėti. Jis... užsidaręs pats savyje. Taip dažniausiai atsitinka žmonėms, kai jie priima tikėjimą arba skaito... — staiga Franė nutilo, ir jos akyse šmėkštelėjo kažkas panašaus į siaubą.

— Ką skaito? — paklausė Stju.

— Ką nors, kas pakeičia jų gyvenimą, — pasakė ji. — „Kapitalą“, „Mein Kampf“, arba kokius nors svetimus meilės laiškus.

— Apie ką tu kalbi?

— Hm-m, — Franės žvilgsnis sustojo ties juo, tarsi ji būtų netikėtai prabudusi iš gilaus dienos miego. — Tai neketini eiti pas Larį Andervudą?

— Žinoma... jeigu tu gerai jautiesi.

— Jaučiuosi puikiai. Eik gi. Škac. Susirinkimas septintą. Jeigu paskubėsi, tai dar suspėsi sugrįžti, ir prieš susirinkimą pavakarieniauti.

Kai Stju jau buvo prie vartų, Franė pavymui šūktelėjo:

— Nepamiršk paklausti, ką jis mano apie Haroldą!

— Nesirūpink. Nepamiršiu.

— Ir kai jis atsakys, Stiuartai, žiūrėk jam į akis.